Knygų mugėje vykęs naujausio Juozo Gaižausko kūrinio „Pasibaidęs Dievo žirgas“ pristatymas galėjo nustebinti ir tuos, kurie su knyga jau susipažinę. Kiekvienas renginys – vis kitoks, mat visiems susitikimams su skaitytojais Juozas paruošia skirtingus scenarijus. Jo kūrybos gerbėjai šį penktadienį galėjo pasijusti it teatro premjeroje – jie buvo pavaišinti potyrių, dainų ir ištraukų gausa.
„Tai – reiškinys, egzistuojantis tik tada, kai aš jį darau, nes niekas kitas daugiau taip nedaro. Sukurti vientisą renginį padeda kiti mano kūrybiniai instrumentai – aktoriaus, režisieriaus, muzikanto, dainų kūrėjo ir renginių vedėjo patirtis. Žinau daugybę žmonių, kurie kiekvienais metais laukia tokios premjeros“, – portalui Žmonės.lt sako knygos autorius J.Gaižauskas, su skaitytojais bendrausiantis visos mugės metu.
Tiesa, renginyje tikrai įvyko viena premjera. Jo metu nuskambėjo specialiai pristatymui sukurta daina „Prie Jordano upės“ – knygoje aprašytam eilėraščiui Juozas sugalvojo muziką.
„Knygoje žmonės ją dainuoja keletų kartų, tai smagu, kad kai žmonės ją skaitys, galbūt prisimins ir melodiją. Tokie kūrybiniai posūkiai mane žavi, juos ne kiekvieną kartą išvysi“, – viliasi rašytojas.
Nors J.Gaižausko knygų pristatymo scenarijai keičiasi, vienas dalykas išlieka stabilus – jį visuomet lydi ištikimų kolegų ir draugų komanda. „Knygų mugėje“ aktorė Emilija Latėnaitė, su kuria Juozas dirba bene daugiausiai – kartu jie muzikuoja ir pristatinėja knygas visoje Lietuvoje – užėmė moderatorės poziciją. Kiti lojalūs bendražygiai – Vaidotas Martinaitis, Sakalas Uždavinys, Dalius Skamarakas, Aistis Mickevičius, Vytautas Rašimas, Lina Rastokaitė – prie nepamirštamos patirties prisidėjo ištraukų skaitymais, o Marius Matulevičius ją papildė muzikos garsais.
Vis tik Juozas pripažįsta – jis niekuomet nesvarstė, koks yra bičiulių indėlis ir reikšmė pristatymams, tačiau kalbėdamas apie juos nestokoja dėkingumo ir susižavėjimo.
„Jie dažniausiai turi nemažas knygos ištraukas. Aš išsižiojęs stebiu, kaip jie, nežiūrėdami į lapą, skaito jas atmintinai. Jie ruošiasi ir išmoksta ne vieną, ne du ir ne tris puslapius. Tai negali negluminti. Bičiuliai yra pačios aukščiausios prabos profesionalai, kuriems esu neprastai dėkingas, o jų vertę tikriausiai pajaučia žiūrovai, skaitytojai ir klausytojai.
Turiu pabrėžti, kad už tai jie negauna atlygio, tačiau nė vienas žmogus nėra atsisakęs. Kartais po pakvietimo jie tai dienai gauna darbų, kurie leistų užsidirbti daug pinigų, bet ateina pas mane. Tai kartais net ašarą išspaudžia, kai grįžtu namo. Kodėl jie taip daro, jau reiktų jų klausti, bet labai tai vertinu“, – Žmonės.lt pasakoja J.Gaižauskas.
Daugiau pristatymo akimirkų – fotogalerijoje:
Rašytojas vertina ir skaitytojų atsidavimą – į pristatymus plūsta daugybė žmonių, jų laiškai su padėkomis užtvindę ir Juozo elektroninį paštą. Jis juokiasi – per pastaruosius trejus metus gavo šimtą kartą daugiau laiškų nei per visą savo aktoriaus karjerą. Tiesa, jis tokio žmonių susižavėjimo nekvestionuoja ir nesistengia analizuoti, o tiesiog priima tai kaip dovaną ir stengiasi nenuvilti savo skaitytojų.
„Suprantu, kad kažkas įvyko, ko niekaip nesuplanuosi jokiomis marketinginėmis priemonėmis. Tai arba įvyksta, arba ne. Na, o jie įvyksta, telieka pasakyti ačiū žmonėms, Dievui ir keliauti toliau“, – šypsosi jis.
Dievas sutinkamas ir ketvirtoje J.Gaižausko knygoje „Pasibaidęs Dievo žirgas“. Apie jo paieškas jis pasakojo ir savo debiutiniame romane „Dievas su šlepetėmis“, šią temą plėtojo ir antroje knygoje „Tigras, glostantis pėdas“, tačiau pats rašytojas tikina – šis kūrinys yra kiek kitoks.
„Tam tikra prasme tai yra piligriminis romanas, bet jokiu būdu nėra apie kelionę į Santiago de Compostela. Jis – apie žmogų, sergantį tam tikra demencija ir paskutinę jo kelionę, kai per paskutines dienas turi nukeliauti ir padaryti dalykus, kurių galbūt nepadarė per visą gyvenimą. Į šią kelionę mes visi turime bilietą, tik data neįrašyta“, – sako jis.
Smalsu – kaip kilo knygos idėja? Anot J.Gaižausko, ji atėjo labai paprastai ir yra susijusi su jo a.a. tėčiu. Prieš keliolika metų įvykęs jų pokalbis kūrėjo galvoje pasėjo labai daug minčių ir klausimų.
„Tėtį kamavo didžiuliai skausmai ir jam leido įvairių raminamųjų, nuskausminamųjų, taip pat morfino. Kartą, likus kelioms dienoms iki jo mirties, sėdėjau šalia ir vidury dienos jis prabudo iš savo klajonių. Nusišypsojęs man sako: „Kaip gerai mes pasišnekėjom“. Sakau: „Tėti, o su kuo tu pasišnekėjai?“. Tai buvo 2005-ieji ir prieš tris mėnesius buvo miręs popiežius Jonas Paulius II. Jis man sako: „Su Jonu Pauliumi II, mes arbatos išgėrėme. Maladiec vyras“. Atsimenu, kad mane tiesiog užmušė šitas pokalbis. Prasižiojęs sėdėjau, žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti. Tuo metu galvojau – kokioje tu kelionėj dabar buvai, kad gali kalbėti su mirusiu popiežiumi, gerti su juo arbatą, kokius reikalus ten sprendei?
Mane tiesiog užmušė šitas pokalbis. Prasižiojęs sėdėjau, žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti.
Taigi, iš esmės, „Pasibaidęs Dievo žirgas“ yra apie tai, ką, mano manymu, gali matyti ir girdėti žmogus kelionėje, kurioje neegzistuoja laikas. Vieną kartą tu gali būti Kristaus laikais ir stebėti jo įžengimą į Jeruzalę, kitą akimirką gali būti dabarty ar ateity. Iš vienos pusės tai – labai paprasta istorija, iš kitos – labai sudėtinga. Knygos pradžia atrodo tarsi trileris, kur neaišku, kas darosi su žmogumi – jis nepamena savo vardo, pavardės, iš kokios yra šalies, nežino, kokia jo kalba ir galiausiai pasirodo, kad jis nepamena net Dievo. Veiksmas vyksta neįtikėtinai keistose vietose – 33 mūsų eros metais, per Kristaus nukryžiavimą, Kalno pamokslą ir Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Kodėl ten nukeliauja pagrindinis herojus, belieka sužinoti skaitant knygą“, – Žmonės.lt sako J.Gaižauskas.
Įdomi ir knygos pavadinimo kilmė – tuo metu, kai Juozas rašė knygą, Ukrainoje Rusija pradėjo karą ir pasaulis jam pasirodė kaip pasibaidęs Dievo žirgas. Karas sukėlė ir daugiau minčių. Kartą, kai buvo labai įklimpęs į rašymą, jis nepastebėjo, kai baigėsi druska. Nuėjęs į parduotuvę jis nustebo išvydęs žmones, ją nešančius glėbiais.
„Galvojau – šita druska jūsų nepasūdys. Jums reikia kitokios – dvasinės – druskos. Biblijoje Jėzus Kristus sako: „Tu esi pasaulio druska“. Žmogus, kuris praranda atmintį, kartu tarsi netenka gyvenimo sūrumo. Bendrąja prasme knygoje daug netiesioginio druskos leitmotyvo ir labai labai daug gėlo vandens“, – dalijasi knygos „Pasibaidęs Dievo Žirgas“ autorius.
Įdomiausia tai, kad rašyti knygų J.Gaižauskas nuoširdžiai niekada neplanavo. Net po savo piligriminės kelionės jis negalvojo patirčių sudėti į knygą – ketino kurti spektaklį. Mintyse kelis mėnesius kurpęs scenarijų, vieną dieną aiškiai suvokė, kad tai – ne spektaklis. Tuomet jis užtruko dar kelis mėnesius, kol įsitikino, kad istorija turi tapti knyga. J.Gaižauską apėmė siaubas supratus, kad kamavusia istorija turės kokiu nors būdu atsikratyti.
Taip neplanuotai per trejus metus gimė keturios knygos, tačiau jis pats nebando savęs įrėminti į tam tikros profesijos – aktoriaus, muzikanto, rašytojo – rėmus ir vadina save tiesiog kūrėju. Anot J.Gaižausko, kuo daugiau instrumentų jis turi išreikšti savo kūrybai, tuo yra laimingesnis.
„Kai kurie menininkai yra labiau atlikėjai nei kūrėjai, o aš esu ne toks. Man visada buvo gera kurti vaidmenį, bet kai jį sukuri ir reikia vaidinti, po kurio laiko ima kamuoti nuobodulys, ilgesys kūrybai. Aš visada ką nors kuriu: jeigu ne spektaklį, tai dainas, jei ne dainas – tai tekstus, o dabar dar rašau knygas. Negaliu pasakyti, kuris iš tų kūrybos instrumentų yra pirmas“, – dalijasi vyras.
Vis tik kūryba, anot jo, yra be galo sudėtingas ir alinantis procesas. Rašydamas į savo veiklą jis pasineria visa esybe, praranda laiko nuovoką ir prie teksto praleidžia po 18-20 valandų.
„Dirbu kaip pamišęs. Mane žmona atranda ryte ir sako: „Išprotėjai, tavęs filmavimas laukia! Nuo vakar pavakario čia sėdi!“ Kol darbas nebaigtas, taip gyvenu kiekvieną dieną. Tai kainuoja nepaprastas pastangas – reikia daug valios, atkaklumo, užsispyrimo, ne tik kūrybinių galių ir talento“, – Žmonės.lt sako Juozas Gaižauskas.
