Į jaukią šventę, surengtą „Bernelių užeigos“ banketų salėje, sukaktuvininkas balandžio 1-ąją sukvietė savo artimuosius, buvusius auklėtinius, draugus, klasiokus. Atvyko Arvydas Sabonis, Giedrius Gustas, Edas Nickus, Sigitas Adomaitis, Vidas Mačiulis.
„Reikia gimti po žvaigžde. Ir mylėti savo darbą“, – apie itin sėkmingai susiklosčiusią savo karjerą portalui Žmonės.lt sako J.Fiodorovas.
Paklaustas, kokias savybes turi įgyti krepšinio treneris, kad jo ugdytiniai pasiektų kuo įspūdingesnių rezultatų, sukaktuvininkas buvo atviras – sudedamųjų dalių yra labai daug, todėl jas išvardinti sudėtinga.
„Ir kalbėti apie save yra kažkaip neteisinga. Tą turi daryti kiti“, – kuklinosi J.Fiodorovas, kurio pavardė prieš metus buvo įrašyta prie „Krepšinio namų“ esančioje legendų ir sirgalių aikštelėje. Čia Lietuvos krepšinio šimtmečiui paminėti skirtose specialiose žalvarinėse plytelėse iš viso įamžintos šimtas Lietuvos krepšinio legendų.
J.Fiodorovas krepšiniu susidomėjo būdamas dvylikos. Vasaros stovykloje laiką su bendraamžiais leidęs paauglys suprato, jog šis sportas – jam artimas. Krepšinį jis vėliau žaidė mokykloje, paskui – armijoje ir universitete. J.Fiodorovas domėjosi ir imtynėmis, dalyvavo treniruotėse bei varžybose.
Krepšinio treneriu Kaune, sporto mokykloje jis įsidarbino 1973-aisiais – prieš 50 metų.
„Vaikų, kuriuos trumpiau ar ilgiau treniravau, yra šimtai. Tie, kurie turėjo norą žaisti krepšinį, daug dirbo ir buvo apdovanoti talentu, tikrai daug pasiekė“, – pastebi prieš 12 metų trenerio karjerą baigęs J.Fiodorovas.
Jo auklėtiniai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Ramūnas Butautas, Žydrūnas Ilgauskas, Šarūnas Jasikevičius, Robertas Javtokas, Andrius Jurkūnas, Kęstutis Marčiulionis, Giedrius Gustas, Robertas Ragauskas, Kęstutis Šeštokas.
J.Fiodorovas neabejoja – iš visų, kurie mokėsi pas jį ir tapo savo srities profesionalais, būtų galima suburti bent penkias komandas.
„Pamenu, kai pirmą kartą juos pakviečiau į treniruotę, tiek Šarūnui Marčiulioniui, tiek Arvydui Saboniui buvo devyneri metai. Tuo metu buvo didžiulės atrankos į sporto mokyklos komandas, bet kaip buvo galima jų nepastebėti? Šarūnas – reaktyvinis, šoklus, greitas, tikras pokštininkas. Jo pilna buvo visur. O Arvydo rankos ir kojos – ilgos, jis buvo lankstus, greit viską pagaudavo. Maniau, kad užaugs iki 2 metrų ūgio, bet kad dar labiau ištįs – turbūt nesitikėjo niekas“, – prisimena treneris.
Visi vaikai, kurie ateidavo pas jį treniruotis, buvo pakiliai nusiteikę, rimtai dirbdavo.
„Žinoma, dalis nuspręsdavo, jog krepšinis – ne jiems. Juk, norit pasiekti rezultatų, tekdavo išlieti daug prakaito, o motyvacija tuo metu buvo ne pinigai, o aistra sportui, medaliai“, – portalui Žmonės.lt sako J.Fiodorovas.
Treneris šmaikštauja retsykiais sulaukdavęs tėvų skundų, neva atžalos labiau paiso mėgstamų treniruočių vadovo nei jų. Tuomet jis kviesdavo gimdytojus atvykti į treniruotes ir kartu ugdyti vaikus.
J.Fiodorovas šypsosi pasakodamas apie pirmąsias A.Sabonio treniruotes – nors moksleivis buvo gabus, tam, kad jis tęstų tai, ką pradėjo, teko pasitelkti įtikinėjimo meną.
„Arvydas kartą nukrito ir susitrenkė. Po to teko kalbėtis ir su juo, ir su juo tėčiu, kad berniukas lankytų krepšinį“, – dalinosi pašnekovas.
J.Fiodorovas pasakoja – per gyvenimą jis patyrė visko, o, norėdamas, kad prisiminimai išliktų ir ateities kartoms, išleido autobiografinę knygą „Lietuvos krepšinio genijų ugdytojas“, kurioje pasakoja apie savo gyvenimą per krepšinio prizmę ir dalinasi savo kūryba.
Bene vienintelis Lietuvos treneris, net tris kartus pripažintas nusipelniusiu, J.Fiodorovas patikina – gimtadienio šventė, kurios tikroji data kovo 31 d., jam yra labai svarbi.
„Kiekvienam svečiui esu paruošęs pristatymą. Noriu padėkoti visiems – kolegoms, auklėtiniams, mylimiems žmonėms. Taip pat savo geram bičiuliui Sigitui Adomaičiui, iš kurio, labai svarbiomis akimirkomis, esu sulaukęs ne tik žodinio, bet ir realaus palaikymo“, – portalui Žmonės.lt sako J.Fiodorovas.
Jis įsitikinęs – minėti gimtadienius yra verta, nes tai būdas dar kartą apkabinti brangiausius.
Fotogalerija:
