Ar pamenate vaikystėje girdėtas pasakas, kad kiekvienam žmogui gyvenime yra skirta antroji pusė? Turbūt visi šia gražia mintimi giliai širdyje tikėjome, bet vis tiek galvojome, kad tai kvailystė. Taip pat galvojau ir aš, kol vieną dieną nesutikau antrosios savo pusės...
Karolina: Pamenu, kaip ir kiekvieną mielą vakarą prieš miegą, naršiau „Facebook“ tinkle ir netikėtai sulaukiau buvusios bendraklasės, su kuria po mokyklos beveik nebendravome, žinutės.
Pirmiausia pasikalbėjome su mano darbu susijusiais klausimais, o tada lyg iš giedro dangaus pasiteiravo, ar turiu vaikiną. O klausianti todėl, kad vienas jos pažįstamas manimi domisi. Prisipažinsiu, draugų tuo metu man netrūko, todėl pamaniau, kad galiu pasimaivyti ir pasakiau „parodyk, kas per draugas – pasakysiu, ar esu užimta“.
Juokingiausia tai, kad pamačiusi vaikino nuotraukas (kurių buvo nedaug), malonūs jausmai neaplankė, tačiau vis tiek kažkodėl pasakiau, kad naujoms pažintims esu atvira. Po to viskas įvyko labai keistai ir labai greitai... Pati pasikviečiau jį feisbuke draugauti (ko niekada anksčiau nedarydavau), pati pirma su juo pasisveikinau (ko niekada anksčiau nedarydavau) „Protų kovose“, kuriose, pasirodo, kartu žaisdavome, tik skirtingose komandose. O dar kitą kartą netgi degiau kvailu noru įteikti jam kokią nors simbolinę dovanėlę gimtadienio proga, tačiau nebespėjau tuo pasirūpinti, tad teko apsiriboti tik žodiniu pasveikinimu...
ČIA RASITE daugiau šio konkurso meilės istorijų.
Nerijus: Pirmą kartą pastebėjau ją, turbūt, alaus bare, kuriame ji dirbo ir aptarnavo mūsų stalą, tačiau niekaip neišdrįsau tada jos užkalbinti. Vėliau atsitiktinai vis kur nors ją susitikdavau, tačiau manęs ji nepastebėdavo. Šie atsitiktiniai susidūrimai tęsėsi gal kokius pusę metų, kol galiausiai susekiau, kad ji ir mano draugo žmona yra pažįstamos. Vieną vakarą nekaltai prasitariau draugo žmonai apie šią simpatiją, o kadangi tuo metu neturėjau merginos, viskuo buvo labai greitai pasirūpinta.
Vieną vakarą nekaltai prasitariau draugo žmonai apie šią simpatiją, o kadangi tuo metu neturėjau merginos, viskuo buvo labai greitai pasirūpinta.
Net pats sunkiai galėjau patikėti, kai vieną vakarą Karolina pasikvietė mane „Facebook“ į draugus, o kitą vakarą jau pati pirma pasisveikino „Protų kovose“, kol galiausiai sulaukiau sveikinimo gimimo dienos proga ir sukaupęs visą drąsą buvau bekviečiąs ją pavakarieniauti, tačiau ji tik pasipūtusiai nužygiavo tolyn...
Tada gal po kokios savaitės sutarėme suvalgyti gimtadienio pyragą centro kavinukėje, po to keistai pasivaikščiojome šaltoje naktyje (abiem tai paliko labai didelį įspūdį) ir galiausiai po šio pasimatymo nenustojame matytis kiekvieną mielą dieną jau metus ir 3 mėnesius. O nuo liepos mėnesio jau ir gyvename kartu.
Turbūt galvosite, kad kvaila manyti, jog po šitokio trumpo buvimo drauge jau sprendžiame, kad esame vienas kitam sutverti, tačiau tie jausmai, kuriuos kartu patyrėme ir tie poelgiai, kuriuos per visą draugystės laikotarpį darėme, nepaisydami savo senų įsitikinimų, tik įrodo, kad mus suvedė ne kas kitas, o likimas. Na, ir žinoma, Karolinos buvusi klasiokė.
DĖMESIO: konkurso „Mūsų meilės istorija“ taisyklės.
Laukiame jūsų meilės istorijų!
