Lapkričio 5-6 dienomis norintys atsisveikinti su F.Latėnu tai galėjo padaryti Kompozitorių sąjungos namuose Vilniuje.
Karstas su velionio palaikais iš čia buvo išneštas penktadienio popietę. F.Latėnas amžino poilsio atgulė Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje.
Išlydėti kompozitoriaus rinkosi jo artimieji, bičiuliai, kolegos, gerbėjai. Laidotuvėse buvo galima išvysti ir F.Latėno dukrą Elžbietą, dukterėčią Emiliją, brolį Algirdą. Tiesa, dėl pandemijos visi norintys dalyvauti atsisveikinime negalėjo.
Laidotuvių akimirkos – galerijoje:
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Faustas Latėnas mirė lapkričio 3 d. Šią naujieną feisbuke pranešė jo dukra, aktorė Elžbieta Latėnaitė. F.Latėnui, kurio muzika skamba daugelyje populiarių spektaklių ir filmų, buvo 64-eri.
Kitą dieną Elžbieta atskleidė ir tėčio mirties priežastį – jis mirė sustojus širdžiai.
„Sustojo mano tėčio širdis, o su ja – ir jo gyvenimas“, – rašė ji.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kompozitorių sąjungos namuose prasidėjo atsisveikinimas su Faustu Latėnu
Užuojautą dėl F.Latėno mirties pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
F.Latėnas gimė 1956 metų gegužės 16 dieną. Jis baigė Kauno J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Giedriaus Kuprevičiaus kompozicijos klasę, vėliau – Lietuvos muzikos akademijos prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę.
Nuo 1980 metų dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, Vilniaus mažajame teatre, Nacionaliniame dramos teatre. Ėjo kultūros viceministro pareigas, buvo ministro pirmininko patarėjas kultūros klausimais.
Už muziką teatro spektakliams pelnė daug premijų ir apdovanojimų, tarp jų – Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Per savo muzikinę karjerą sukūrė muziką daugiau nei 200 spektaklių, 40 filmų. Kaip rašoma Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje, F.Latėno kūryba, gyvuojanti už teatro ribų, neretai būna tarytum abstrahuota iš spektakliuose skambėjusios muzikos.
Pats kompozitorius savo kūrybos stilių linkęs vadinti postsocrealizmu ar postrealizmu, kurio ryškiausias bruožas – ypatingas būsenų (džiaugsmo, liūdesio, sarkazmo ir t.t.) hipertrofavimas. Kūrinių harmonija pabrėžtinai romantinė – grindžiama trigarsių ir sekstakordų sekomis, kartais netgi visiškai vengiant bet kokių disonansų.
