Vertimas tikrai buvo juokingas. Scenoje draskėsi aistringi įsimylėjėliai ir gražuolis, parpuolęs ant kelių, šaukė – „As tavi mylu“ taip, kad turbūt girdėjosi ir Jūrmaloje. O mums į ausis, visas pavargęs nuo sunkaus gyvenimo, rusų vertėjas piktai išdudeno – „Ja tebia liubliu“. Tai buvo taip juokinga, kad tik mūsų pulkelis juokėsi, sukeldamas didelį latvių publikos nustebimą.
Prieš spektaklį mums leido savo nusmurgėlius paltelius pasikabinti tarnybinio praėjimo rūbinėje. Aš kabinu savo puspaltėlį suadytom alkūnėm ir staiga jaučiu, kad šalia kažkas irgi kabina savo paltą. Atsisuku, o ten... Ivars Kalniņš. Latvių aktorius, kuris filmavosi beveik visuose tarybiniuose filmuose, kur buvo reikalingas pats gražiausias pasaulio vyras. Aš su savo skudurėliu rankose ir jis šalia – su juodu ilgu, lyg fantastiška naktis, paltu. Pakabino ir nuėjo. O aš stovėjau ir uosčiau orą, kuris tęsėsi nuo manęs link jo. Karštas ir įtemptas, lyg raudonas siūlas. Stovėjau sustingusi ir galvojau, kad šiandien sužinojau, kaip kvepia Dievas.
Ir priglaudžiau jo juočkę rankovę prie savo lopiniuotos. Ir pajutau, kad man daugiau nieko nereikia šioj žemėj.
Kai nieks nematė, savo puspaltėlį perkabinau prie jo palto, visai šalia. Ir priglaudžiau jo juočkę rankovę prie savo lopiniuotos. Ir pajutau, kad man daugiau nieko nereikia šioj žemėj. Mano paltas kaba šalia jo palto. Susiglaudę rankovėmis! Ar gali kas nors fantastiškesnio būti mano gyvenime? Štai dabar galėčiau ir numirti, nes daugiau mano gyvenime nieko nuostabesnio tikrai nebeįvyks.
Daug kartų žmonėms pasakojau apie tai, kad jo paltas buvo šalia mano palto. Ir niekam tai nepadarė įspūdžio. Gal jiems atrodė, kad aš maivausi ar puikuojuosi, bet man tai buvo kažkas panašaus, lyg būčiau išsilaipinusi Mėnulyje. Negaliu net nusakyti, ką tai reiškė.
Kažkas panašaus, kai buvau aštuntoje klasėje ir pas mus į miestelį atvažiavo „Nerija“. Po koncerto užgriuvom atlikėjus su užrašų knygelėm, kad gautume „parašą“. Dabar sakome „autografas“, o tada eidavom dėl „parašų“. Ir toks gražus, beveik kaip angelas – Liutauras Čeprackas, mums pasirašė ir gale, po užrašu – „su meile...“, išraitė savo adresą. Aš dabar galvoju – kokio bieso vaikams rašyti, kur tu gyveni? Kad jie tau parašytų? Kad atvažiuotų? Pinigų atsiųstų? Kodėl? Norėjau to paklausti jo paties, kai buvau gastrolių Amerikoje ir jis turėjo būti viename bendrame pasisėdėjime, tačiau taip ir nespėjo grįžti iš reiso. Štai taip ir nesužinojau, koks buvo jo tikslas.
O adresą puikiai atsimenu iki šiol – „TSRS 50-mečio gatvė“ Kaune.
O tada aš pati padariau išvadas. Kad reikia rašyti. Jei žmogus parašė adresą, vadinasi, laukia. Nes kam rašyti adresą, jei nieko nesitiki? Ir aš kiekvieną ketvirtadienį, koks bebūtų oras, dvyliktą nakties eidavau įmesti laiško į pašto dėžutę. Ką aš jam rašydavau – neprisimenu. Nei vieno žodžio. Apie ką kaimo mergaitė galėjo rašyti estrados žvaigždei? Pačiai įdomu. Tačiau tas žmogus man buvo iš kitos planetos. Lyg angelas.
O po to buvo daug vyrų, kurie buvo ypatingi. Vytautas Šapranauskas. Jis tapo mano kolega ir žmogumi, kuris yra šalia, kurį vertini kaip saviškį.
Buvo ir prezidentų, ir aktorių. Net pasaulinio lygio, bet kažkodėl nei vienam nejaučiau nieko tokio ypatingo. Ir prezidentas kabino man medalį Prezidentūroj, ir pasaulinio lygio žvaigždę Tbilisyje buvau apsikabinusi, bet...
Jų paltų rankovės nelietė mano palto rankovių. Ir aš apie tai net nepagalvojau. Kad norėčiau, jog jos liestųsi.
Pasakykite man, kada dingsta ta dieviška pagarba žmogui, kurį vertini už tai, kad jis yra toks?
Pasakykite man, kada dingsta ta dieviška pagarba žmogui, kurį vertini už tai, kad jis yra toks? Ar čia mano amžius kaltas, kai niekuo nebenustebinsi, ar čia čia laikotarpis toks? Kai gali sau leisti trenkti nepažįstamam žmogui per petį ir pasakyti, kad jis yra niekalas? Arba net netrenkdamas, pasislėpęs po gražaus kačiuko atvaizdu internete, išsakyti viską, kas bjauriausia?
Ir kai žmogus ateina, vienas vienintelis iš beveik pusšimčio galėjusių ateiti, pakalbėti su žmonėmis, o tie jį išdergia visokiais žodžiais ir po to laimingi eina valgyti kebabų – kas tai? Pyktis užliejęs mūsų širdis? Ir nei vienas neišėjo į priekį ir neišdrįso pasakyti: „Palaukit! Leiskim žmogui kalbėti.“ Tegul ir ne tie žodžiai būtų skambėję, kuriuos norėtume girdėti. Bet kiekvienas turi teisę būti išgirstas. Kas mums nutiko?
Na, gal ne mums. Gal man. Gal jūs esate šiek tiek geresni nei aš. Nežinau. Bet aš vis tiek tikiu, kad dar atsiras mano gyvenime žmogus, kurį pamačiusi sėdintį ant suoliuko, nutūpsiu šalia ir norėsiu, kad tai niekada nesibaigtų. Kad amžinai nesibaigtų ta didžiulė meilė ir pagarba nepažįstamam žmogui.
