Nors Paulas Pisani (42) – įtakingas Maltos verslininkas, su šeima valdantis prašmatnių pasaulio viešbučių tinklą „Corinthia“, Kristina nesireikšmina esanti išskirtinė šalies ponia. Prieš šešerius metus ji apsigyveno saloje, atitinkančioje Vilniaus dydį, ir ištekėjo už paskutinio Maltos generalinio gubernatoriaus ir pirmojo šalies prezidento anūko, įtakingo verslininko Paulo Pisani.
Seras diedukas
Taip Kristina vadina savo vyro senelį Anthony Mamo, vieną iš gerbiamiausių Maltos žmonių, pirmąjį Respublikos prezidentą, ilgiausiai pasaulyje išgyvenusį valstybės vadovą. „Kol diedukas buvo gyvas, lankydavome jį valstybiniuose slaugos namuose, – Kristina prisimena vyro senelį, mirusį prieš porą metų. – Mano anyta, prezidento dukra, slaugos namuose su dieduku praleisdavo ištisas popietes. Jų kitokios tradicijos, tėvai negyvena su vaikais, bet yra labai artimi. Seras Mamo buvo neįtikėtinai šviesus žmogus, išėjo sulaukęs 99–erių, nors skaitė ir gyvenimu domėjosi iki paskutinės dienos. Buvo atsisakęs visų valstybės vadovui priklausančių privilegijų. Giminėje iki šiol juokaujama, kad net už cigaretes, surūkytas prezidentūroje, saviškiams tekdavo susimokėti.“
Kristina, atitekėjusi į šią šeimą iš tolimos Lietuvos, serui Anthony Mamo buvo įdomi pokalbininkė. Moteris šypsosi prisiminusi pirmąjį jųdviejų susitikimą, kai diedukui turėjo išpasakoti visą Lietuvos istoriją iki okupacijos ir po jos. „Malta irgi buvo okupuota, tačiau britus maltiečiai iki šiol dievina, o diedukas buvo karalienės Elizabeth II itin gerbiamas gubernatorius“, – šypsosi Kristina. Sako, kol buvo gyvas diedukas, šeima palaikė santykius su Didžiosios Britanijos karaliene. Dėl to jos vyrui Paului teko garbė gauti maltiečiams nesuvokiamo lygio išsimokslinimą.
Pažintis internetu ir karalienės malonė
„Mūsų meilės istorija buvo labai šiuolaikiška, – kvatoja Kristina, su Paulu susipažinusi per MSN pokalbių svetainę. – Jau neatsimenu, ko jis manęs paklausė, ką aš jam atsakiau, bet ryšys užsimezgė. Buvau ką tik grįžusi po mokslų Danijoje Orhuso universitete ir tikėjau, kad pagaliau pradėsiu gyventi Lietuvoje.“ Tačiau jau po savaitės bendravimo jie sutarė susitikti pusiaukelėje tarp Maltos ir Lietuvos. „Nebijojau“, – atsako Kristina, dar iki pasimatymo apdairiai pasidomėjusi Paulo gimine internete. Atrado, jog tai sena Maltos šeima, tačiau net neįtarė, kad nežinomas vyras – prezidento šeimos narys. Jis pats apie tai neprasitarė ilgokai.
„Arčiausiai buvo Praha, ten turėjau draugų, jei ką... – nutęsia Kristina, nusprendusi pasimatymui su Paulu skirti vos vieną valandą. – Tuo metu maniau, jei neatrandu to, kas mano, negaišiu laiko. Bet santykiai įsisuko žaibiškai, pajutome vienas kitą ir tos kelios dienos Prahoje buvo labai gražios.“ Po dviejų savaičių Paulas jau buvo Vilniuje, dar po dviejų – Kristina pristatyta jo šeimai Maltoje. „Per tą pusmetį susitikome šešis kartus, paskui susikroviau lagaminus ir išvažiavau gyventi pas Paulą, – įvykių seką vardija Kristina. – Mano mama ir tėtis verkė. Jiems buvo – ne išteka, o išvažiuoja pas kažkokį vyrą – klaikus stresas, nors mano tėvai nėra senamadiški.“
Neieškojau vyro, kad man ką nors duotų, bet Paulo šeima pasirodė gilūs, dvasingi žmonės. Ir labai paprasti.
Ir nepadėjo žinia, kad Paulo šeima yra ypatinga ir dėl savo istorijos, ir dėl turto?
Aišku, buvo smagu, bet kai pirmą kartą atvažiavau į Maltą, supratau, kad bus labai sunku. Tikrai nesitikėjau, kad atsivers rojaus vartai, visada maniau, kad galimybės slypi žmoguje. Neieškojau vyro, kad man ką nors duotų, bet Paulo šeima pasirodė gilūs, dvasingi žmonės. Ir labai paprasti. Per pirmuosius pietus šnekėjomės apie giminių medžius. Jie pasakojo apie savąjį, aš – apie savąjį. Tuomet ir išgirdau apie dieduką, kad jis buvęs teisingumo ministru, vėliau prezidentu. Bet Paulas niekada to fakto nesureikšmino ir net iki šiol nemoka naudotis savo padėtimi. Jis laiko, kad senelio titulai – ne jo. Pati dažnai sakau: negali žmogus paimti to, ko nevertina, ir duoti tai, ko neturi. Aišku, gražu, kad Paulas – palikuonis, bet visa garbė – dieduko.
Ar Paulo artimiesiems buvo svarbu, iš kokios šeimos ateina marti?
Ne, jų šeima atvira, bet kiti giminaičiai laikosi maltiečių tradicijų ir akylai žiūri, kas už ko teka ir kas ką veda. Pagal jų papročius mūsų vestuvės buvo kuklios, tuokėmės Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, su šokiais ir dainomis iki paryčių. Ir svečių buvo tik 70. Kukliai, palyginti su mano vyro sesers vestuvėmis, kuriose dalyvavo 2000 žmonių.
Gal dėl to, kad Paulas mokėsi Didžiojoje Britanijoje?
Taip, jis netipiškas. Ir net nepanašus į maltiečius. Paauglystę praleido Itono koledže, ten buvo pirmasis maltietis, nes į Itoną gali patekti tik gabieji arba tituluoti karališkųjų šeimų palikuonys. Paulas buvo puikus mokinys, ir kadangi dieduko santykiai su Elizabeth II buvo labai geri, jam suteikta garbė tapti pirmuoju maltiečiu prestižiniame koledže. Vėliau jis studijavo verslo vadybą Šveicarijoje. Kai susipažinome, aš po korporacinių finansų studijų buvau susitelkusi karjerai, o šeima mums išėjo netyčia... Paulas man pasipiršo, suplanavome vestuves ir paaiškėjo, kad laukiuosi, teko ne tik keisti visas sukneles, bet ir atsisakyti karjeros. Viskas pasikeitė. Iškart atsirado du vaikai, slėgė neįprastas požiūris į šeimą. Pirmieji treji metai buvo labai sunkūs.
Šilumą atstumiam
Ant Kristinos ir Paulo Pisani namų kabo lentelė su užrašu „Saulėta“. Iš tiesų Maltoje dažniausiai taip ir yra. Tačiau Kristina šypsosi, jog tokia ir jos gyvenimo nuotaika. „Čia turi būti visiškai atviras, o šeima yra ne tik mano vyras ir vaikai. Šeima – visa plati giminė, kuri viską turi žinoti ir dalyvauti mano gyvenime.“ Šeimos nariai čia bendrauja nuolatos ir nėra dienos, kad vieni kitų nelankytų, nesirūpintų, nebendrautų. Kristinai teko pratintis prie kitos bendravimo kultūros. „Anyta kasdien siūlydavosi paruošti pietus, vakarienę, pažiūrėti vaikus, o aš vis galvojau, ko ji kišasi į mano virtuvę. Penki kartai per savaitę, tiek matydavomės, mane erzino. Kai dabar mąstau, suvokiu, mes, lietuviai, šilumos norim, bet ją atstumiam. Čia išmokau kitaip priimti jausmus, nes noriu, kad ir mano vaikai bendrautų šiltai. Kai tai pripažinau pati sau, santykiai su anyta pagerėjo, pajutau pilnatvę“, – šeimos jausmų neglaisto Kristina.
O koks yra Paulas? Ko gero, etninis charakteris lemia ir tarpusavio santykius?
Mes su vyru pirmiausia esame partneriai. Paulas labai daug keliauja verslo reikalais ir namie būna tik savaitgaliais. Kol vaikai maži, aš nedirbu. Bet jis niekada nevengia man padėti, ir skalbinius džiauna, ir su vaikais užsiima. Jie abu su Adomu yra Liverpulio klubo fanai. Man ir dvyniams futbolas nerūpi, mes tuomet einame plaukioti. Paulas nėra man nieko atsakęs, nė sykio įžeidęs ir nesame nė karto susipykę...
Per šešerius metus nė karto?
Na, tas pyktis gal pusvalandžiui... Kartą jis buvo namie net dvi savaites, bet tarp mūsų nėra konfliktų... visada randam sprendimą.
Ir nė karto nepagalvojote: važiuosiu aš geriau namo?
Nė karto. Manau, santykiai tam ir yra, kad augtų, keistųsi. Nors mes panašūs. Abu – Dvyniai, greiti, numatome įvykius, bet pomėgius turime skirtingus. Jis net maistą kitokį valgo, mėgsta nardyti, bet tai ne mano aistra. Man patinka keliauti, o jis prisikeliauja per savaitę ir jam tai neįdomu. Bet Paulas palaiko mano pomėgius, kaip ir aš jo. Va, dabar skrisime į Egiptą panardyti, atvyks mano tėvai, vakarais galės pažiūrėti anūkus.
Trys maži vaikai – nelengva kasdienybė, turite tarnaičių, pagalbininkų?
Vaikų niekam nepalieku, turėjau kelias lietuvaites, bet teko atsisveikinti. Atsiveži žmogų ir plaukai pasišiaušia iš siaubo: vaikui užplojo per užpakalį arba prie anytos trinktelėjo sūnui į krūtinę ir liepė nutilti, ši lietuviškai nesupranta, bet vos širdies smūgio negavo. Tad su vaikais esu visą laiką, jie mano geriausi draugai, į juos investuoju viską.
Su dvyniais Kotryna ir Matu „dirbau“ nuo šešių mėnesių, su Adomu – nuo pirmos dienos. Akivaizdu, kad visi trys be galo gabūs, gerokai pranašesni už bendraamžius. Aš nutariau jiems nieko nedrausti, o suteikti žinių, kad jie galėtų rinktis. Jau dabar vaikai žino, koks maistas sveikas, kokiame yra bromo, chloro ir kaip tai veikia organizmą. Net močiutei akys ant kaktos iššoka, kai jie atsisako valgyti konservuotas dešras ir paaiškina, ko jose esama. Buvo toks metas, kad pamatę pilnesnį žmogų pradėdavo šaukti – žiūrėk, koks storas, nemoka valgyti. O aš vaikams visada sakau: jūs ne sakykit, bet patys darykit.
Sėkmė egzistuoja, bet visa kita žmonės pasiekia patys ir dažnai arba moka perskaityti ženklus, arba ne. Kai nemoka – sako: nepasisekė. O aš netikiu stebuklais, viskas ateina iš vidaus.
Nori nardymo laivyno
Suprantu, kad namuose esate laikinai, o maltietės dažniausiai visą gyvenimą nedirba. Ar jums vyras nepasiūlė pamiršti visų diplomų ir atsidėti tik šeimos gyvenimui?
Ne, bet Paulo sesuo irgi niekada nedirbo ir nenori. Čia įprasta, kad moterys sėdi namuose, ruošia maistą arba dienų dienas plepa ir vaikšto po parduotuves. Aš turiu tarnaitę, valančią namus, bet kai mažiausiasis paaugs, ištiesiu sparnus. Noriu sukurt ką nors savo, tik kol kas atidėlioju, darau „namų darbus“. Vyras žino, kad ketinu turėti savo pajamų šaltinį. Bet kol kas esu patenkinta, kad man nereikia skaičiuoti. Esame pasidaliję: jo – verslas ir plėtra, mano – šeima. Namų biudžetą valdau aš ir į tai žiūriu kaip į natūralų dalyką – ką atiduodu vaikams, vyras man grąžina pinigais. O veiklos prasme mane domina finansai, ekologija, alternatyvus sąmonės suvokimas. Šios sferos raudonais siūlais susijusios su dabartiniu pasaulio virsmu. Akivaizdu, kad egzistuojančios sistemos jau neveiksnios ir pasaulis keičiasi, bet tai dar ne visai nesuvokiama. Aš įžvelgiu daug virsmo ir noriu prie to prisidėti.
Sutikite, jūsų turtinė padėtis leistų dėl nieko nesukti galvos ir tiesiog mėgautis gyvenimu be revoliucinių pokyčių... Ar tokios galimybės jums nepatrauklios?
Nelabai. Mano mama gydytoja, tėtis verslininkas, man čia nebuvo šoko. Žinau, kad Lietuvoje man daug kas pavydi, įsivaizduoja, kad nieko nedarau, turiu tarnaičių, mano, kad man viskas atnešta ir padėta. Taip, čia visuomenės sluoksniai sureikšminti ir labai pabrėžiamas lygis. Pavadina mus net ir ponais, parduotuvėje kreipiasi „misis“ arba „madam“. Bet visi pardavėjai – mano draugai ir aš visada sakau tiesiai: kokia „madam“ – Kristina, ir tiek. Nemėgstu, kai tai akcentuojama.
Iš tikrųjų tokį gyvenimą susikūriau pati. Sėkmė egzistuoja, bet visa kita žmonės pasiekia patys ir dažnai arba moka perskaityti ženklus, arba ne. Kai nemoka – sako: nepasisekė. O aš netikiu stebuklais, viskas ateina iš vidaus. Gyvenimas logiškas ir nuoseklus, tik reikia rasti ryšius ir išmokti skaityti.
Ko gero, čia, Maltoje, jums tenka paisyti tik šiam sluoksniui būdingos gyvensenos, bendravimo etiketo. Ar tradicijų įtaka didelė?
Tikrai ne. Paulo tėvai – kitos kartos, jie prisilaiko etiketo. Aišku, bendraujam ir su dabartinio Maltos prezidento šeima, tenka nemažai dalyvauti oficialiuose renginiuose. Diedukas Maltoje labai gerbiamas iki šiol ir nedera elgtis bet kaip. Bet aš visada sakau, man svarbu paprastumas ir patogumas. Alkoholio nevartoju, puoštis nemėgstu, briliantai man nėra brangenybės, nors jų turiu. Man svarbu harmonija, nes ką galiu duoti žmonėms – kūrybiniai procesai, žinios, kaita – tai mano vertybės. Nors ir gyvename L–Ibrag – turtingųjų rajone, kur vien nuosavos vilos, bet dėl vyro verslo galimybių ketiname dalį gyvenimo praleisti Dubajuje ar Londone, masina vaikų edukacinė sistema.
Suvokiu, kad gyvenate itin prašmatnioje Maltos vietoje. Gal vyras mėgsta ir įspūdingus „žaislus“?
Turime laivą – motorinę jachtą, bet pavadinimo nežinau. Didelė, 25 metrų ilgio, pagaminta Maltoje, joje trys erdvūs miegamieji, trys kajutės, svetainė, virtuvė. Laivą prižiūri samdomas kapitonas su žmona, kuri yra puiki šefė, tad dietų laive laikytis nepavyksta (juokiasi). Poilsiauti išplaukiame su Paulo tėvais kiekvieną vasarą. Tačiau didžioji mano vyro svajonė – įsigyti nuosavą nardymo laivyną. Jis tuo gyvena nuo vaikystės. Brandų nesivaikome abu, bet Paului patinka visokie automobiliai ir kiti vyriški „žaisliukai“. Man nesvarbu, kokiu važinėju automobiliu, bet drabužius perku Paryžiuje arba Romoje. Ir tik dėl to, kad man daug nereikia, renkuosi geriau tris geros kokybės nei dešimt prastų. Maltoje įsigyti negaliu nieko, nes čia žmonių skonis specifinis, jie mėgsta blizgius dalykus, o man reikia kokybės ir stiliaus.
