2020-aisiais turėtų pasirodyti lietuvių kino aktorės, žurnalistės, rašytojos trečioji knyga, tačiau šįkart ji – apie itin kontroversiškai nuskambėjusią Šarūno Barto asmenybę.
Apie tai – 15min pokalbis su knygos autore, turinčia kiek kitokią nuomonę apie Lietuvos kino filmų režisierių bei jį lydėjusius skandalus.
– Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie Šarūną Bartą? Kokie ryšiai jus sieja?
– Tiesą pasakius, man ši idėja gimė senokai, kai dar nebuvau išleidusi savo antrosios knygos. Aš jo filmų ir anksčiau esu mačiusi, bet, kai rašiau knygą, peržiūrėjau visus iš naujo. Pradėjusi juo domėtis supratau, kad jis yra garsus Prancūzijoje, pristatinėja filmus įvairiausiuose festivaliuose, užsienyje apie jį rengiamos retrospektyvos, Paryžiuje yra pristatęs savo fotoparodą, apie jį yra išleista knyga ir ne vienas filmas. O pas mus Lietuvoje, be interviu ir apdovanojimų, informacijos apie jį nėra. Ypač knygos.
Šarūnui šią idėją vis pasakydavau, bet mes jokiu būdu nesame nei draugai, nei ką. Išėjo taip, kad jis paskaitė mano knygą „Rimo Tumino sodas“ ir davė savo sutikimą. Bet tai tikrai įvyko senokai.
Prie knygos pradėjau dirbti nuo 2017 metų pradžios. Šarūnas filmavo „Šerkšną“, o aš tuo metu pasiruošiau, peržiūrėjau visus jo filmus, po to susidariau planą, susidėliojau knygos struktūrą.
– Tad kiek iš viso laiko praleidote prie šios knygos?
– Aš nesu iš tų, kurie greitai rašo, kepa knygas viena po kitos. Pasiskaičiavau, kad knygas rašau kas ketverius metus. 2012-aisiais išėjo pirmoji knyga, antroji – 2016 m., trečioji išeis 2020 m. Bet tai nereiškia, kad aš trejus metus sėdžiu ir nuo ryto iki vakaro rašau. Knyga nėra vien tik rašymas.
Taip pat svarbu tai, ką rašai. Jeigu rašyčiau kokį nors romaną, tai būčiau nepriklausoma nuo nieko. Šiuo atveju esu priklausoma nuo savo herojų. Aš kalbinu ne tik pagrindinį herojų, šiuo atveju – Šarūną Bartą, bet ir jo aplinkos žmones, su kuo jis dirbo, o tai susiję ne tik su Lietuva. Kaip žinome, jis yra pirmas Lietuvoje nepriklausomos kino studijos įkūrėjas ir viską pradėjo nuo koprodukcijos.
Jis visą laiką kūrė savo filmus su kitų šalių kino kompanijoms ir daugiausia dirbo su prancūzais, todėl man porą kartų teko skristi į Paryžių ir susitikti su jo bendražygiais, režisieriais. Tarp jų – režisierė Claire Denis, pasaulinio lygio žvaigždė. Ji tiesiogiai su Bartu nėra dirbusi, bet jis kaip aktorius filmavosi jos filme. Taip pat – Alexas Descas, aktorius, kuris vaidino Barto filme, filmų prodiuserė Janja Kralj, čekė, kuri gyvena Paryžiuje ir ten yra sukūrusi savo kino kompaniją. Ji buvo pradėjusi dirbti su „Ramybė mūsų sapnuose“. Po to ji prodiusavo ir kitus Šarūno filmus, „Šerkšną“.
– Kalbant apie pačią knygos struktūrą bei žanrus. Kokia tai knyga? Ar tai bus pokalbių nuotrupos, biografijos detalės ar kas nors kita?
– Daug kas man užduoda šį klausimą. Aš pati nežinau, kaip įvardyti savo knygos žanrą. Nėra taip, kad knygos yra biografinės, bet aš pasilieku tą patį interviu žanrą, forma „klausimas–atsakymas“. Aš taip pat esu gal ne knygos dalyvė, bet bendrauju su Šarūnu ir jo artima aplinka, kitais žmonėmis.
Toks juokingas reikalas – kai pristatinėjau knygą apie Tuminą, teatro kritikas Algimantas Bučys sakė, kad aš sukūriau naują žanrą. Tai kaip tik šiuo klausimu norėčiau kritikų pagalbos – gal per Knygų mugę norėčiau užduoti klausimą sau ir kitiems, koks čia žanras. Tai tikrai ne biografija, ne esė. Pokalbių žanras, bet drauge tai apie vieną žmogų.
Kiekviena turbūt esame patyrusi kažkokių priekabiavimų. Bet kaip juos traktuoti?
Aš iškart pasakau, kad nesu nei teatro, nei kino kritikė. Aš nenagrinėjau Barto filmų iš tos pusės kaip kritikė, nes aš neturiu tam teisės ir kvalifikacijos. Tiesiog ėjau etapais nuo Barto kūrybinės pradžios, netgi ne nuo kūrybinės, o nuo vaikystės, kaip jis atėjo iki tos minties filmuoti. Kaip, kodėl jis save būtent susiejo su kinu.
Taip pat kūriau knygos struktūrą įpindama Šarūno pokalbius pagal temas, pagal laikmečius, pagal filmus.
– Kas daugiausia pasakojo apie Barto praeitį? Jis pats?
– Taip, jis pats. Taip pat kalbinau jo dukrą Bartaitę – ir Vilniuje, ir Paryžiuje. Man atrodo, kad ji Paryžiuje jau baigė aktorystę. Taip pat kalbinau jo operatorius, su kuriais dirbo, aktorius. Dar spėjau pakalbinti Nekrošių, nes jis filmavosi viename Š.Barto filme.
– Knygoje apeinate vieną temą, kuri nuskambėjo labai plačiai – tai Š.Bartui viešai mesti kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo. Kodėl nusprendėte apie tai nekalbėti?
– Vienas dalykas – aš pradėjau rašyti ir idėja kilo dar iki to skandalo. Antras dalykas, aš iš tikrųjų nenoriu apie tai kalbėti. Mano knyga nėra geltonosios spaudos tipo.
Aš nesu iš kosmoso, seku visus pasisakymus. Bet kas jį nuteisė? Man tai panašu į inkviziciją, panašiai, kaip degindavo ant laužo moteris. Parašė dvi merginos socialiniuose tinkluose ir staiga iš Šarūno padarė nusikaltėlį. Tai aš irgi galėčiau [prikibti] prie visų tų priekabiautojų, kurie buvo per visą mano ilgą gyvenimą. Kiekviena turbūt esame patyrusi tokių priekabiavimų. Bet kaip juos traktuoti?
Kitas dalykas, tarkim, yra Lavrinovičiai, kurie yra realiai išprievartavę merginą. Ir jie puikuojasi visur, jie yra žvaigždės. O kas nuteisė Šarūną Bartą? Kodėl tada tos merginos nepadavė jo į teismą? Jeigu jis būtų nuteistas, aš suprasčiau. Jeigu jis būtų persona non grata, kad apie jį būtų negalima nei rašyti, nei nieko daryti, tai atsiprašau – o kodėl tada tie Lavrinovičiai tokie?
Pavyzdžiui, panašiai yra su vargšu Plácido Domingo (operos solistas, daugybės kolegių apkaltintas seksualiniu priekabiavimu – aut. past.), dabar Andrea Bocelli jį gina. Kažkoks absurdas, kad kažkas pasisakė po 10 ar 20 metų, prisiminė, kad jis neva kabinėjosi. Bet Šarūnas Bartas juk neišprievartavo nė vienos merginos. Jeigu ten buvo kokia nors istorija, tai joms reikėjo kreiptis į teisėsaugą. Dabar čia panašu į kažkokią raganų medžioklę.
Pajuokausiu – mes mokėmės kartu su mano vyru. Vienu metu tas mano būsimasis vyras Algimantas Mikutėnas aplink mane pradėjo rėžti sparną, dėl to aš dabar turiu dvi dukras ir dvi anūkes. Jeigu tai traktuočiau kaip priekabiavimą, tada neturėčiau nei anūkių, nei dukrų.
– Ir vis dėlto – ar nebijote tokią knygą paleisti į pasaulį? Ar nebijote tos kritikos, kurios, matyt, bus, nes nutylite šią Š.Barto biografijos dalį, nors pati knyga – apie jo gyvenimą?
– Ne, mes kartu su leidykla nuo šio skandalo atsiribojame ir knygoje apie tai nieko nebus, gal tik Nekrošius trumpai apie tai buvo užsiminęs. Aš tada jo paklausiau, ar čia kažkokia mada, tai jis sakė, kad taip, tokia mada. Sakė, kad ji praeis.
Kaip tik Š.Barto klausiau apie kritiką – jam visiškai vienodai, ką apie jį kalba.
Klausinėjau ir vieno kito prancūzo, bet nutarėme, kad šitos temos į knygą mes nedėsim, nes čia ne tas žanras. Aš nerašau kažkokių pletkų. Ir prancūzė Claire Denis sakė, kad Šarūnas tikrai ne prievartautojas. Kodėl jį traktuoja kaip nusikaltėlį? Kodėl aš turiu bijoti?
Mes su leidykla nesame teisėjai, mes neteisiam nei už, nei prieš. Tai mūsų oficiali pozicija – mes atsiribojame nuo šio skandalo. Tam yra teisėsauga. O visa kita yra socialinių tinklų turgaus lygis. Aš pati niekada nesiveliu į diskusijas socialiniuose tinkluose. Kartais paskaitai naujienų portalų komentarus ir supranti, kad ten rašo kažkokie ligoniai.
Tarp mano draugų feisbuke yra tik mano draugai, bet, kai pradedi skaityti, kaip puola Bartą dėl „Sutemų“... Aš apakusi nuo šito lietuvaičių puolimo. Turbūt tame fone jie iškelia patys save, jiems kažko trūksta gyvenime.
Yra ir kritikos, yra ir normalių žmonių. Paprastai žmonės, kurie kitaip galvoja, nesispjaudo liepsnomis, ugnimis. Jie žino savo poziciją. Aš ir pati savo kailiu esu patyrusi tai.
Kartais dalyvauji kokioje nors reklamoje ir netyčia paskaitai apie save komentarus. Tai ten būni išvadinta tokia ar anokia. Po to aš galvoju – Dieve, ką aš kam blogo esu padariusi? Man buvo toks momentas, kai aš labai dėl to išgyvenau. Dabar jau visiškai nesijaudinu – man gaila tų žmonių, kurie šitaip dergia kitus.
– O kaip kritiką priima jūsų knygos pagrindinis herojus – Š.Bartas?
– Jis ne dėl to daro savo filmus. Kaip tik jo klausiau apie kritiką, jam visiškai vienodai, ką apie jį kalba.
– Ar berašydama knygą atradote ką nors nauja apie Š.Bartą? Galbūt jo asmenybė nusišvietė visai kitokioje šviesoje?
– Norėčiau pravesti tokią paralelę tarp Tumino ir Barto. Aš su Tuminu mokiausi tuo pat metu Maskvoje, tik jis mokėsi Teatro institute. Ir mes bendravome, jis – mūsų šeimos draugas, ko nepasakyčiau apie Bartą. Šarūnas yra geras pažįstamas, kolega, bet negaliu jo pavadinti draugu.
Kai pradėjau rašyti apie Tuminą, man atrodė, kad jis draugas, aš jį žinau. Bet ne – aš važinėjau į Maskvą pas jį, kalbinau jo aktorius, rusus. Aš vėliau supratau, kad nė velnio jo nepažįstu, kad aš iš naujo sužinojau, kaip jis yra dievinamas Maskvoj. To nesitikėjau.
Tai lygiai taip pat su Bartu. Negaliu sakyti, kad jį pažinojau, man norėjosi jį daugiau pažinoti. Visi jį laikė paslaptingu, kad jis yra nekalbantis. Bet jeigu su žmogumi kalbi normaliai, tai jis vis tiek kalba, negali būti, kad jis nekalbantis.
Sunkiausia buvo nebent susitarti dėl laiko, nes jis yra tas, kuris labai susikoncentruoja į vieną dalyką, toks, kuris, jeigu daro filmą arba apie jį galvoja, tai yra sunku rasti laiko. Bet jei jau susitikdavom, jis labai atvirai ilgai kalbėdavo, taip pat labai įdomiai. Galima būtų drąsiai parašyti dar vieną knygą. Kai jau baigiau rašyti, jis dar skambino ir sakė, ką dar galėtų pridėti. Bet į vieną knygą visko nesudėsi (juokiasi).
Šarūnas yra labai įdomus, įvairiapusis žmogus, daug kuo domisi. Tas man buvo nauja. Aišku, atsiveria jis tikrai ne visiems. Dar įdomiau buvo sužinoti nuomones kitų iš Šarūno aplinkos. Šarūnas irgi tik perskaitęs knygą sužinos – ne tik prancūzų nuomones ir nebūtinai geras.
Įsiminė Claire Denis žodžiai, jog Lietuva turėtų didžiuotis turėdama tokį režisierių kaip Šarūnas Bartas. Tokie gimsta kartą per šimtą metų.
– Kam skirta jūsų knyga, kaip jūs matote savo auditoriją?
– Iš kino žmonių palaikymą tikrai jaučiu ir net neabejoju, kad ta knyga reikalinga, tad kino mylėtojas ją tikrai turėtų nusipirkti ir perskaityti. Tiems, kurie nesidomi kinu, gal tai ir nebus įdomu. Jeigu jie naudojasi internetu, matyt, apsiriboja skaitymu ten apie tai, kam koks nagas nulūžo. Tokie įvykiai kartais būna nušviečiami labiau nei meno žmonių pasiekimai, taip kad gal jiems užteks ir to.
Esu garantuota, kad tai nebus bestseleris, kurį pirks ir paskui dar kartą perleis. Puikiai suprantu, kad pasirenku sunkesnį kelią. Bet mano knygos ne tos, ne anekdotai apie Bartą ar jo paties papasakoti. Aš rašau apie tai, kas man pačiai įdomu. Esu šventai įsitikinusi, kad jeigu man įdomu tai, ką aš darau, tai užkrečiu ir kitus, tad ir kitiems turi būti įdomu.
