Bene labiausiai karantinas paveikė aktorius, atlikėjus bei kitus menininkus. Kol nėra spektaklių bei koncertų, vieni stengiasi neprarasti pozityvumo ir atranda naujas veiklas, kiti, kaip įmanydami, hobius paverčia verslais tam, kad bent šiek tiek užsidirbtų. Kortas pandemija gerokai sumaišė ir aktoriui Tadui Gryn, bet jis atvirai prisipažįsta – vis dėlto nėra taip blogai, kaip galėtų būti.
Nors žiūrovų aplodismentų po spektaklių, atrodo, dar kurį laiką reikės palaukti, Tadas dabar turi daug veiklos: filmuojasi seriale, netrukus planuoja savo žinias perduoti ir norintiems išmokti aktorystės, o, kaip pats sako, kad neprarastų savo geros formos, laisvalaikiu į rankas ima knygas.
Su juo pasikalbėjome apie norą tobulėti, pasirinkimo galimybes bei iššūkius, su kuriais aktoriui tenka susidurti ne tik kino aikštelėje, bet ir išjungus kameras, santykius su tėvais ir meilę. Bet apie viską nuo pradžių.
– Tadai, neseniai atšventėte savo gimtadienį, tad tai puiki proga grįžti į vaikystę, apie kurią beveik nesate pasakojęs. Kokia ji buvo? Turėjote draugų būrį, su kuriais daužydavote kaimynų langus, o gal kaip tik buvote santūrus, tėvų klausantis vaikas?
– Gimiau ir augau Alytuje, dėl to toks linksmas ir esu. Sakoma, kad dzūkai labai linksmi žmonės, iš čia ir kilęs mano pozityvumas (juokiasi).
Žinoma, kad taip vadinama chebra buvo, tačiau tai nepriklauso nuo to, kur gyveni – Vilniuje, Alytuje ar Panevėžyje. Visada susiformuoja draugų, su kuriais leidi laiką, ratas, bet langų aš nedaužiau (šypsosi). Tik, pamenu, kieme stovėdavo nereikalingi sunkvežimiai. Natūralu, kad berniukai į tą sunkvežimį įlips ir pasižiūrės, kas ten yra gero. Būdavo, kad užlipdavome ant daugiabučio stogo, prisileisdavome į maišelius vandens, o kai eidavo žmogus, šalia žmogaus juos mėtydavome.
Dar, pamenu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pasikeitė pinigai, o namie buvo prisikaupę rusiškų monetų. Aš jas pasiėmiau, o, kai kaimynas ėjo namo, pažėriau ant žemės. Tuomet jį sustabdęs pasakiau, kad pametė pinigus. Kaimynas man padėkojo, susirinko tas monetas, vėliau skundėsi tėvams, kad visiškai jį apgavau (šypsosi).
– Bet esate labiau intravertas?
– Turbūt. Aš neturėjau savo gaujos, nebuvau jos vadas. Vaikystėje tokios ir nebuvo, kad ką nors padarytum ar nubaustum, ką nors nukarasintum vakare. Ne, to nebuvo. Ir ačiū Dievui, aš tuo labai džiaugiuosi. Iš mano draugų kompanijos nė vienas nėra nuėjęs keliu, kuris kitiems daro žalą. Augau tokioje geresnėje aplinkoje.
– Tuomet tėvai turbūt jumis visiškai nesiskųsdavo.
– Absoliučiai – nei mokykloje, nei kieme. Manimi netgi labai pasitikėdavo. Kai mama paklausdavo, ar reikia nueiti į mokyklą, sakydavau, kad ji nieko joje nesužinos, nes nieko neprisidirbau. Pažymių knygelės irgi neslėpdavau, tėvai viską visada matydavo.
– O kokie dabar jūsų santykiai su jais? Išlaikytas artimas ryšys?
– Ryšys labai šiltas, gal tik per retai paskambinu mamai. O tėtis jau amžinatilsį, tai mintimis pasikalbame. Jei su mama nebendraučiau, jei ryšys būtų šaltas ar blogas, aš turbūt būčiau paskutinis idiotas šioje žemėje.
Paauglystėje, natūralu, kad atsiranda draugai, su jais dažniau leidi laiką, kažkiek atitolsti nuo šeimos. Studijų metais pakeičiau gyvenamą vietą, normalu, kad nebegyvenau su tėvais, jų nemačiau kiekvieną dieną, bet su vis tiek visada apie viską pasikalbėdavome.
Labai gaila, jei tokio ryšio žmonės nesugeba išlaikyti. Manau, kad šeima – mama ir brolis – yra artimiausi žmonės ir daugiau nieko šioje žemėje artimesnio neturiu. Žinoma, būna įvairių situacijų.
– Kada supratote, kad jus žavi aktorystė?
– Tiksliai nepasakysiu, kada tai supratau, bet turbūt vidurinėje mokykloje kilo noras išbandyti save šioje profesijoje. Man ji buvo labai įdomi. Žinoma, ją įsivaizdavau visai kitaip nei yra realybėje. Viskas atrodė daug gražiau, daug paprasčiau – maniau, kad nereikės dėti tiek daug pastangų, tik išeiti ant scenos ar nusifilmuoti filme. Bet aktorystė, kaip ir kiekvienas darbas, reikalauja daug laiko, daug pastangų.
– Aktoriaus specialybė vertinama kontroversiškai. Niekam ne paslaptis, kad darbas nepastovus, niekada nežinai, ar gausi kokių nors projektų. Jūsų tėvai, kai nusprendėte stoti į LMTA, nebandė atkalbėti, nesiūlė rinktis kitos specialybės?
– Kai pasakiau, kad noriu stoti į aktorinį, buvo šiek tiek apie tai kalbėta. Pamenu, jie sakė, suprask, kad su finansais ne pyragai. Bet, kadangi mano horoskopo ženklas Avinas, esu užsispyręs. Mane perkalbėti yra sudėtinga. Jie tai turbūt suprato ir žinojo (juokiasi). Todėl apie tai buvo užsiminta tik kartą, o visą kitą laiką jie mane palaikė, kad ir ką būčiau daręs. Net jei būčiau metęs studijas.
O dėl darbo nepastovumo – jei žmogus galvoja tik apie tai, kiek jis uždirbs, gal reikėtų apgalvoti viską iš naujo. Tiesa, ne piniguose laimė, o jų kiekyje. Ką čia slėpti, visi norim jų daug turėti ir būti visiškai nepriklausomi (juokiasi). Pinigai duoda didesnę nepriklausomybę, didesnį pasirinkimą, didesnę pasirinkimo laisvę.
Bet jei esi savo srities profesionalas, jei tau patinka tai, ką darai, manau, gali uždirbti mažiau pinigų, o tavo darbas atsipirks, jei jį darydamas būsi laimingas. Jei per mėnesį uždirbčiau pusę milijono, bet kiekvienas rytas man būtų kaip košmaras, kiltų depresija, po pusės metų reikėtų eiti į ligoninę pagulėti (juokiasi).
Jei per mėnesį uždirbčiau pusę milijono, bet kiekvienas rytas būtų kaip košmaras, po pusmečio reikėtų į ligoninę.
– Gaunate tikrai nemažai vaidmenų serialuose, neretai matydavome jus ir spektakliuose. Ypač dažnai vaidinate blogiukus. O kokio vaidmens niekada nesutiktumėte atlikti?
– Nesakau, kad jei, pavyzdžiui, pasiūlytų vaidinti gerietį, tai aš jo nevaidinčiau. Viskas priklauso nuo to, koks pats vaidmuo, personažas, ar jis įdomus. Jei lėkštas, blankus, jei scenarijus prastas, tuomet geriau nekišti savo kojos. Tai yra kriterijus, kuris lemia, kada vaidmens atsisakyčiau.
– Ar esate buvęs tokiose situacijose?
– Tikrai yra tekę. Scenarijus, kurie nepasižymi didele menine verte, vadiname muilu. Neslėpsiu, esu su tokiais dirbęs – mes gyvename Lietuvoje, tokia ta situacija. Bet, sakydamas „labai blogas scenarijus“, omenyje turiu visišką šlamštą, kai jis parašytas taip blogai, kad suvaidinus gerai būna tik tai, kad juokinga, beviltiškai juokinga. Žinoma, tokių vaidmenų yra tekę ir atlikti, ir atsisakyti. Tik neminėsiu, kokių, nes būtų neprofesionalu.
Jei nėra darbų, geriau vis tiek dirbti bet ką nei sėdėti ir skųstis.
– Dažnai tenka pamiršti savo ego ir dirbti su jūsų minėtais muilo scenarijais?
– Kartais aplinkybės priverčia daryti tai, ko tu galbūt nenorėtum daryti. Aš visada buvau tos nuomonės – jei nėra darbų, geriau vis tiek dirbti bet ką nei sėdėti ir kuo nors skųstis. Tuomet sukandi dantis ir bandai viską padaryti kuo geriau. Žinoma, jei turi daug pasiūlymų, tuomet renkiesi, ką nori vaidinti, jei turi vos kelis, arba jų nėra, tuomet tu kaip žvejys nueini prie ežero ir pradedi žvejoti kiekvieną žuvį.
– Ilgai tenka laukti pasiūlymų, ar visgi jie pilasi vienas po kito?
– Labai džiaugiuosi, kad pastaruosius metus laukti nereikėjo. Tikiuosi, nereikės laukti ir ateityje, bet yra buvę, kad metus laiko neturėjau jokių kvietimų. Tuomet taip – buvo labai sudėtingas metas. Tada pradedi analizuoti, kritikuoti, klausi savęs, kodėl nėra darbų, kas negerai. Kyla depresija. Tai yra natūralu, kai tu sėdi be darbo. Aš esu tą patyręs.
– Užsiminėte apie depresiją. Ar ji dažna aktoriaus palydovė?
– Už visus aktorius tikrai negaliu atsakyti, o man ji kyla natūraliai. Tiesa, nežinau, ar tai tikrai galima pavadinti depresija. Sunkesnis metas man yra lapkritis ir gruodis, kai nėra saulės, viskas tamsu, diena trumpa, bet tai yra tik aplinkos poveikis. Kiekvienais metais bandau su tuo kovoti, kuo nors užsiimti, rasti kuo daugiau veiklos, kad protas dirbtų ir apie tai negalvotų.
– O kuo dažniausiai užsiimate, kai kyla depresyvios mintys?
– Labai įvairiai – sportas, mankštos, filmai, knygos, tiesiog laisvalaikis. Ką nors veiki, kad nereikėtų sėdėti, laukti, kad greičiau ateitų pavasaris.
– Mėgstate skaityti knygas?
– Tai mano darbo dalis. Vienas iš procesų, kuriuos atlieku dirbdamas aktoriaus darbą. Skaitau knygas, pjeses arba, jei repetuoju kokį nors vaidmenį, renku informaciją apie vaidinamą laikotarpį, temą, žmogų ar situaciją.
– Tai kaip nuolatinis, nesibaigiantis mokymasis.
– Ir tai yra nuostabu! Be abejo, kai kuri vaidmenis, apie juos reikia turėti daug informacijos. Kuo daugiau aprėpsi, tuo labiau būsi laisvas, turėsi daugiau kombinacijų, tam tikrų ėjimų, kad padarytum vaidmenį kuo įdomesnį. Kuo daugiau skirsi laiko knygų skaitymui, tuo naudingiau bus tau pačiam, o ir praplėsi žinias, pasaulėžiūrą. Tai nauda ir aktoriui, ir darbui.
– O ar pats imate tušinuką į savo rankas? Gal yra tekę rašyti dienoraštį?
– Kažkada bandžiau, bet nepavyko. Kartais užsirašinėju tam tikras mintis, kartais parimuoju ką nors, tuomet užrašau vieną ar kelis sakinius.
– Dažniau skaitote negu rašote?
– Nežinau, ar dažniau, sunku pasakyti. Kartais užfiksuoju mintis, kurios yra įdomios ar naudingos. Knygos nerašau (juokiasi). O ateityje nežinau – čia klausimas, kas būtų, jei būtų.
– Turbūt nesate žmogus, kuris dažnai galvoja apie ateitį?
– Aš svajoju, bet labai nemėgstu galvoti, kas būtų, jei būtų. Kai svajoji, tuomet ką nors susiplanuoji, o tai reikia įgyvendinti, nepalikti nežiniai, arba, kaip kiti sako, likimui. Reikia pačiam įdėti pastangų. Jei nepavyks, tai nepavyks, bet bent jau būsi pabandęs.
Aktoriai kaip sportininkai – jei nesirūpinsi savo forma, po kažkiek laiko ją prarasi.
– Grįžtant prie karantino, vis dėlto reikia pripažinti, kad daugeliui jis, švelniai tariant, sumaišė visas kortas. Galbūt ir jus šie metai privertė ką nors permąstyti, atrasti save iš naujo?
– Aš save atrandu iš naujo kiekvieną rytą, kai pabundu (juokiasi). Be abejo, karantinas mane paveikė kaip ir kiekvieną žmogų, čia aš nieko nauja nepasakysiu. Ypač kalbant apie menininkus. Mūsų veiklos yra visiškai sustabdytos. Galime filmuotis, bet spektakliai, renginiai nutrūko. Negauname jokių pajamų iš to.
Kaip visi, taip ir aš laukiu, kada viskas atsidarys, nes noriu vaidinti spektakliuose, labai pasiilgau scenos ir susitikimų su žiūrovais. Spektakliai nėra rodomi jau beveik metus. Ši meno sritis tikrai kenčia.
Reikia dirbti ir su savimi, bet, ačiū Dievui, aš bent filmuojuosi, tai darau nuolat. Juk aktoriai kaip sportininkai – jei nesirūpinsi savo forma, po kažkiek laiko ją prarasi. O planai... Žinoma, nusikelia darbai. Jie susiję su finansais. Finansai – tam tikrai planai.
– Ar labai stipriai griuvo finansiniai planai nuo praeito pavasario?
– Labai neprastai (juokiasi).
– Kai kurie žmonės džiaugiasi, jog per karantiną galėjo daugiau pabūti su savimi, kiti, priešingai – skyrėsi ir taikėsi. Prieš kurį laiką užsiminėte, kad jūsų širdį užkariavo nauja mylimoji, bet apie santykius neatviraujate, kodėl?
– Aš šiuo metu galvoju, kad širdies reikalus reikia pasilikti tik sau (šypsosi).
– Pabrėžėte, kad aktoriams tokiu metu labai svarbu neprarasti formos. Kokiu būdu ją palaikote? Galbūt prieš veidrodį namuose treniruojatės?
– Prieš veidrodį aš tik barzdą tvarkau (juokiasi). Tikrai nevaidinu prieš veidrodį. Tai yra blogiausia, ką gali daryti aktorius, nes tokiu būdu įdirbs kokias nors mimikas, kurios jam tuo metu atrodys įdomios, o viduje liks tuščias. Vaidyba nėra išorė. Visų pirma, vaidyba yra vidus. O išorė padeda parodyti tai, kas yra viduje.
Veidrodis yra labai nedėkingas dalykas. Galima pasitikrinti, kaip veide atrodo tam tikros emocijos, bet repetuoti, mano manymu, yra visiška nesąmonė. Absurdiška. Geriausia, kai išraiška kyla iš vidaus, o ne yra sudėliota, dirbtinai sumontuoti antakiai, lūpos, akys, blakstienos. Tai jau labiau mėgėjiškas vaidinimas.
Vaidinti prieš veidrodį yra blogiausia, ką gali daryti aktorius.
– Pastarieji mėnesiai ypač sudėtingi menininkams, tačiau jūs bent turite darbo televizijoje. Jei ne serialai, turbūt būtų išvis labai sudėtinga išgyventi?
– Be abejo. Kaip išgyventumėte, jei neturėtumėte darbo? Yra įvairių įsipareigojimų būstui, mokesčiams. Vadinasi, iš kur nors reikia traukti pinigus, o jei nieko neturi, viskas krenta žemyn.
– Dalis žmonių per karantiną pradėjo individualias veiklas, įprasmino savo pomėgius, kuria verslus. Ar jums nebuvo kilusios tokios mintys?
– Visų pirma, tuos žmones aš labai palaikau ir džiaugiuosi, kad jie atrado naujas sritis, kurios leidžia užsiimti tuo, kuo jie nori. O aš niekuo neprekiauju (juokiasi). Netrukus tik pradėsiu mokyti žmones aktorystės meno. Manau, tokiu būdu padėsiu ir sau, ir kolegoms.
Mes, aktoriai, labai dažnai susiduriame su problema, kai žmogus ateina nebaigęs aktorinio ir galvoja, kad gali vaidinti, kad viskas yra labai paprasta. Kartais atrodo, kad pasakai tekstą ir tai yra vaidyba. Ne, tai yra teksto pasakymas. Mums būna labai sunku, nes tuomet turime dirbti ir už save, ir už tą žmogų. O reikalingas tam tikras rezultatas.
Tarkim, scenose, kuriose reikia atlikti tam tikrus dalykus, užduotis, matai, kad tas žmogus negeba suvaidinti, kas yra reikalaujama. Tuomet pats tai padarai už tą žmogų.
Jei mano pamokos kiek nors pagelbės mums visiems, aš labai džiaugsiuosi. Ir tai taps mano nauja veikla. Tik, kol karantinas, laukiu, kada viskas bus atlaisvinta ir galėsiu tuo užsiimti bei susitikti su norinčiais išmokti šios profesijos.
– O kokie žmonės galės ateiti pas jus mokytis aktorystės meno?
– Mokymai bus skirti žmonėms, kurie jau turi kokią nors profesiją ir nori pabandyti filmuotis ar pažinti save. Aktorystė iš pradžių reikalauja pažinti save, stebėti aplinką, jai reikia skirti labai daug darbo ir laiko. Yra žmonių, kuriems 30 ar 40 metų ir jie nori pasimokyti šio amato, kartais nusifilmuoja kokioje nors reklamoje. Kartais juos pakviečia į serialus, kuriuose reikia suvaidinti masinėse scenose.
– Ar nėra sunku įgyvendinti tokią idėją vienam? Galbūt prie jos prisideda ir kiti?
– Yra žmogus, atsakingas už komunikaciją su norinčiais mokytis žmonėmis. Kol kas jis dirba net daugiau nei aš, o mano darbas – paruošti sistemą, kaip mokysimės. Pradžioje bus daug kūrybiškumo, dėmesio pratimų, tikrai nebus taip, kad iš karto pradėsime vaidinti scenas. Prie to reikia prieiti mažais žingsneliais, kad nepraleistumėme svarbių dalykų. Jei praleisime, vėliau bus daug sunkiau ir jiems, ir man. Reikia kruopštaus ir nuoseklaus darbo.
Žinoma, daug žmonių nori pradėti vaidinti iš karto, bet taip nebus. Juk ir olimpiečiai, sportininkai per vieną dieną staiga nesugalvojo ir negavo medalio. Kiekvienoje profesijoje pradedama nuo mažesnių žingsnelių, pagrindų, o paskui matomas rezultatas.
– Kiek laiko truks tokios pamokos?
– Porą mėnesių pasimokius žmogus netaps profesionalu. Net po ketverių ar šešerių metų akademiją baigusiems žmonėms pirmi kartai scenoje būna kaip pirmi prisvilę blynai. Šiam amatui reikia patirties, be to, svarbu atrasti savo sistemą, kaip kurti vaidmenį. Idealiu atveju tokias pamokas reikėtų lankyti dvejus ar trejus metus kaip minimum. Tai – nuolatinis darbas su savimi.
