Kitas įdomus faktas – Darius yra ir buvęs grupės „Kitokios“ dainininkės Indrės Burlinskaitės vaikinas, tačiau apie santykius jis nelinkęs atvirauti, o štai apie darbą kine kalba su malonumu.
Darius Petrikauskas (kairėje) su „Flight Redirected“ aktoriais |
Kaip prasidėjo jūsų pažintis su kino pasauliu?
Į „Flight Redirected“ mane pakvietė kaip kaskadininką. Nė vienoje scenoje nebuvau pirmame plane, buvo muštynių scenos, jose pasirodžiau. Dar prieš tai buvau pasirodęs trumpo metro koviniame filme, o iki tol prie kino pasaulio nebuvau visai prisilietęs. Per tą pirmąjį kino bandymą mane pastebėjo profesionalių kaskadininkų komanda „Vilkas“, jie mane pasikvietė pas save ir ėmėsi mokyti. Aišku, iki to, ką daro jie man dar nemažai reikia išmokti. Ši komanda – tikras Lietuvos kaskadininkų elitas.
Vos baigus darbus „Flight Redirected“ jus pastebėjo ispanų kino kūrėjai?
Taip. Šiame filme man teko boksininko vaidmuo. Pasirodau gatvės muštynėse ir ringo kovose. Praktiškai kalbėti ir nereikėjo – juosta ispanų kalba. Reikėjo pasakyti keletą frazių tačiau pagrindinis darbas – būti pirmame plane ir kovoti. Manau, atranką nesunkiai praėjau dėl to, kad kovoti – mano duona, nesu tikras savo aktoriniais gebėjimais. Siuntėme kūrėjams filmuotą medžiagą, aš jiems tikau ir pakvietė filmuotis. Filmas vadinasi „Chronicle Beyond the Border“, jį režisuoja Andre Cruzas Shiraiwa. Filmuodamasis jaučiau didelę atsakomybę, nors jos „Flight Redirected“ netrūko, pirmąkart pajutau visas kameras iš arti mane stebinčias. Kai nuo tavo veiksmo priklauso šimto žmonių darbas, negali būti neatsakingas – svarbus kiekvienas smūgis, veido išraiška, viskas turi būti atidirbta.
Darius Petrikauskas 2011-aisiais Olandijoje vykusiame tarptautiniame turnyte |
Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis filme tenka kautis jūsų herojui?
Veiksmas vyksta karo metais. Egzistuoja nepriklausoma zona, į kurią nori patekti karo iškamuoti žmonės. Paaiškėja, kad šią stovyklą yra įkūrę milijonieriai, kurie iš jos yra padarę realybės šou. Visi žmonės kovoja dėl išgyvenimo, kas ką moka, tas tą daro. Aš esu boksininkas, man tenka kautis. Kovoju su įvairias žmonėmis, profesionalais ir ne. Tenka susigrumti net su senuku, kuris apskritai nemoka muštis, bet nenori pasiduoti be kovos. Tai – drama.
Vaidyba tokiame filme sunkesnė fiziškai ar morališkai?
Jei būtų reikėję daugiau kalbėti, būtų sunkiau morališkai. Tačiau kadangi buvo daugiau fizinio darbo, sunkiau buvo fiziškai. Po pirmosios gatvės muštynių scenos grįžau pavargęs kaip po varžybų, viską skaudėjo, visur mėlynės, visur sumušimai. Kovojome be jokių apsaugų, reikėjo kristi ant asfalto, nusiridenti...
Matyt, kūrėjai specialiai rinko tokius aktorius, kurie nebijotų tikrų mėlynių?
Turbūt, paprastam žmogui tai būtų nelabai įmanoma. Juk reikia iš eilės kokius 70 smūgių įsiminti. Negali suklysti, nes tokiu atveju pasiųstum kolegą į nokautą.
Minėjote, kad kovoti – jūsų duona, tik tuo ir gyvenate?
Na, esu profesionalus kovotojas, o profesionalai yra tie, kurie iš to gyvena. Daugiausia laiko atima mano klubas, nuolat važiuoju į treniruotes, turiu 200 vaikų, jiems visas ir atsiduodu. Dalyvauju ir kiokušin karatė varžybose. Mūsų kovos mene labai akcentuota disciplina, drausmė. Pavyzdžiui, teisti asmenys net negali lankyti treniruočių. Į kitokias varžybas todėl net ir neiname – kad nepasikeistų požiūris į kovotojus. Neretai manoma, kad jei žmogus kovoja – priklauso nusikalstamai grupuotei.
Dalyvavote kino filmavimuose norėdamas paįvairinti savo darbą, ar siekdamas populiarinti kiokušin karatė?
Kai man pasiūlė, svarsčiau, ką žmonės pagalvos, ar nesakys, kad tą darau dėl populiarumo. Yra toks nusistatymas, kad jei esi profesionalus sportininkas, negali daryti nieko kito. Pats esu kitokios nuomonės. Suprantu ir tuos sportininkus, kurie eina televizijoje dainuoti ar mėgina laimę šokių projektuose. Man atrodo, kad žmogus turi save išbandyti visur. Vaikai, mano mokiniai, mane palaiko, dėl to ir ėjau filmuotis.
Vadinasi, čia dar tik pradžia ir ateityje ketinate pasirodyti filmavimo aikštelėse?
Manau, kad taip. Labai laukiu, kol pasirodys abu filmai ir galbūt sulauksiu naujų pasiūlymų.
Darius treniruodamas vaikus taip pat kartais pamoko juos kaskadinių elementų:
Apie filmą „Chronicle Beyond the Border“
„Chronicle Beyond the Border“ – debiutinis pilno metro ispanų kino kūrėjo Andre Cruzo Shiraiwos filmas. Jis buvo kuriamas Ispanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Šioje mokslinės fantastikos juostojė pasakojama motinos ir sūnaus istorija. Veiksmas vyksta išsivysčiusiame pasaulyje, XXI amžiuje. Hana, turtinga aukštesnės klasės moteris, su sūnumi Leonu pabėga nuo jų tėvynėje vykstančio karo. Nors šalis izoliuota, jie tikisi įveikti sieną ir prisiglausti niekam nepriklausančioje zonoje esančioje pabėgėlių stovykloje. Po ilgos ir sunkios kelionės motina ir sūnus randa ieškotą prieglobstį, tačiau stovykloje jų laukia bloga pranašaujanti paslaptis. Ramybei ateina galas, kai pasirodo senas pažįstamas Klausas, kuris žino, kas dedasi iš tiesų. Tam, kad išsaugotų svajones ir sugebėtų gyventi normalų gyvenimą Hana ir Leonas patiria išbandymų, kurių metu išmėginama ir jų moralinė tvirtybė.