Aš esu Viktorija, o jis Laurynas. Kartu jau esame daugiau nei dvejus metus su puse. Man 18 metų, o jam 21. Mūsų meilės istorija nėra trumpa, bet man ji pats šilčiausias atsiminimas iš tos lemtingos vasaros, kai sutikau savo gyvenimo meilę.
Vasarą buvau su draugėmis išvykusi į Bagotosios kaimą, ten vyko jaunimo savaitgalis, susipažinau su daug žmonių, bet Lauryno tada nepastebėjau, net niekada nebūčiau pagalvojus, kad jis man taps svarbus gyvenime.
Tą savaitgalį mes buvom apgyvendintos to kaimo šeimose, mums papuolė labai gera šeima. Kadangi gerai sutarėme, jie mus pakvietė atvykti į vasaros šventę, kuri ten vyks, mes ilgai nesvarstėme ir su drauge nusprendėme atvykti.
Pagaliau atėjo ta diena, kai atvykome į vasaros šventę, pasidėjome daiktus ir išvažiavome į kaimelį pažiūrėti futbolo varžybų. Sėdėjom su drauge Birute netoliese nuo stadiono ir stebėjom. Pasibaigė varžybos ir prie mūsų priėjo vaikinas.
Pagalvojau, kur aš jį mačius, bet niekaip neatsiminiau. Kai jis priėjo ir užkalbino, priminė mums, kur jį matėme.
Kalbėjomės, nuėjom iki parduotuvės nusipirkt saulėgrąžų. Buvo smagu, bet aš vis nusikeikdavau, tai Birutė sugalvojo užduotį, kad baigčiau keiktis. Ji sako: „Už kiekvieną keiksmažodį duosi Laurynui po bučinį.“ Aš nesutikau, bet po to pagalvojau, gal ir nepakenks.
ČIA RASITE daugiau šio konkurso meilės istorijų.
Diena slinko vakarop, buvo nuostabus vakaras, bet jį sujaukė skambutis. Laurynui paskambino tėvai ir pasakė eiti namo, o visai vakare vyko diskoteka ir mes planavom, kad eisim. Kai tik jis baigė kalbėt, sugalvojom planą: eiti pas jį į namus ir paprašyti jo tėvų leisti jam pabūti su mumis.
Kelias nusimatė ne trumpas, na, aišku ne toks ir ilgas: vos trys-keturi kilometrai. Taigi, mes pasiryžom eiti, eidami daug kalbėjom. Priėjom Lauryno namus, jau buvo visai sutemę. Nuėjom į kambarį ir nežinau, iš kur tokia drąsa atsirado, bet aš, tyli mergaičiukė, ėmiau ir paprašiau, kad jį išleistų, ir ką jūs manot, tėvai sutiko. Ne tik sutiko, bet ir nuvežė mus atgal į kaimą. Visą kelią galvoje sukosi mintys, kaip aš išdrįsau paprašyti, bet dabar suprantu tai buvo likimas.
Prasidėjo šokiai. Šokome, linksminomės ir, kaip bebūtų gaila, atėjo metas išsiskirt. Mes jau beveik ir buvom atsisveikinę, bet Laurynas prisiminė mano užduotį, kurią sugalvojo draugė.
Žinau, kad jis mano gyvenimas bus visada, todėl nenorėčiau keisti nieko, kas įvyko per tą vasaros šventę!
Na, ir kas beliko, nuėjome į stotelę, atsisėdom ant suolelio ir jis tarė: „Tu pradėsi skolą atiduot, ar man pradėti?“
Aš iš jaudulio net pati nesuprantu, kaip pasakiau, kad pradėtų jis. Ir jis mane pabučiavo. Nutirpau visa, tai buvo kažkas, ko negali nusakyti žodžiais. Ir po to aš nebegalėjau jo pamiršti.. Visą naktį apie jį galvojau. Va, ką padarė paprastas, nekaltas bučinys, jis man neiškrito iš galvos.
Kitą dieną apsikeitėme telefono numeriais ir pradėjome susirašinėti. Pamažu pradėjau jį įsimylėti, jis juto tą patį. Ir maždaug po pusės metų bendravimo, lemtingą gegužės 11 dieną jis pasiūlė mums būti pora. Buvau pati laimingiausia panelė pasaulyje ir iki šiol tokia esu, nes jis nenustoja mane stebinęs, kad ir smulkmenomis, bet man tai brangu.
Žinau, kad jis mano gyvenimas bus visada, todėl nenorėčiau keisti nieko, kas įvyko per tą vasaros šventę!
ČIA RASITE daugiau šio konkurso meilės istorijų.
Atsiųskite savo istoriją ir gal jūs laimėsite sužadėtuvių žiedą, kurį juvelyrė Aušra Treigytė sukūrė specialiai parodai „Mūsų Vestuvės‘15“.
DĖMESIO: konkurso „Mūsų meilės istorija“ taisyklės.
Laukiame jūsų meilės istorijų!
