Panašiai ir yra: garsiausių šių dienų Lietuvos krepšininkų žmonos ir mylimosios – Ieva Jankūnienė (26), Lijana Delininkaitienė (25), Mingailė Kalnietė (25), Tatjana Lavrinovič (26), Jurgita Lukauskienė (28) ir Oksana Pikul (27) – yra pačios aistringiausios jų sirgalės.
Daugelis joms pavydi sėkmingai susiklosčiusio likimo: rodos, bepigu turėti vyrą – herojų, mėgautis kelionėmis po gražiausius pasaulio kraštus ir maudytis piniguose... Mažai kas supaisys, kad yra ir kita medalio pusė: nubrauktos svajonės apie karjerą, keliaujant išsibarstę draugai, nuolat besikeičiantys namai. Kad ir kokie platūs būtų vyro pečiai, sunkią minutę už jų nepasislėpsi, nes jo tiesiog nebus šalia. „Juodžiausiais momentais mes būname vienos“, – prisipažįsta moterys. Bet nesiskundžia – tiesiog priima tai kaip faktą, vieną iš gausybės detalių, su kuriomis privalai susitaikyti pasiryžusi tapti krepšininko žmona.
Jam labai reikia mano palaikymo
Krepšininko Pauliaus Jankūno (27) žmona Ieva Jankūnienė (26) būsimą vyrą išvydo dar mokyklos suole. Baigdami dvyliktą klasę, per Paskutinį skambutį, jiedu pradėjo draugauti. „Tuo metu jis, žinoma, dar nežaidė „Žalgiryje“, – šypsosi ji. – Bet jau buvo krepšininkas, savo ateitį įsivaizduojantis tik krepšinio aikštelėje.“ Susieti savo ateitį su krepšinio aikštele teko ir Ievai. „Neįsivaizdavau, kas manęs laukia, ir net nesvarsčiau apie tai, – prisipažįsta. – Kai tau aštuoniolika, ne tas galvoj... Buvo gera su juo bendrauti. Paskui – vestuvės... Niekada rimtai neklausiau savęs, sunku ar lengva gyventi su krepšininku. Neturiu net, su kuo palyginti – juk niekada negyvenau su vyru, kuris nebūtų krepšininkas. Bet dabar jau suvokiu, kad šeimyninis gyvenimas su krepšininku yra visai kitoks nei su normalios profesijos atstovu.“
Pasak Ievos, sportininko antroji pusė privalo įsisąmoninti viena: visuomet reikia taikytis prie vyro. Nemurmėti, kai reikės daug keliauti. Nesiskųsti ir neverkšlenti, kai teks dažnai būti vienai. „Kai Paulius išvažiuoja, aš nebesu viena, – šypsosi. – Mūsų vyresnėliui Matui greitai sukaks treji metai, jaunėliui Adomui – trys mėnesiai. Dabar gyvename trise: išleidome tėtuką į Europos čempionatą...“ Berniukai nebūtų berniukai – mama jau pastebi, jog vyresnėlis susirgo krepšinio karštlige: „Mato kambaryje pastatėme krepšinio lentą. Vakar jis pamatė tėtuką per televizorių, tuoj už kamuolio, mesti ir rėkti iš laimės... Jis labai prilipęs prie tėčio.“
Kaune gyvenanti šeima išties dažnai tėtį mato tik per televizorių. „Mūsų kasdienybė paprasta: atsikeliame, papusryčiaujame, tėtis išvažiuoja į darbą, grįžta – jam reikia pailsėti. Vakare vėl treniruotė, paskui grįžta tik nakvoti... Savaitgaliais jį matome dažniau“, – pasakoja Ieva. Vasarą ji nepabijojo su vos gimusiu kūdikiu lydėti vyro į rinktinės stovyklas. „Jam labai reikia mano palaikymo, – žino. – Esu įsitikinusi: krepšininko žmona turi būti ir puiki psichologė. Visi džiūgauja ir peršasi į draugus, kai krepšininkai laimi, bet nieko nebūna šalia, kai jie pralaimi, – tik žmonos. Tuomet tenka surasti žodžių, kuriuos jie labiausiai nori išgirsti.“ Kokiais žodžiais ji slopina pralaimėjimo kartėlį? „Žiūriu pagal vyro nuotaiką, – šypteli. – Jeigu pats pradeda apie tai kalbėti – žinoma, irgi aptariu, jeigu ne – stengiuosi kalbėti visai kitomis temomis, nukrypstu į buitį, šeimos reikalus... Kai jis grįžta namo, liaujasi būti krepšininku – tampa vyru ir tėčiu. Namie bendraujame šiltai ir jaukiai.“ Ar pasitaiko, kaip kiekvienai žmonai, retkarčiais prarasti kantrybę, užrikti ant vyro? „Kas be ko, – juokiasi. – Juk mes – paprasti žmonės... Paulius ir šiukšles neša, ir sauskelnes keičia, ir dulkes siurbia, kaip kiekvienas vyras. Viešumoje jis tampa žvaigžde, aš tarsi atsiduriu jo šešėlyje, bet dėl to tikrai nesijaučiu nelaiminga. Dėmesio man nestinga. Vyras atiduoda duoklę krepšiniui, o aš realizuoju save kitur. Esu baigusi dailės studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, tapau, domiuosi menais, o šiuo metu pirmiausia esu mama. Dabar taikausi prie vyro, bet kartais pasikalbame: nežinia dar, kaip bus, kai jis baigs karjerą... Galbūt tada jis eis paskui mane.“
Kai myli – pripranti
„Būti krepšininko žmona – ne taip lengva, kaip būti žmona kokio nors paprastą darbą dirbančio vyro, kuris ryte išeina ir vakare sugrįžta, – tvirtina Tomo Delininkaičio (29) žmona Lijana Delininkaitienė (25). – Bet kai myli – pripranti.“
Pora susituokė prieš trejus metus, kartu yra jau šešerius. „Kai pradėjome draugauti, jis žaidė „Lietuvos ryto“ komandoje, – prisimena Lijana. – Porą metų gyvenome Vilniuje, paskui Klaipėdoje, tada pirmąkart išvykome gyventi svetur – į Ukrainą. Ten jaučiausi lyg namie: sąlygos geros, kalbą suprantu ir maistas nelabai skiriasi. Net dirbti norėjau – sustabdė tik tai, jog reikėjo išlaikyti ukrainiečių kalbos egzaminą. Sunkiau buvo Ispanijoje – svetima kalba, svetima kultūra... Kita vertus – ar kitomis aplinkybėmis aš būčiau galėjusi taip paprastai išvažiuoti ir pagyventi šiltame krašte? Turbūt ne...“ Moteris nezirzia, kad nuolat turi krauti lagaminus: „Žinojau, kad taip bus, dar kai pradėjau draugauti su Tomu. Trankytis po pasaulį, nuolat glaustis vis kitoje vietoje nėra lengva, bet juk žinote – su mylimu žmogumi ir palapinėje rojus. Jis nelepus, neišrankus, ne bambeklis – blogų emocijų namo neneša. Grįžo po rungtynių, duris uždarė – ir viskas, esu aš, yra vaikas, šeima, nieko daugiau. Mudu turime apie ką pasikalbėti – ne tik apie krepšinį...“
Dabar šeima apsistojo Kaune. Argi ne malonu mėgautis viskuo aprūpintu gyvenimu tėvynėje?.. Tačiau, Lijanos nuomone, dideli krepšininkų atlyginimai neatperka viso vargo. „Daug kam atrodo – krepšininkas išbėga į aikštelę, padaužo kamuolį ir už tai gauna krūvą pinigų. Bet koks kruvinas darbas, kol atbėgi iki tos aikštelės, – tikina ji. – Koks ilgas tas kelias! Ir kiek asmeninės laimės dėl to reikia paaukoti... Šį savaitgalį buvau vestuvėse: sėdėdama pokylyje prisiminiau, kad kartu su vyru esu buvusi tik per savo ir dar vienų draugų vestuves. Visais kitais kartais buvau viena. Per šešerius metus savo gimtadienį tik dukart švenčiau su vyru. Visos jo vasaros prabėga stovyklose, o ir kitais metų laikais jo nėra šalia. Ar vestuvės, ar laidotuvės – vyras vis negali atvažiuoti...“
Delininkaičiai augina metų ir trijų mėnesių dukrytę Adrijaną. „Tomas nemato daugelio jos vaikystės akimirkų, – sako mama. – Jo nebuvo šalia, kai ji žengė pirmąjį žingsnį. Nėštumas irgi prabėgo beveik be vyro – kartu buvome tik tris mėnesius. Net Naujuosius metus laukdamasi sutikau viena. Pagimdžiusi kartu su juo važiavau į rinktinę: dukrai tebuvo mėnuo, bet ryžausi, antraip visai nebūtume matę tėtuko... Kartais juokauju, kad per televizorių vyrą matau dažniau nei namie. Dukra jau supranta, kad ten tėtukas, – bėga žiūrėti, ploja, niūniuoja krepšinio dainą. Nei ji, nei aš niekada negyvenome kitaip, todėl mums atrodo, kad taip ir turi būti. Žinau, kad tai laikina, – dar keleri metai, ir būsime kartu, čia dirbsime, čia gyvensime.“ Šeima turi visokių svajonių. Lijana yra baigusi turizmo vadybą, jai jau yra tekę dirbti pagal specialybę. „Dėl ateities nesijaudinu – tikrai išgyvensime, – patikina ji. – Kad tik sveikatos būtų...“ Moteris neabejoja: jeigu kas atsuktų atgal tuos šešerius metus, ji ir vėl būtų su Tomu, tekėtų už jo ir gyventų tik su juo. „Nieko nesigailiu, – prisipažįsta. – Nėra lengva, bet ir sunku nėra. Juk kiekvienoje šeimoje pasitaiko sunkumų, ne tik krepšininkai nebūna namie, kai jų labiausiai reikia... Jeigu dabar vyras susiruoštų į užsienį, važiuočiau kartu su dukryte, – būtų įdomiau, vis ne viena. Be to, kai retai matomės, labiau pasiilgstame vienas kito.“
Kai jam sekasi, jaučiuosi labai gerai
Už Manto Kalniečio (25) prieš dvejus metus ištekėjusi Mingailė Kalnietė (25) save vadina labai laiminga moterimi. Iki vestuvių mergina su žymiu krepšininku draugavo pustrečių metų: tuomet jis buvo kylanti žvaigždė, gerbėjai jį nešiojo ant rankų, žiniasklaida atvirai vadino svajonių jaunikiu... Mingailė turėjo visas galimybes didžiuotis, kai tas „svajonių jaunikis“ atiteko jai.
„Nesididžiavau, – kukliai ištaria ji. – Išdidžiai gali jaustis tik jis, o ne aš: juk tai vis jo nuopelnai... Bet, aišku, kai jam sekasi, jaučiuosi labai gerai.“
O kaip paguosti Mantą Kalnietį, kai jam nesiseka? „Nelįsti į akis, – šypteli žmona. – Niekada pirmai nepradėti pokalbio. Kai rungtynės nenusiseka, mudu tiesiog kalbamės apie namus, apie šeimos reikalus, bet tik ne apie krepšinį. Visai kas kita, jeigu pasiseka, – tada pašnekame apie gražiausius varžybų momentus, jis papasakoja pokštų iš rūbinės, pajuokaujame.“ Mingailė žino ir tai, jog labiausiai vyras mėgsta atsipalaiduoti prie kompiuterio: po varžybų įninka į jį, perskaito visas naujienas, spaudos konferencijas, interviu... Žmona į tai žvelgia tolerantiškai ir dėmesio nereikalauja. „Mes abu – ramūs žmonės, – patikina ji. – Mantas – labai ramaus būdo: sunkiomis akimirkomis kitiems reikia išsilieti, o jam – ne. Mums gera tiesiog kartu pasėdėti ir patylėti.“
Kol pora neturėjo vaikų, laisvalaikiu mėgdavo nuvažiuoti į Druskininkų SPA, lankydavo draugus, eidavo į kiną. „Dabar nebeiname – Gretė dar maža, pati ją maitinu, niekur negaliu išeiti, – pasakoja Mingailė. – Bet dėl to nesigraužiu – gyvenime atsirado naujos prasmės, be to, vaiko mudu su Mantu visada norėjome.“ Mingailės teigimu, jos vyras yra tobulas tėtis. „Čia neprimeluosi: viską gali suprasti iš to, kaip vaikas reaguoja jį pamatęs, – šypteli. – Gretė neina pas jokį kitą žmogų – tik pas mane ir pas tėtį.“
Mantas namie būna gana dažnai, todėl jo žmonai kol kas netenka aimanuoti dėl vienatvės. Jis suspėjo atvažiuoti į ligoninę, kai ji gimdė, kartu buvo ir per visas Kalėdas bei Naujuosius. „Kartą per dvi savaites jis išskrenda kelioms dienoms, bet tai tikrai nėra didelė nelaimė, – teigia ji. – Aplink – tėvai ir draugai, jaučiu jų artumą. Man draugės sako: „Kokia tu nelaiminga, vyro vėl nėra namie“, bet juk sunkvežimių vairuotojai ar jūreiviai gerokai ilgiau namie nebūna...“ Jei Mantui tektų vykti į užsienį, šeima nedvejodama važiuotų kartu su juo. „Vilniaus universitete baigiau rinkodaros magistrantūrą, ateityje norėčiau įgyti dar vieną specialybę, – Mingailė turi daug rimtų planų. – Turiu norų, svajonių, žinau, ką norėčiau dirbti. Bet dabar – idealios sąlygos vaikams auginti. Pinigėlių užtenka, niekada nereikia sukti galvos, ar bus ką vaikui išvirti pietums... Noriu ne vieno ir ne dviejų, tad naudojuosi tomis galimybėmis. Pati esu kilusi iš trijų vaikų šeimos, Mantas – irgi, tad vaikų klausimu mudu labai vieningi. Atsakomybės, vargelio su vaikais – daug, bet laimės dar daugiau.“
Nėra jokių abejonių – visoje Lietuvoje gerbiamas Mantas Kalnietis gimtajame Kaune yra didelė žvaigždė. Ar lengva gyventi su žvaigžde? „Mieste jį nuolat palydi žvilgsniais, seka iš paskos, – juokiasi žmona. – Šiemet atostogavome Nidoje: gatvėje žmonės šokdavo nuo dviračių, bėgdavo prie Manto, linkėdavo sėkmės, mokydavo, kaip reikia žaisti... Būdama su juo, irgi sulaukiu daug dėmesio, komplimentų. Sykį „Maximoje“ močiutė priėjo: „Jūs labai labai graži pora.“ Malonu... Bet šiaip jau seniai išmokau – kai einu su Mantu, matau tik jį ir tuos žmones, su kuriais kartu einame, o į aplinkinius nesidairau.“ Nesidairo ji ir į merginas, kurios mielai užmeta akį į dailų krepšininką – na, ir kas, kad vedusį?.. „Į namus jos nelenda, – juokiasi žmona. – Jei ir pripuola kokios trylikametės – smagu, tegul vyrukas pasimėgauja dėmesiu. Būtų blogiau, jeigu jo nebūtų... Pavydo – nuoširdžiai – tikrai nejaučiu. Gal kas nors ir žinutes rašo, raštelių prie namų palieka, per feisbuką atakuoja, bet juk viskas aišku su tokiomis merginomis, kurios lenda prie vedusio vyro... Mantui šeima labai svarbi, tad man dėl to nebūna neramu.“
Paskambinusi jam, stengdavausi neraudoti į ragelį...
„Būti krepšininko žmona – tas pats kaip dekabristo, – rimtai juokauja Tatjana Lavrinovič (26), prieš penkerius metus ištekėjusi už vieno garsiausių Lietuvos brolių – Kšyštofo Lavrinovičiaus (31). – Kai tekėjau, mama mane mokė: „Tik neužsidaryk namie – tau irgi reikia dirbti!“
Tačiau kai ji pirmą kartą pas mus atvažiavo, pati pamatė – man eiti į darbą nėra jokių galimybių... Reikia nuolat gaminti valgį, kad jis būtų šviežias ir jo būtų daug. Viskas turi būti paruošta... O dar vaikai! Dabar, kai jie šiek tiek paaugo, jau galiu kartais pagalvoti ir apie save. Bet vis tiek šiuo metu būtų neįmanoma gyventi užsienyje, rūpintis šeima ir dar užsiimti kokia nors veikla Lietuvoje ar Rusijoje.“
Visgi ilgai būti namų šeimininke Tatjana neketina – gal dėl to, kad yra kilusi iš šeimos, kurioje visos moterys dirbo ir buvo labai aktyvios. „Mano sesuo įgijo du išsilavinimus – medicininį ir pedagoginį, turi privatų logopedijos kabinetą, – pasakoja gražioji rusaitė. – Tėtis visą gyvenimą dirbo gamykloje, o mama – vaikų darželyje. Ji laimėjo daugybę konkursų, mūsų regione buvo išrinkta Metų moterimi, būdama keturiasdešimt penkerių, jau gavo pensiją už ilgametį darbą su vaikais. Pastaraisiais metais nebedirba, dėmesį skiria anūkams. Visi trys – sesuo, brolis ir aš – turime po du vaikus, ir iš jų tik viena – mergaitė. Šią vasarą visi šeši buvo suvežti pas mamą į vasarnamį – buvo lengvas beprotnamis, bet ji puikiai susitvarkė...“
Šeima Tanią labai palaikė, kai ji susiruošė tekėti už krepšininko. Pirmojo sūnaus susilaukė būdama dvidešimt vienų – kai Italijoje vaikštinėdavo su mažyliu, praeiviai džiaugdavosi: „Koks gražus tavo broliukas...“ „Augindama vaiką supratau, kad sportininko žmonos gyvenimas – ne vien rožėmis klotas, – prisimena moteris. – Svetima šalis, jokių artimųjų... Pirmąjį sūnų auginau viena, be niekieno pagalbos. Buvau pasiryžusi: jokių auklių, tai – mano labai norėtas ir lauktas vaikas, aš tikrai susitvarkysiu! Per pustrečių metų jis gal tik porą kartų nakvojo pas močiutę – daugiau visuomet buvo su manimi.“ Iš tų laikų moteris prisimena ir patį sunkiausią gyvenimo etapą. „Permės universitete man vyko sesija, Kšyštofas kažkur žaidė, o Danielius staiga susirgo, – pasakoja. – Gulėjau su juo ligoninės reanimacijoje: naktimis, kol jis miegodavo, mokydavausi, o dienomis mane pakeisdavo mama, nes eidavau laikyti egzaminų. Naktį skaitydavau vadovėlius ir be perstojo verkdavau: vaikas sunkiai serga, jo palikti negaliu, vyras atvažiuoti negali... Tuomet man labiausiai reikėjo ne fizinės pagalbos, o moralinio palaikymo, tačiau dėl laiko skirtumo jam galėdavau paskambinti tik kartą per dieną. Paskambinusi stengdavausi neraudoti į ragelį – juk jis išsigąs, labai išgyvens... Tai tęsėsi dvi savaites – pačias ilgiausias mano gyvenime.“
Gimus antrajam sūnui Tania suprato, kad nepersiplėš. „Dabar mūsų namuose dirba puiki auklė iš Lietuvos, kurią seniai pažįstame, – šypteli. – Jei vienas iš vaikų suserga – pasidalijame jų priežiūrą. O tėtį matome ne taip jau dažnai: jis savaitę pabūna namie, savaitę – svetur.“ Vis dėlto žmona nedvejodama patvirtina, jog Kšyštofas – labai geras tėtis. „Sūnūs jau paaugę, juos traukia vyriški užsiėmimai, todėl jeigu tėtis yra namie, man ramu – aš jų nematau, – juokiasi. – Galiu ramiai tvarkytis, ruošti valgį. Žinoma, stengiuosi ilgai nepalikti vieno su vaikais, nes jam reikia pailsėti. O jis stengiasi jų nebarti – juk ir taip retai mato. Todėl mūsų šeimoje mama yra griežta, o tėtis – geras.“
Ar pinigai atperka visus vargus? „Žinoma, gera gyventi pasiturinčiai. Bet nepasakyčiau, kad mes švaistomės pinigais, – gūžteli pečiais Tania. – Aš neturiu penkerių kailinių ir šešių automobilių. Dėl stambesnių pirkinių visuomet apsisprendžiame ir juos įsigyjame kartu. Žinoma, mano vaikystė buvo visai kitokia nei mano vaikų... Pamenu, plytelę šokolado galėdavome nusipirkti tik kartą per mėnesį ir dalydavome ją į šešias lygias dalis – kiekvienam po vieną... Vakar mano vaikai, eidami miegoti, paprašė nupirkti dviračius. Prisiminiau, koks džiaugsmas vaikystėje buvo dviratis: turėjome tik vieną, juo važinėjo mano brolis, sesuo, o galiausiai atiteko man. Savo vaikams galiu nupirkti ir du dviračius – dėl to man nereikės pataupyti ar šį mėnesį kukliau valgyti. Sunkus Kšyštofo darbas, bet gera, kad galime suteikti vaikams gražų gyvenimą, keliauti, rūpintis artimaisiais.“
Kšyštofas nešykšti dėmesio gražiajai savo žmonai. „Kai tik susipažinome, jam būdavo sudėtinga išrinkti man dovaną: „Na, ko gi tu norėtum?..“ O dabar, po septynerių bendro gyvenimo metų, jau žino mano skonį, žino, kad jei padovanos man auskarus – kad ir penktąkart – būsiu labai patenkinta, – šypsosi Tania. – Jis moka daryti siurprizus. Sykį per Naujuosius man padovanojo auskarus, per Kalėdas – prie jų derantį pakabutį, o per Valentino dieną – žiedą. Buvo labai netikėta ir įdomu per keletą švenčių gauti visą komplektą. O kai šiemet šventėme penktąsias santuokos metines, dovanojo man žiedą su briliantu – tiesa, jį jau rinkomės kartu, nes tai buvo brangi dovana. Be to, nė viena šventė nepraeina be gėlių. Net jei Kšyštofas tą dieną išvykęs, kitą dieną būtinai grįš su gėlėmis.“ Niekam nelinkęs skųstis Kšyštofas savo nuoskaudas dažniausiai išsako tik žmonai. „Jeigu ką nors skauda – jis niekam nepasakys: tėvų nenori jaudinti, brolio irgi, nes Darjušui varžybos. O man visada gali pasakyti, – tvirtina Tania. – Vyrai – dideli vaikai: suprantu, kad jeigu jis visus skaudulius laikys viduje – bus piktas, jam reikia su kuo nors pasikalbėti. Man malonu, kad mėgstamiausias jo pašnekovas esu aš.“
Po pralaimėtų rungtynių Kšyštofas nebūna labai kalbus. „Eina pažaisti su vaikais, kad užsimirštų. Gali pajuokauti: „Na štai, įspyrė mums į užpakalius...“ Bet šiaip būna nusiminęs, sunkiai užmiega naktį, – užjaučia jį žmona. – O aš raginu nesisieloti: juk ne pirmos ir ne paskutinės varžybos... Metams bėgant, abu išmokome valdyti emocijas. Yra apie ką galvoti ir be varžybų: reikia rūpintis savo sveikata, yra du vaikai, juos reikia užauginti. Dabar pirmiausia – jau nebe pergalė krepšinio aikštelėje, o šeima.“ Kai šiemet dvynys brolis Darjušas kone paskutinę minutę nebuvo paimtas į šalies rinktinę, Kšyštofas tą nuoskaudą išgyveno lyg savo. „Dėl brolio jis dabar labai sielojasi, naktimis nemiega, – neslepia Tatjana. – Nesitikėjo... Net svarstė: jei bus renkamasi tarp jo ir brolio, teisę žaisti rinktinėje jis užleis broliui. Bet ta Darjušo trauma viską sudėliojo... Kšyštofas net galvojo: ir jam reikėtų nežaisti, jei jau brolio rinktinėje nebėra, tačiau Darjušas tam labai pasipriešino. Jie visuomet šitaip: ir vienas sako, kad brolis žaidžia geriau, ir kitas...“
Pokalbiai iki ketvirtos ryto
Prieš sukurdama šeimą su Mindaugu Lukauskiu (32), Jurgita Lukauskienė (28) buvo labai veikli moteris. Ji dirbo brolio Gedimino Žiemelio įkurtoje įmonių grupėje, vadovavo kelioms bendrovėms, tuo pat metu studijavo ekonomiką. „Anksti pradėjau dirbti – tokioje šeimoje, kaip maniškė, kitaip atrodė neįmanoma. Aš ir dabar veikli, nenustygstu vietoje, – prisipažįsta. – Norėčiau dirbti... Bet kol kas tam nėra galimybių. Tenka labai aiškiai pasirinkti: arba darbas, arba šeima.“
Daugybė tėvų svajoja, kad jų dukros ištekėtų už krepšininkų, bet Jurgos šeimoje nebuvo nieko panašaus. „Tik ne už krepšininko“, – išgirdo ji, kai artimiesiems pirmąkart prakalbo apie Mindaugą. „Tais laikais krepšininkus visi laikė mergišiais, – šypteli ji. – Žinoma, tarp jų yra ir tokių... O geras krepšininkų atlyginimas mums nebuvo lemiamas rodiklis. Nesu materialistė. Mano šeimai yra tekę patirti, ką reiškia neturėti pinigų, – nuo tada išmokau gyventi su tiek, kiek turiu.“
Jurgai su Mindaugu jau teko gyventi dviejose užsienio šalyse – Vokietijoje ir Prancūzijoje. Iš Vokietijos moteris dažnai grįždavo į Lietuvą, o Prancūzijoje jau turėjo malonesnių rūpesčių – augino sūnų Luką. „Mindaugas norėjo tokio vardo, nes jį patį komandos draugai visuomet vadino Luku, – šypteli žmona. – Lione buvo geras klimatas, idealios sąlygos vaikui auginti. O dabar ruošiamės į Siciliją – vyras pasirašė sutartį dvejiems metams.“ Nuolat važinėjant, tenka aukoti draugus ir karjerą. Be to, iš prigimties linkusiai vadovauti moteriai nuolat sėdėti namie, ir dar – svetimoje šalyje, nelengva. „Taip, man būna sunku. Be rimtos priežasties tikrai nebūčiau nusprendusi tapti namų šeimininke. Norisi su žmonėmis pabendrauti, kostiumėlį apsivilkti... Svetimose šalyse man vis šauna idėjų apie kokį nors verslą. Skambinu broliui, bet jis kartoja: „Ne Lietuvos rinkai, ne Lietuvos rinkai...“ Gal ateityje kas nors pavyks. Vokietijoje labai patiko griežta tvarka, galimybės, atsigaunanti ekonomika. Ir Prancūzijoje mačiau, ką būtų galima daryti, ir iš Italijos į Lietuvą galima ką nors vežti. Visur galima rasti nišą, tik reikia prisėsti, parašyti verslo planą ir pradėti.“
Faktą, kad ištekėjus už krepšininko didžiąją dalį laiko reikia praleisti vienai, Jurga priėmė kaip nepakeičiamą. „Šiaip ar taip, tai buvo mano pačios pasirinkimas, – ji tikina nieko nesigailinti. – Aišku, pasitaikė sunkių minučių, kai verkiau, pykau, priešinausi... Bet kai su tuo susitaikai, viskas ima klostytis sklandžiai. Gyvendama Lietuvoje, Mindaugo beveik nematydavau – abu iš darbų namo grįždavome tik apie dešimtą vakaro. Vokietijoje irgi minimaliai: iš treniruočių jis grįždavo tik vienuoliktą valandą vakaro, aš po ilgos dienos tada jau miegodavau. O Prancūzijoje jau buvo geriau: ten laikomasi nerašytos taisyklės, jog laikas po septintos vakaro skiriamas šeimai, taigi prisibūdavome kartu. Vasaras, žinoma, leidžiame atskirai, bet vis tiek nėra taip, kad vaikas tėčio nepažinotų, – pažįsta, myli, vos pamato žaliai baltą aprangą – šaukia „tete“... Labai jo pasiilgsta. Ir aš pasiilgstu.“ Sunkiausias momentas, kai Mindaugo labai labai reikėjo, bet nebuvo šalia, buvo užklupęs po gimdymo. „Kai pagimdžiau, jis kitą dieną išvyko į rinktinę, – prisimena. – Visą pirmą mėnesį, kai moteriai ir šiaip būna sunkiausia, jo beveik nemačiau. Ir verkiau, ko tik nebuvo... Tada labiausiai pykau, bet taip jau yra. Juk iškart po vestuvių kitą dieną jis irgi išvažiavo į rinktinę, ir nebemačiau... Susitvarkyti su kūdikiu padėjo mama. Ir dabar mama labai padeda: be jos nežinau, ką daryčiau. Bet ištvėrėme. Šiaip mes gerai sutariame. Aš esu kalbesnė, jis ramesnis: kalbu kalbu, jis klausosi. Kartais pykteliu: „Ko tu su manimi nešneki?“ „Pavargęs“, – tyliai sako. Kaip kiekvienoje šeimoje, būna tų pasipykimų, bet mažai. Kur čia į medį pabelsti...“
Jurga neabejoja: svarbiausia krepšininko žmonos pareiga yra supratingumas. „Sunku būtų gyventi su krepšininku, jei pati nebūčiau sportavusi, – svarsto. – Dešimt metų žaidžiau rankinį. Antraip gal ir nesuprasčiau tokio gyvenimo būdo, kai negali planuoti atostogų, savaitgalių, netgi vakaro... Nesuprasčiau, kaip svarbu palaikyti artimą žmogų nesėkmės akimirkomis.“ Šypteli: kai Mindaugui tenka susidurti su pralaimėjimu, namuose iš pradžių būna tylos minutė. „O paskui mes kalbamės. Daug. Būna, kad po varžybų nueiname miegoti tik ketvirtą valandą ryto, – atvirauja. – Aptariame, kas buvo negerai, vyras papyksta, išsilieja ir ant savęs, ir ant kolegų... Aš irgi pasakau, kas man nepatiko, bet taktiškai – tiesiai į akis šiurkščios tiesos nerėžiu. Po varžybų, jei tik galime, visuomet einame vakarieniauti. Kartais tik filmą pažiūrime, kartais išeiname į miestą ar pasikviečiame draugų, kad jie padėtų išsklaidyti sunkias mintis. Su jais pažaidžiame kokį stalo žaidimą... Anksčiau labai mėgome „Alias“, o dabar, kai draugai užsieniečiai ir atsiradęs kalbos barjeras, ieškome kitokių pramogų.“
Būdų, kaip užsimiršti ir išgyventi sunkų laikotarpį, šeimai teko ieškoti ir visai neseniai. Prieš pat čempionato pradžią nuskambėjęs trenerio sprendimas neįtraukti Mindaugo Lukauskio į šalies rinktinę buvo skausmingas ir krepšininkui, ir jo žmonai. „Viskas atrodė neblogai, rodos, buvo visos galimybės jam žaisti rinktinėje. Tikėjosi ir jis, ir aš, bet... – ji sunkiai ieško žodžių. – Aš tai išgyvenau gal net sunkiau nei jis. Su amžiumi jis vis ramiau, išmintingiau mąsto, o aš – jautri... Rodos, labiausiai reikėjo palaikyti jį, o išėjo atvirkščiai: jis mane guodė. Pirma išsiverkiau jam ant peties, o paskui pradėjau juokauti: „Džiaukis, esi tryliktas tarp geriausių Lietuvos krepšininkų...“ Dabar čempionato varžybas abu žiūrime per televizorių. Mindaugas labai palaiko rinktinę: tikrai nelinki, kad be jo ji praloštų. Serga už saviškius.“
Apie kokias barakudas mes kalbame?
Į jaunų merginų pastangas „sumedžioti“ krepšininkus grupės „Olialia pupytės“ lyderė, Simo Jasaičio (29) mylimoji Oksana Pikul (27) žiūri atlaidžiai: pirma, ne visoms tai lemta, antra, ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.
„Merginos visais laikais medžiojo ir medžios krepšininkus, nes tai jauni, išvaizdūs vyrai, turintys gražius kūnus, – šypsosi ji. – Dauguma atkreipia dėmesį į tai, jog jie daug uždirba. Bet už viso to slypi ir blogoji pusė: ankstyva pensija, kurią jie psichologiškai priima labai sunkiai, daugybė pagundų – nuo pasilinksminimų su merginomis iki alkoholio ir narkotikų. Ir, be abejo, jų žmonų gyvenimas tikrai nėra lengvas. Kam patinka sėslus gyvenimo būdas, kas nenori tampyti po pasaulį vaikų, kasmet keisti namų, o gyventi ramiai, leisti vaikus į mokyklą ir būti užtikrintos dėl rytojaus – toms su krepšininkais ne pakeliui. Greta jų gali išbūti tik moterys, kurios sutinka aukotis: kur siunčiami vyrai, ten važiuoja ir jos.“ Buvusi Simo žmona su juo į užsienį juk nevažiavo? „Ir matome, kuo tai baigėsi, – kilsteli antakį Oksana. – Rezultatas liūdnas... Todėl dauguma krepšininkų moterų aukoja savo gyvenimą, savo karjerą, nedrįsta imtis jokios darbinės veiklos. Gyvenimas su sportininku yra iššūkis. O aš, pavyzdžiui, esu išprotėjusi dėl iššūkių.“
Kai pirmąkart susitiko su Simu, Oksaną sužavėjo visai ne tai, kad jis – krepšininkas. Daili ir žymi mergina galėjo išsirinkti, kokį tik nori, vyrą – jei būtų paisiusi vien patogaus ir aprūpinto gyvenimo, būtų pasirinkusi žmogų, turintį patikimesnę profesiją. „Bet prieš chemiją nieko nepadarysi, – žaismingai atsidūsta. – Jausmai nesirenka – pajunti kažką šilto ir gero, įsimyli ir nebematai neigiamų dalykų. Užsimerki prieš jo trūkumus, praleidi juos pro pirštus, priimi jo gyvenimo būdą.“ Oksana neslepia: tikrai turėjo prabėgti šiek tiek laiko, kol jiedu susigyveno. „Mūsų charakteriai labai skirtingi: aš Ožiaragis, jis – Avinas, o tai labai sunkiai suderinami ženklai. Nors, tiesą pasakius, ankstesnis draugas, su kuriuo gyvenau daug metų, irgi buvo Ožiaragis... Vadinasi, sugyventi įmanoma, kai labai nori. Aišku, turėjome išsiaiškinti daug įvairiausių dalykų, viską sudėlioti į lentynėles taip, kaip patinka man ir kaip patinka jam. Simo charakteris ne iš lengvųjų, kaip ir mano. Du aikštingi žmonės po vienu stogu... Manau, tokioje situacijoje viskas priklauso nuo moters išminties: labiausiai laviruoti tenka jai. Taigi kompromiso dažniausiai ieškau aš.“
Prisiderinti prie vyro charakterio – viena, bet kaip neapstulbti nuo žinios, jog vieną dieną teks viską mesti ir išvažiuoti gyventi į... Turkiją? Būtent ten scenos žvaigždei Oksanai netrukus teks išsikraustyti. „Gyvenimas Turkijoje man turbūt bus didžiausias išbandymas. Dabar manau, kad susitvarkysiu, o kaip iš tiesų bus – matysime, – ji viliasi geriausio. – Daug ką teks paaukoti, bet bandysiu derinti karjerą su naujuoju gyvenimu. Nenoriu mesti grupės – per daug jėgų, per daug širdies ten įdėta. Tai priverstų padaryti nebent gimęs kūdikis. O kol kas... Suvokiu, kad nepakeičiamų žmonių nėra, bet labai norisi visur suspėti.“
Apie šeimos pagausėjimą Oksana užsimena nebe pirmąkart. Gal pora jau planuoja kūdikį – juk nerūpestingai gyvenant Turkijoje tam būtų palankiausias metas? „Be abejo, ir pašnekame, ir paplanuojame, – nenuginčija ji. – Normalu, kad pora, išbandžiusi bendrą buitį, patyrusi ir šilto, ir šalto, kartu planuoja ateitį. Daug kartų kalbėjomės – jeigu ne jo buvusi šeima ir dabar vykstančios skyrybos, emociškai labai varginančios jį ir jo artimuosius, būtume jau seniai susituokę. Tačiau ant svetimų pamatų savo laimės nepastatysi – pirma reikia susitvarkyti praeitį, o tada kurti naujus planus. Bet pakalbame, kaip atrodytų mūsų vestuvės, kokio vaiko norėtume – mergaitės ar berniuko... Man nesvarbi lytis – kad tik kūdikis būtų sveikas. Didžiausia mano svajonė – dvynukai, bet nė vieno šeimoje jų nepasitaikė...“
Oksanai ir juokinga, ir skaudu girdėti kalbas, kad jos su Simu meilė paremta finansiniais motyvais. „Suglumstu, kai mane pavadina barakuda, – atvirauja. – Kad gyvenu iš vyro pinigų – visiška netiesa! Mudu gyvename mano bute, aš turiu begalę veiklos, esu dirbanti ir uždirbanti moteris, tad šiuo klausimu jaučiuosi visiškai švari. Ar vyras yra, ar nėra šalia – aš puikiai išsiverčiu, išsilaikau pati save ir dar padedu artimiesiems. Jie žino, kiek pastangų dedu, kad gyvenime ko nors pasiekčiau ir ką nors palikčiau po savęs. O ir Simo situacija – ne iš lengvųjų: vykstant skyrybų procesui, jo banko sąskaitos yra uždarytos, kol neišspręsti finansiniai reikalai. Tai apie kokias barakudas mes kalbame?..“
Mergina nesibaimina minties, jog mylimajam baigus karjerą išlaikyti šeimą gali tapti jos pareiga. „Norėčiau turėti savo verslą – mane tai veža. Nebūčiau nieko prieš ir šeimą išlaikyti – dabar sunkiai dirba Simas, ateity galbūt dirbsiu aš, – optimistiškai nusiteikusi Oksana. – Kai žmogų myli, gali kalnus nuversti. Tam ir esu aš, artimas Simui žmogus, kad prireikus ištiesčiau jam ranką. Vyrai galbūt supyks už tokius žodžius, bet moteris yra pagrindinis visa ko variklis.“
Kol kas mylimosios stiprybės ir palaikymo Simui Jasaičiui labiausiai prireikia tuomet, kai nepasiseka krepšinio aikštelėje. „Jis – gana uždaras, blogų emocijų namo niekada nesineša – palieka jas aikštelėje. Savo problemų stengiasi neužkrauti kitiems, viską uždaro savyje. Gal tai ir nėra geriausias būdas, bet jam gerai, – teigia Oksana. – Jis labai mėgsta bulvinius blynus – puolu jų kepti kad ir vidury nakties, kad tik pralinksmėtų... Pakalbinu jį, ką norėtų veikti, kaip atsipalaiduoti, gal į kiną nueiti, gal su draugais pabūti. Stengiuosi žiūrėti atlaidžiai, jei su draugais užsibūna. Barnių kartais pasitaiko, bet tam ir yra moteris, kad visada surastų išeitį. Kol kas mes puikiai susitvarkome. Manau, kad visa ko sprendimas yra jausmai, – jie užglosto visus nesutarimus.“