Beje, šis gimtadienis kompozitoriui kiek kitoks. Pirmą kartą jį Algimantas švenčia ne draugų būryje, kaip jam buvo įprasta, o su Trakuose esančių slaugos namų „Addere Care“ gyventojais ir jį pasveikinti susirinkusiais darbuotojais.
– Algimantai, apie jūsų jaunystę, kūrybinį etapą ir žydėjimo metus parašyta knyga ir daug gražių straipsnių. O kaip jūs gyvenate šiandien, besibaigiant devintam gyvenimo dešimtmečiui?
– Viskas būtų gerai, jei ne tos ligos. Jos labai trukdo gyventi, mažina galimybes bendrauti. Nei kur nueisi, išvažiuosi, nei su kuo susitiksi. Nors vos judu, gyvenu slaugos namuose, bet nesijaučiu senas. Galiu pasakyti, kad širdyje – ne sutema.
Iš kitos pusės, kai negali dirbti, atrodo, belieka tik valgyti ir miegoti. Ir dar – mėgautis ramybe. Jos šiuo metu man labai norisi. Ir jos šiuose namuose turiu.
– Ko šiuo metu jūs labiausiai pasiilgstate?
– Kūrybinio darbo! Niekada to neužmirštu. Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad man tai buvo ir yra svarbiausia.
– Iš kur jumyse tokia stipri meilė muzikai?
– Sunku pasakyti. Mano šeimoje nebuvo nei vieno muzikanto. Bet aš jau dešimtoje klasėje žinojau, kad noriu būti kompozitorius. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą, ekonomikos fakultetą. Nors muzika traukė, stoti į Muzikos akademiją tada pabijojau, o ir galimybių tokių neturėjau. Aš nebuvau net muzikos mokyklos baigęs. Tuo metu jų tiesiog nebuvo. Gyvenome Joniškyje, mažame miestelyje. Groti mane išmokė mokyklos mokytojai.
Tačiau jau po pirmojo semestro supratau, kad ekonomika – ne mano sritis, kad atėjo laikas rinktis: „arba – arba“. Kai sprendimą nutraukti studijas universitete pasakiau savo tėvams, jiems buvo smūgis – kaip galima universitetą išmainyti į mokslus muzikos mokykloje, grįžti į vidurinę? Laimei, jie neprotestavo ir aš nuėjau mokytis į Juozo Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokyklą, į muzikos teorinių dalykų ir kompozicijos fakultetą. Matyt, ir tėvams buvo akivaizdu, kad esu linkęs į meną.
Kiek save prisimenu vaikystėje, dainavau chore, akomponavau ansambliuose, vaidinau dramos būreliuose. Esu meniškos dūšios.
– Koks jausmas girdėti savo sukurtas dainas?
– Geras jausmas. Juk tam jas ir kūriau, kad jų kažkas klausytų. Džiaugiuosi, kad mano dainos turi savo gyvenimą.
– Koks jūsų gyvenimo tarpsnis jums buvo gražiausias?
– Jaunystė! Kai einant nebijai griūti... Vedžiau būdamas 28 metų. Neskubėjau. Savo žmoną sutikau šokiuose. Beje, šokiai mums abiem buvo labai svarbu. Mano žmona buvo gydytoja. Su ja kartu pragyvenome 21-erius metus. 1987 m. mano žmona mirė nuo vėžio. Taip niekada po to ir nevedžiau.
– Kaip švęsdavote savo gimtadienius? Kokie įsiminę labiausiai?
– Švęsdavau su draugais ir dainomis. Susirinkdavome savoje kompanijoje. Daugiausiai – gydytojų. Bene labiausiai įsiminę jubiliejai, nes tuomet gaudavau apdovanojimus. LTSR liaudies artisto, Gedimino ordiną, vyriausybės premiją už meną ir kultūrą bei kitus.
– Ar būdamas jaunas kada susimąstėte apie brandų amžių?
– Ne. Tikrai niekada. Turiu prisipažinti, kad kitaip nei dauguma vyrų tuo metu, aš nesportavau. Niekada to nemėgau. Net krepšinio nežaidžiau. Ir į kariuomenę nepatekau dėl silpnesnės sveikatos. Tada taip maniau, kad esu silpnesnės sveikatos. Nors dabar, kai tiek nugyvenau, jau nežinau, ar silpnesnės sveikatos, ar tiesiog tinginys...
– Ar yra dalykų, dėl kurių gyvenime gailitės, kad padarėte ar nepadarėte?
– Nesu linkęs į savigraužą. Bet jei ko gailiuosi, tai gal tų kūrinių, kurių neparašiau. Esu parašęs daug šokių muzikos, bet nespėjau sukurti baleto. Norėčiau ir miuziklą parašyti.
– Kas šiandien jus palaiko, kas įkvepia ir teikia jėgų gyventi?
– Aš pats save palaikau ir pats save įkvepiu. Stengiuosi nepasiduoti pesimizmui. Nors jau būtų galima pradėti ne tik liūdėti, bet ir raudoti. Tačiau lieku optimistas.
Šiuo metu džiaugiuosi tuo, kad gyvenu jaukiuose namuose, esu tarp žmonių, kad manim pasirūpinta. Ir pats gyvenimas, beje, teikia džiaugsmo. Džiaugiuosi kiekviena pragyventa diena. Arba, pavyzdžiui, tuo, kad šiandien negriuvau, kad kaulai sveiki.
– Ar turite planų? Svajonių?
– Jų visada turiu. Tiesa, dabar planai ir svajonės labai žemiški. Ir šiame etape, jau ne viskas nuo manęs priklauso. Pavyzdžiui, dar norėčiau sustiprėti, tvirčiau stovėti ant kojų ir grįžti į savo namus. Norėčiau kurti. Bet suprantu, kad gali viskas jau ir likti taip, kaip dabar yra.
– Ar keistumėte ką nors savo gyvenime?
– Ne. Nekeisčiau nieko. Gyvenimas – tai kūrinys, kurį pats ir kuri. Pats esi atsakingas už savo norų atpažinimą ir jų išpildymą. Viską gali pakoreguoti tuo metu, kai gyveni.
Daug kas priklauso nuo gyvenimo stažo, nuo patirties. Bet pats renkiesi, pats priimi sprendimus. Koreguoti reikia tada, kai išgyveni tą konkretų etapą, bet ne tada, kai jau „šaukštai po pietų“.