Juodaplaukė, simpatiška moteris viešumoje regima itin retai ir tai suprantama, namuose Agnės dėmesio laukia trys nenuoramos dukrytės.
Duodama interviu 15min J.Mačiulio mylimoji kiek jaudinosi. Jaudinosi ne tik dėl interviu, ji pirmą kartą po ilgo laiko vakarojo su bičiule viešumoje – „Monte Pacis“ komplekse surengtoje degustacinėje vakarienėje.
„Pirmą kartą tokiame vakare teko dalyvauti. Daug pojūčių. Kvapai, skoniai. Įdomu. Nesakau, kad neisime su vyru į renginius, kai būsime Lietuvoje, tačiau iki šiol gimtinėje buvome reti svečiai, gal dėl to susidarė toks įspūdis, kad vengiame viešumos. Eina tie, kurie tai gali sau leisti. Jei užsienyje kas kur pavakaroti pakviečia, stengiamės nueiti, su naujais žmonėmis susipažinti. Mėgstame su vyru išeiti į miestą papietauti ar pavakarieniauti. Smagu tiesiog stebėti žmones, jų emocijas, reakcijas. Štai ir šio vakaro metu prie bendro stalelio pažinau įdomių žmonių“, – pasakojo A.Mačiulienė.
Krasnodaras – tipiškas rusiškas miestas. Tiesa, nustebino geras maistas. Jis labai šviežias. Štai pienas surūgsta anksčiau nei baigiasi jo galiojimo terminas.
Nors Lietuvoje krepšininkai ir jų žmonos sulaukia didžiulio dėmesio, Agnė savęs į žvaigždžių gretas nestato, tikina besijaučianti paprasta moterimi.
„Turime tarp krepšininkų žmonų ir tituluotų misis (Tatjana Lavrinovič – red.). O aš...“ – šypteli Agnė.
Su dukrelėmis į Lietuvą jį sugrįžo prieš Velykas – kovo 21 dieną, vos tik Madrido mokyklose prasidėjo atostogų metas. O štai Jonas iš Ispanijos sostinės patraukė tiesiai į Krasnodarą. Šio miesto krepšinio klube jis praleis keletą mėnesių – iki birželio pabaigos, kol pasibaigs sezonas.
„Turėjome laiko apsispręsti, grįžti į Lietuvą ar ne. Grįžome. Mergaitės čia jau lanko mokyklą. Gyvename Kaune“, – pasakoja Agnė, prieš keletą savaičių atšventusi savo trisdešimtmetį.
Paklausta, kokia dovana tokio gražaus jubiliejaus proga atkeliavo iš Krasnodaro, pašnekovė nenoromis kukliai prasitarė: „Automobilis.“
– Kiekviena šeimą sukūrusi moteris, rodos, svajoja apie ramų šeimyninį gyvenimą, gražius išpuoselėtus namus. Tačiau būnant profesionalaus krepšininko žmona tenka prisitaikyti prie nuolatinių kelionių bei kraustymosi. Sunku neprisirišti prie kokio miesto, kurti namus, kurie – tik laikina stotelė?
– Savaime suprantama. Imi vyrą, ir gauni tai, ką gauni su juo kartu. Tas kraustymasis net gal patiko. Dabar kiek sunkiau, nes yra trys dukros. Nebegali taip lengvai keisti šalies, kurioje gyveni, mokyklų. Atsirado ribojimas. Dabar vyras yra Rusijoje, negaliu vykti pas jį, nes Krasnodare nėra tarptautinės mokyklos. Todėl likome su dukrelėmis Lietuvoje. Ir būsime atskirai tuos tris mėnesius. Vyras turi sutartį tik iki sezono pabaigos, o sezonas baigiasi birželį. Kai tik galėsime, skrisime jo aplankyti.
– Ar teko apsilankyti Krasnodare? Kokį įspūdi paliko miestas?
– Krasnodare apsilankėme per Velykas. Kas patiko? Tai tipiškas rusiškas miestas. Tiesa, nustebino geras maistas. Jis labai šviežias. Štai pienas surūgsta anksčiau nei baigiasi jo galiojimo terminas. O Madride rasti šviežio pieno lentynose buvo labai sunku. Mažytė lentynėlė. Visa kita – pienas, galiojantis pusę metų. Tai toks ir pienas.
Praleidome Krasnodare tik keturias dienas, tačiau vietiniai žmonės pasirodė labai draugiški, tokie natūralūs, paprasti. Nors tai milijoninis miestas, tačiau primena didžiulį kaimą. Sakoma, kad Maskva yra Maskva, o visa kita – tiesiog Rusija. Štai ir vyro komandoje yra žaidėjų, kurie matę kitokio gyvenimo, tačiau jie nenori iš ten išvykti. Gyvenimo sąlygos ten išties kitokios, bet jie jaučiasi kaip namuose.
– Susisiekimas su Krasnodaru nėra sudėtingas?
– Ne. Tenka skristi į Maskvą. Visa kelionė užtrunka 5–7 valandas. Bendraujame su Jonu kasdien telefonu. Važiuodamos į mokyklą rytais dukrelės griebia mobilųjį ir skambina tėčiui.
– O palikti Madridą buvo sunku? Vis dėlto Ispanijos sostinėje praleidote ketverius metus.
– Madride gyventi ir patiko, ir ne. Pliusai: geras oras, tobulas maistas, mokyklų sistema puiki. Minusai: ispanai nacionalistai, sunkiai įsileidžia į savo artimųjų ratą. Trūko draugiškumo, šeimos. Žinai, kad tai – ne tavo namai. Kad kažkada turėsi išvažiuoti ir grįžti į tikruosius namus.
– Ko, be šeimos, draugų, dar trūksta gyvenant užsienyje?
– Pirmaisiais metais, kai teko išvažiuoti iš Lietuvos, trūko juodos duonos, per Kalėdas – silkės. Bet vėliau įpranti. Suprantama, pasiilgsti cepelinų. Pasiilgsti paprasčiausio lietuviško bendravimo. Kai nereikia galvoti, kaip išreikšti savo mintis angliškai ar ispaniškai, nereikia jaudintis, kaip ir ką daryti. Čia, Lietuvoje, rodos, kartais net iš gestų supranti vienas kitą. Trūksta užsienyje to paprastumo.
– Kaip sutikote žinią, kad vyro karjera Madride nutrūko ir staiga iš Vakarų jis keliasi į Rytus?
– Tai buvo labai netikėtas, greitas sprendimas. Baigėsi sutartis su Madrido klubu ir kilo klausimas: kas bus toliau? Bet aš džiaugiuosi, kad Jonas apskritai tokią akimirką susirado klubą. Tokiu momentu žaidėjai dažniausiai nieko nekeičia, o čia sulaukta gero pasiūlymo tęsti savo veiklą.
– Mergaitėms patinka Lietuvoje? Kaip dažnai grįždavote į gimtinę?
– Per šventes, atostogų mokyklose, darželiuose metu. Vasaras taip pat leisdavome Lietuvoje. Ar mergaitės pramoko ispaniškai? Labiau kalba angliškai, nes lankė tarptautinę mokyklą.
– Jūsų vyras Krasnodare užsibus vis keletą mėnesių. Kur matote tolimesnį jo karjeros vingį? Galbūt Kauno „Žalgiryje“, apie kurį jis taip gražiai atsiliepia? Jums pačiai norėtųsi galiausiai grįžti į Lietuvą?
– Ir norisi, ir baisu. Ilgą laiką keitėme gyvenimo vietą. Tad kiek sunku žengti tą žingsnį: viskas, mes gyvensime vienoje vietoje visą savo likusį gyvenimą. Bet kartu ir norisi jau stabilumo. Lagaminai gerų jausmų tikrai nebekelia. Vėl kraustausi, vėl išpakuoji, vėl susipakuoji.
– Rusija – ketvirtoji šalis, į kurią jūsų šeimą nubloškia vyro karjera. Kalbėdama apie kiekvieną šalį, paminite joje vyraujantį maistą. Esate maisto fanatikė? Mėgstate pati gaminti?
– Fanatikė nesu, bet gerą maistą mėgstu. Ar gaminu? Neturiu pasirinkimo (nusijuokia). Nesu ta virtuvės šeimininkė, kuri sugeba iš nieko padaryti kažką. Nesu mėgėja sukinėtis virtuvėje, nors tikrai tenka. Juk auga namuose trys dukros ir vyras. Ką pagaminti dažniausiai paprašo Jonas? Desertų. Jis – tikras smaližius.
Patinka bananų duona. Mano vyras – šokoladinis žmogus. Jei namuose nėra šokolado, jau negerai. Aš taip pat mėgstu, bet, žinote, moteris, – turiu prisižiūrėti figūrą. Tai vyras mėgsta dar ir paerzinti. Prisėda šalia ir suvalgo visą šokolado plytelę. Tai yra sunkiausia. Tikrai neužjaučia. „Nori, nori?“, – paklausia dar piktdžiugiškai vartydamas rankose tą šokoladą (nusijuokia).
– Artėja Mamos diena. Auginate net tris dukreles. Ar mažylės sugeba nustebinti? Ką jums pačiai reiškia būti mama? Ir dar itin jauna mama.
– Darželiuose visuomet padeda joms kokią dovanėlę paruošti. O vyresnioji tai jau laukia tos Mamyčių dienos, nors ją kiekvienoje šalyje – tiek JAV, tiek Ispanijoje, švenčia skirtingu metu. Tai vyriausioji vis tikslinasi, kada šiemet ta šventė bus. „Jau ruošiuosi, bet nesakysiu, ką padovanosiu“, – tik tiek prasitaria.
– O ateityje šeimą papildys sūnus? Vis dėlto reikėtų Lietuvai užauginti Jono Mačiulio pamainą krepšinio aikštelėje.
– Ir visi, vat, šitaip (nusišypso).
– Tikėjotės, kad trečias vaikas jau bus berniukas?
– Galėjo ir antra dukra jau būti sūnus (šypteli). Nuo pat pradžių su Jonu buvome susitarę, kad turėsime tris vaikus. Niekada nekalbėjome, bus porelė – berniukas ir mergaitė, ar nebus. Bet trijų vaikų visuomet norėjome. Nežinau, ar keisis ta situacija dėl berniuko, ar ne. Ar norėčiau sūnaus krepšininko? Kaip mama... Nežinau. Gyvenimas užsienyje, traumos, jaudulys... Sunku kalbėti, nes neįsivaizduoju net to jausmo, kai rankose laikai sūnų.
Nuo pat pradžių su Jonu buvome susitarę, kad turėsime tris vaikus. Niekada nekalbėjome, bus porelė – berniukas ir mergaitė, ar nebus. Bet trijų vaikų visuomet norėjome.
– Jūsų pagrindinis darbas – būti mama? Ar gyvenant užsienyje netrūksta savęs, kaip moters, realizacijos, lieka laiko sau?
– Taip, tai darbas. Būti mama – tai didžiulė meilė, didžiulė atsakomybė. Užauginti vaikus dorais, gerais, atsakingais žmonėmis. Kad mokėtų paaugusios dukros atsistoti ant savų kojų, kad nesinaudotų gyvenime tėčio pavarde.
Dėl realizacijos kyla daug minčių, bet sunku ko imtis, nes vis tenka keisti gyvenamąją vietą. Kalba taip pat būna barjeras. Kaskart persikraustęs į naują šalį bandai mokytis vietos kalbos, bet... Mažajai sueis vos treji, tad tik iš sauskelnių neseniai išlipome. Dabar tik prasidės gyvenimas. Jei neteks vėl kur išvažiuoti.
– Dukrytės yra labiau mamos dukrytės ar tėvelio?
– Visaip būna. Vieną mėnesį vieno labiau reikia, kitą – kito. Su vienu susipyksta, bėga pas kitą. Joną mato rečiau, tad suprantama, kad jis joms būna nuolaidesnis, nori labiau pasidžiaugti. Džiaugiuosi, kad taip sutaria.
– Tikriausiai, auklėjant mažąsias, dažniau imatės to blogojo policininko vaidmens, o Jonas jau būna gerasis?
– Ne, tikrai ne. Priklauso nuo situacijos.
– Jūs abu tamsiaplaukiai, o dukrytės – šviesios šviesios.
– Taip, tik viena dukrytė tamsesnė, rudomis akimis. Visos jos labiau atsigimė į savo senelį.
– Bet jūs pati esate vienturtė. Ir štai, norėjote didžiulės šeimos...
– Ir nesuprantu, kodėl dukros taip pešasi. Pešasi dėl kiekvieno daikto, kiekviename žingsnyje. Ne ten mašinoje ranką laiko, tai stumia viena kitą. Man, kaip augusiai vienai ir niekad to nepatyrusiai, sunku suvokti tas peštynes. Kiekviena – individualus žmogutis su skirtingu charakteriu. Vyriausioji dukra, akivaizdu, linksta į meną, dailę.
– Iš kur tas polinkis menams? Galbūt jūs taip pat tapote? O ir Klaipėdoje, iš kurios esate kilusi, daug dainuojančių ir šokančių žmonių.
– Aš dešimt metų lankiau gimnastiką, tad sportas pažįstamas, režimas pažįstamas. Dažniausiai gimnasčių karjera baigiasi su mokyklos pabaiga. Normalu. Tai jaunų merginų sportas. Kodėl gimnastika? Nes tėvai kiek vedė į įvairius būrelius, niekur netiko, o į gimnastiką kai nuvedė, užstrigau.
Nors ir ašarų ten daug pralieta, visko. Labai gražus sportas, labai moteriškas. Keletas medalių pas tėvų namuose kabo. Nuvedžiau dukrą dabar į plaukimo pamokas ir pamačiau, kaip vaikai tarpusavyje bendrauja. Toks malonus jausmas užliejo. Kad vyksta tarsi komandinis darbas. Smagi sportinė atmosfera, sportinių užkulisių atmosfera.
– Turite svajonę, kuri užvaldžiusi šiuo metu visas mintis?
– Mėgaujuosi esama situacija, gyvenimu, koks jis yra dabar. Džiaugiuosi kiekviena minute. Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, tuo, kaip dukrelės auga, ką naujo kasdien išmoksta. Mažais šeimos įvykiais. Negalvoju apie ateitį. Ir, matyt, negalvosiu tol, kol vyras žaidžia, kol nesibaigė jo, kaip krepšininko, karjera. Nieko negali planuoti. Viduryje metų, štai, grįžti į Lietuvą. Rugsėjį gal vėl teks kur kraustytis. Ar pasvajojame su Jonu, kur būsime po dešimties metų? Ne, apie tokią tolimą ateitį – tikrai ne.
Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, tuo, kaip dukrelės auga, ką naujo kasdien išmoksta. Negalvoju apie ateitį. Ir, matyt, negalvosiu tol, kol vyras žaidžia.
– O yra šalis, kuri pačią traukia? Kur norėtųsi apsistoti ilgėliau? Šalis, kuri idealiai tinka didelei šeimai?
– Labai patiko gyventi Graikijoje. Puikios sąlygos. Geros privačios mokyklos. Likome patenkinti viskuo. Žmonės nuostabūs. Draugiški, padės, jei reikės. Manau, Graikija būtų ta šalis, į kurią su malonumu grįžčiau.
– Gyvenant užsienyje lieka dar noro keliauti, pažinti kitas šalis?
– Taip. Gyveni svečioje šalyje, bet jos lyg ir nepažįsti. Ten yra tavo gyvenimas, kasdienybė. Daug nieko nematai, nesužinai. Norisi pamatyti daugiau kultūrinių dalykų.
– Taip dažnai kraustantis, neapsistojant vienoje vietoje, tikėtina, labai sunku užmegzti ir tikrus ilgalaikius ryšius. Ar užsienyje netrūksta bičiuliškų pasisėdėjimų su draugais?
– Po keletą draugų šen bei ten teko sutikti. Tą laikotarpį, kol gyveni kažkur, bendrauji ir su daugiau žmonių, tačiau kai tik išvažiuoji, ryšys nutrūksta. Bandai susisiekti, bet viskas klostosi jau nebe taip. Nebesiriša bendravimas.
– O su kitų krepšininkų žmonomis bendraujate?
– Nelabai. Artimiau ryšius palaikome tik su Šarūno Jasikevičiaus brolio Vytenio šeima.
– Su Jonu esate kartu jau dešimt metų. Kiek ilgiausiai teko išbūti atskirai?
– Apie pusantro mėnesio. Būtent dabar, kai vyras išskrido iš Madrido į Krasnodarą ir susimatėme visi tik per Velykas. Ar sunku būti taip toli vienas nuo kito? Nėra taip sunku, kaip galvojau. Vyras išvažiavo tuo metu, kai buvau dar Madride. Pakuoji daiktus, atvyksti į Lietuvą, išsipakuoji. Nespėji suprasti, kaip tas laikas ėmė ir prabėgo.
