90-taisiais pavojingame rajone augusi I.Šepetkaitė neslepia, kad vaikystėje išmoktos pamokos turi didelę įtaką ir dabartiniam jos gyvenimui, o noras pažinti, atrasti ir nerti į nežinomybę ją lydėjo nuo pat vaikystės. Apie vaikystę Šanchajuje, patirtas traumas, meilę ne tik teatrui, bet ir muzikai, užsispyrimą ir savo tikslų siekimą nelengvais laikais kalbamės su improvizatore ir aktore I.Šepetkaite.
Inga, papasakok, kokia buvai vaikystėje, paauglystėje?
Esu taip vadinamas betono vaikas. Gimiau ir augau Vilniuje, Kalvarijų rajone, netoli vadinamojo Šanchajaus. Vaikystėje buvau labai aktyvi. Beveik visi mano draugai buvo berniukai, kadangi manęs visiškai nedomino žaidimai lėlėmis. Po mokyklos visus vakarus leisdavome lauke, prisigalvodavome įvairiausių veiklų, pavyzdžiui, benamiams gyvūnams statydavome namus, rengdavome estafečių turnyrus, dainų ir šokių konkursus, laipiodavome medžiais, žaisdavome futbolą, važinėjome riedlentėmis ir tyrinėjome dar neatrastus devynaukščių namų kiemus. Jau tada jutau, kad man patinka adrenalinas, tad ir veiklos būdavo tokios, kurios anuomet gniauždavo kvapą.
Žengiant į paauglystę ėmė keistis ir mano draugai, ir mano pomėgiai, ir aš pati. Atrodo, kad gyvenau dvigubą gyvenimą. Viena mano pusė stipriau susidomėjo menais. Be galo daug grodavau, dainuodavau, kūriau eiles, vaidindavau ir piešdavau. Turėjau kelis širdžiai artimus draugus, su kuriais kalbėdavomės apie teatrą, muziką ir dalindavomės kūryba. Kita mano pusė – jauna bręstanti mergina, norinti patikti vaikinams, vaikščiojanti į vakarėlius ir visada besistengianti būti veiksme. Daug laiko leisdavau Šanchajaus kiemuose su įvairiomis grupelėmis. Žinoma, sekė ir pirmi bučiniai, pasimatymai, dūžtančios ir vėl iš naujo meilei atgimstančios širdys ir naktiniai pasisėdėjimai žibintų šviesoje, per telefoną klausantis paleisto repo.
Kokios jauname amžiuje išmoktos pamokos šiandien tave veda į priekį?
Vilniečiai žino, kad Šanchajus tuo metu nebuvo pati saugiausia miesto vieta. Daug kas bijodavo ten koja įžengti net dieną, ką jau kalbėti apie tamsų paros metą. Tačiau ten augdama ir leisdama laiką, aš pirma kartą supratau kas yra tikra draugystė. Draugas visuomet gina draugą, saugo jį ir jo garbę. Ten aš pamačiau, kas yra nuoširdus atsidavimas. Mačiau brolius, kurie dėl savo seserų aukoja gyvenimus, tėvus, kurie atiduoda savo vaikam paskutinius centus, vyrus, kurie gina, saugo ir gerbia savo moteris. Tokios buvo tikrosios Rajono paniatkės. Žinoma, buvo ir visai kita pusė – kriminalai, narkotikai, vagystės, bet galbūt būtent dėl to, man pavyko suvokti kad viskas nėra tik arba juoda, arba balta. Pavyko pamatyti tai, kad kiekvienas nori mylėti, kiekvienas bijo, klysta ir siekia geresnio gyvenimo. Ten aš ugdžiausi savo drąsą ir užsispyrimą.
Pamokų būta daug ir visokių, gražių ir labai pavojingų, tačiau svarbiausia pamoka, kurią išmokau – ginti ir saugoti savo artimus.
Improvizacijos scenoje tu stipri, užsidegusi, energinga. Iš tavęs sklinda sprogstamoji jėga. Iš kur tavyje atsirado šios savybės?
Mano mama sako, kad vaikystėje aš pradėjau ne vaikščioti, o iš karto bėgioti. Vis bėgdavau krisdavau, stodavausi ir vėl bėgdavau. Žinoma, dėl to turėjau nemažai traumų, tačiau tiesiog negalėjau nusėdėti vienoje vietoje. Nuotykių man reikia kaip oro. Manau, kad šios savybės palaipsniui formavosi nuo pat vaikystės. Dažnai galvoju, kad noras atrasti, išbandyti naujus dalykus yra didžiausia dovana, kurią turiu. Jis mane pabudina, jis mane stumia į priekį ir kviečia gyventi gyvenimą pilnais plaučiais, riebiai, sodriai, išraiškingai. Gyvenimas yra neįtikėtinai įdomus, tad nėra kada miegoti.
Kas reikalauja daugiau energijos ir, kur kyla didesnis azartas – sportuojant Muay thai ar improvizuojant scenoje?
Nesvarbu ar sportuočiau Muay thai, ar improvizuočiau, visur tą akimirką, kai tai darau atiduodu visas jėgas, kurias turiu. Improvizacijoje jaučiu daugiau žaismės, o sporte savikontrolės. Žinoma, ir sportuojant, sparinguojantis improvizuoji, tačiau ši improvizacija kiek kitokia. Čia tu dirbi su savo kūnu ir protu. O improvizuojant scenoje veiki ne tik kūnu, protu, emocijomis, bet ir čia ir dabar atsiveriančiais prisiminimais, impulsais, vaizduote. Manau, kad improvizacija yra gryniausias teatro žanras tuo atžvilgiu, kad esi ir atlikėjas, ir kūrėjas tuo pat metu. Aktoriaus praktikai tai yra didžiausia prabanga. Dabar vėl spurda mintis, kad tai kažkuo panašu į vaikystėje patirto dvigubo gyvenimo jausmą. Muay thai manyje pažadina Šanchajų, o improvizacija – menininkę. Tik skirtumas tas, kad dabar šios dvi pusės viena kitą mokina, papildo ir susilieja į vientisą tėkmę.
Kaip manai, kodėl beveik nėra moterų improvizatorių? Ar tu pati susiduri su stereotipais, kad moterims improvizuoti sunkiau?
Manęs dažnai klausia šio klausimo ir visada jį išgirdusi suglumstu. Neįsivaizduoju kodėl improvizuojančių moterų yra mažiau nei vyrų. Darau prielaidą, kad tai susiję su saugumo jausmu. Juk kaskart improvizuojant tu prarandi savęs reprezentavimo kontrolę, pamatai kokius įgūdžius realiai valdai, o kokių – ne, klysti kitų akivaizdoje.
Man improvizacija nėra tiesiog aktorinė atšaka, kuria užsiimu, man – tai savęs pažinimo įrankis. Kaskart improvizuojant pamatau kažką naujo ir esu pasiruošusi tai priimti. Kartais skausmingai, o kartais lengvai ir su dėkingumu. Tai yra kelias, o kai esi iš tikrųjų pasiruošęs juo eiti, nebėra svarbūs stereotipai. Mes patys atsakingi už savo pasirinkimus, savo sėkmes ir nesėkmes. Mane tai įkvepia. Kad ir kuo norėtum užsiimti, pradžia nebūna lengva, reikia save papurtyti. Galbūt tiesiog nėra daug moterų, kurios iš tiesų žavėtųsi šiuo žanru ir būtų pasiryžusios pažinti save tokiose ekstremaliose aplinkybėse? Aš tikrai nežinau atsakymo.
Inga, ne tik vaidini, bet ir dainuoji. Papasakok, kada gimė tavo meilė muzikai?
Viskas prasidėjo nuo labai mažų dienų. Jau darželyje auklėtoja pastebėjo, kad esu muzikali ir daug laiko praleidžiu dainuodama arba mušdama įvairius ritmus. Tėvai nusprendė leisti mane į M.K. Čiurlionio menų gimnaziją, dirigavimo klasę. Ten pirmoje klasėje, įpusėjus mokslams, patyriau akies traumą, tad teko ilgam laikui gultis į ligoninę ir reabilitaciją. Kai šiek tiek pagerėjo mano regėjimas, pamenu kaip muzikos mokytojai ateidavo į ligoninę manęs mokyti privačiai. Kaip šiandien atsimenu tą vaizdą, aš sėdžiu prie palangės, per langą matau krintančias snaiges, galvoje skamba ištrauka iš „Užburtosios fleitos“, o mokytoja man aiškina penklinėje užrašytas natas. Deja, bet po reabilitacijos man buvo per sunku grįžti į tą dideli krūvį, tad buvau perkelta į įprastą mokyklą. Vaikystėje ir paauglystėje lankiau daug muzikos ir teatro būrelių, grojau ir pianinu, ir gitara, o daugiausiai dainuodavau.
Jaunystėje daugiau ėmiau domėtis teatru, todėl nusprendžiau stoti į aktorinę specialybę. Deja, bet pirmaisiais metais įstoti nepavyko, todėl nusprendžiau metus pasimokyti muzikinio teatro specialybės. Besimokydama visgi supratau, kad mano širdis šiuo metu dega labiau teatru nei muzika, tad po metu perstojau ir patekau į Oskaro Koršunovo vadovaujamą vaidybos kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visgi, negalėjau gyventi be muzikos, tad kilo mintis pradėti dainuoti ir kurti grupę. Kartu su kompozitoriumi Andriumi Šiuriu sukūrėme grupę „Delasferos“ ir pasirodėme ne viename koncerte. Tuo metu mano aplinkoje vis atsirasdavo žmonių, su kuriais imdavome bendradarbiauti ir kartu kurti. Taip dienos šviesą išvydo skirtingo žanro kūriniai ir užgimė kūrybinė draugystė su aktoriumi Mariumi Repšiu. Kartu su juo sukūrėme kelis kūrinius ir pasirodėme televizijos scenoje.
Praėjus 5-iems metams po aktorinio studijų baigimo, karantino kontekste kilo idėja pagaliau žengti rimtą žingsni muzikiniame kelyje ir pradėti studijuoti muzikos kompoziciją. Šiuo metu esu ne tik profesionali aktorė, bet ir kompozitorė. Kai pagalvoju apie šį ilgą ir vingiuotą muzikinį kelią, suprantu, kad muzika visada buvo kartu su manimi. Ji neatsiejama mano gyvenimo dalis. Galbūt tas kelias nebuvo tiesus, kaip įprasta daugeliui muzikantų, tačiau jis visuomet buvo, ir buvo netikėtas, spontaniškas bei įdomus. Žinau, kad ir toliau eisiu šiuo keliu, nes be to tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Dauguma tave geriau žino kaip aktorę ir improvizatorę. Tačiau, kokią dalį tavo gyvenime dabar užima muzika?
Muzika yra mano širdis. Ji visuomet mane lydėjo. Ankstyvoje vaikystėje pasileisdavau kasetę ir dainuodavau įsivaizduodama, kad šukos yra mikrofonas. Tuo momentu man išnykdavo visas pasaulis, visos baimės. Dabar galvoju apie tą mažą mergaitę, dainuojančią kambaryje ir suprantu, kad ji su manimi yra visą laiką. Muzika man yra apie giliausius jausmų pustonius, apie jautriausias mano mintis ir svajones, muzika man – tai, kas yra trapiausia gyvenime. Muzika leidžia užčiuopti jausmą ir perteikti visą to jausmo grožį. Tai neįtikėtina, tai yra tikroji magija. Muzikoje neįmanoma meluoti, ji tiesiog duria kiaurai sielą. Manau, kad ilgą laiką aš bijojau profesionaliai užsiimti muzika, kadangi bijojau sudaužyti kažką trapaus. Aš sau sakydavau, kad muzika yra mano intymumas ir nenorėjau su niekuo tuo intymumu dalintis. Bręstant atėjo supratimas, kad būtent per muziką aš ir patiriu tikrąją bendrystę, kurios iš tiesų trokštu, todėl ir ryžausi įgyti muzikinę profesiją. Šiuo metu kuriu nemažai muzikos, kadangi dirbu kaip teatro kompozitorė skirtinguose teatro pastatymuose. Taip pat kuriu ir autorinę muziką, kuria neužilgo galėsiu pasidalinti su kitais. Muzika šiuo metu užima labai didelę dalį mano gyvenimo ir dėl to esu be galo laiminga.
Su aktoriumi Audriumi Bružu turėjote improvizuotų dainų koncertų seriją „AudrIngas duetas“. Kaip pavyksta kurti ir dainuoti čia ir dabar, be išankstinio pasiruošimo?
Kadangi eiles pradėjau kurti nuo paauglystės, ganėtinai anksti ėmiau lavinti įgūdį rimuoti. Tai kuriant yra be galo svarbu. Kai improvizuodami dainuojame turime puikiai valdyti rimą, intonavimą ir muzikavimą, istorijos atskleidimui reikalingus dramaturginius konstruktus ir mokėti visu tuo žongliruoti ir žaisti. Visą tai – yra įgūdžiai, kuriuos reikia nuolatos lavinti. Kuo geriau valdai tam tikrą įgūdį, tuo labiau gali atsipalaiduoti ir mėgautis vykstančiu procesu.
Man labai patinka muzikinės improvizacijos, jos leidžia prisiliesti prie skirtingų žanrų ir tais žanrais žaisti, kvailioti. Per vieną vakarą gali pasimatuoti daug skirtingu batų (linkėjimai Audriui Bružui :D): bardo, reperio, pop žvaigždės ir bliuzo divos. Mano viduje vėl pabunda ta maža, azartiška, įsikvėpusi, svajojanti mergaitė su šukomis vietoj mikrofono.
Gegužės 28 d. Vilniuje vyks pirmasis koncertas „Džiazo vakaras“. Kaip kilo mintis drauge su pianistu Dominyku Kazimieru Krulikovskiu surengti džiazo klasikos koncertą? Kodėl būtent džiazas?
Džiazas yra išdykęs, gyvas, jausmingas, žaismingas, ryškus. Džiazas – tai improvizuotos prigimties žanras, tai tiesiog yra šio muzikos žanro DNR. Džiazo klasikos kūriniai, kartu yra ir trumpos, tačiau išskirtinės žmonių istorijos. Kiekvienas kūrinys leidžia priartėti prie tam tikros skaudžios, ilgesingos, aistringos, svajingos situacijos. Džiazo kūriniai persmelkti meile ir ryškiausiomis emocijomis. Su šių kūrinių tekstais man lengva tapatintis, o melodijų vingrybės žadina manyje gyvenimiškąjį azartą.
Mintis surengti džiazo koncertą mano viduje brendo labai ilgai. Vis atidėliodavau, manydama, kad dar ne laikas, dar ne dabar. Tačiau puikiai pamenu, kai „Kito kampo“ pasirodyme išgirdau grojantį Kazimierą. Jo virtuoziškumas mane sužavėjo. Jo grojime įžvelgiau du itin, mano manymu, svarbius džiazui elementus: žaismę ir lyriškumą. Viena vertus išdykęs, kita vertus labai jautrus ir ramus. Jo grojime išgirdau ir ugnies blyksnius, ir ramų vandens tekėjimą. Tuomet supratau, kad atėjo laikas, kad negaliu praleisti tokio šanso, tad pasiūliau Kazimierui leistis kartu į šį muzikinį nuotykį. Esu be galo jam dėkinga, kad jis sutiko, ir kaskart susitikdama su juo repetuoti jaučiu didelį dėkingumą, pagarbą jam ir jo talentui. Jis įkvepia mane ir kaip asmenybė, ir kaip muzikantas.
Kaip manai, aktorystė ar dainavimas geriau atskleidžia tavo asmenybę?
Manau, kad mano asmenybei reikalinga ir aktorystė, ir muzika. Aktorystė mane įgalina žaisti, kvailioti, patirti aštrias emocijas, o muzika virpina mano sielą, emocijas, jausmus. Aktorystė leidžia prasiskleisti mano ekstravertiškąjai pusei, kuri negali nusėdėti vietoje, bėga, griūva, keliasi ir vėl bėga. O muzika tikriausiai labiau atskleidžia intravertiškuosius asmenybės bruožus. Leidžia sustoti, pasvajoti, pasvarstyti, duoti sau laiko pajausti ir suprasti tų jausmų svarbą. Abu šie dalykai leidžia man tvirtai stovėti ant žemės, suvokti save, suvokti ir atjausti kitus bei dalintis tuo, kas yra gražiausia šioje žemėje – žmogaus gebėjimu kurti.
