Kreipimasis į Romą Zabarauską: „Ar protinga lipti ant to paties grėblio? Ir taip, ir ne“

Pasikartojantys išpuoliai prieš Romą Zabarauską eilinį kartą parodė, kad neapykanta prieš kitaip mąstančius ir besielgiančius žmones Lietuvos visuomenėje yra gaji. Konstituciškai ginama saviraiškos laisvė tebėra kryžius, gąsdinantis satanistinių įsitikinimų persmelktus žmones. Tačiau kaip bebūtų keista, padegimai, trukdantys ramiai gyventi Romui bei jo partneriui, nėra didžiausia problema.
Romas Zabarauskas
Romas Zabarauskas / Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

Saviraišką bei jos ribas kiekvienas asmuo supranta skirtingai. Vieniems saviraiška asocijuojasi su liberalizmo principu, numatančiu, jog kiekvienas žmogus turi teisę elgtis kaip tinkamas tol, kol tai nekliudo kitų piliečių asmeninei laisvei. Paprasčiau pasakius – tol, kol mūsų veiksmai nežaloja kitų.

Tačiau yra ir kita žmonių grupė, kurios supratimu, saviraiška turėtų pasibaigti ties padegtu koridoriumi. Pirmoji asmenų grupė sistemingai pasimauna ant laisvės principo, sujaukdama savo privatų ir visuomeninį gyvenimą, antroji kategorija tėra neišsilavinę barbariški kvailiai, negerbiantys nei savęs, nei kitų.

Abejoju, ar verta gilintis į pastarąją grupę.

Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad Romas bei jo partneris sąmoningai lipa ant to paties grėblio. Ar tai protinga? Ir taip, ir ne. Eiti naktį per tamsų skersgatvį, žinant, kad už 20 metrų stovi trys treninguoti asmenys, kurie, tikėtina, pasikėsins į tavo turtą, nemanau, kad sumanu. Bet eiti per gatvę, žinant, kas tavęs laukia, tačiau prisimenant, kad tu turi teisę pro ten eiti, yra teisinga.

Asmeninio albumo nuotr./Julius Sidorenka
Asmeninio albumo nuotr./Julius Sidorenka

Tai kur slypi problema? Kaip atrasti tą harmoniją tarp savo įsitikinimų ir aplinkui esančių žmonių nuomonių? Manau, tėra vienas būdas – permąstyti savo gyvenimo ribas, nurodančias skirtį tarp privataus ir viešo gyvenimo.

Bet iš to kyla dar didesnis iššūkis – kiekvienas asmuo pats sau nusistato tas ribas ir elgiasi kaip jam geriau. Tačiau nepaisant to, norėčiau pasiūlyti atsižvelgti ir į tai, kad nesvarbu, ar tu esi heteroseksualus, ar homoseksualus, daugelis sutiktų, jog tai yra privataus gyvenimo sfera ir tu nesi įpareigotas pateikti visuomenei išklotinę, nupasakojančią kiekvieną tavo pasąmonės kampelį, nes kuo mažiau save dalinsi kitiems, tuo daugiau tau pačiam savęs liks.

Vertybės, manyčiau, taip pat pakliūna į privataus gyvenimo kategoriją. Žmonėms nebūtina to žinoti, nes tai yra tik tavo gyvenimas, o ne jų. Ar iškelti vėliavą, nurodančią, kas tu esi, verta? Taip, juk tai yra sveikos demokratijos požymis, tai yra saviraiška. Bet ar būtina?

Nepagalvokite, kad šiuo tekstu skatinu tylėti ir nereaguoti į tai, kas vyksta aplinkui ar slėptis nuo visų. Tikrai ne. Tačiau keičiantis laikams ir besivystant socialiniams tinklams bei požiūriui į kitokius žmones nei mes patys, reikėtų mums visiems iš naujo persvarstyti, kur prasideda mūsų privatus gyvenimas ir kur baigiasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos