Žavinti savo nepakartojamu talentu, kad ir kur pasirodytų – teatre, kine, televizijoje ar renginiuose. Aktorė, kuri įtikinamai gali suvaidinti įvairiausius personažus – ir karalienę, ir benamę. Nesvarbu, ar tai tragedija, ar komedija. Iki šiandien tebejaučianti stiprią atsakomybę prieš žiūrovus. O taip pat jautri asmenybė. Tokia yra jubiliatė.
Per 70 metų K.Kazlauskaitė nuveikė daug. Tėčio paskatinta stoti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mokėsi režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke – su Algirdu Latėnu, Irena Kriauzaite, Dalia Overaite, Vytautu Petkevičiumi, Violeta Podolskaite, Kostu Smoriginu, Arūnu Storpirščiu, Dalia Storyk, Remigijumi Vilkaičiu.
Netrukus tapo ryškia Jaunimo teatro žvaigžde. Teatre Kristinos nebematome jau du dešimtmečius, bet į istoriją įsirašė jos Silvija Gazel, Nensi Marš, Roza d’Oranž (D.Tamulevičiūtės „Haroldas ir Modė“), Arkadina (Antono Čechovo „Žuvėdra“), Džiuljeta (Kęstučio Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje), karalienė Elžbieta (Williamo Shakespeare'o „Ričardas III) ir kiti vaidmenys. Paminėjimo verti ir K.Kazlauskaitės personažai filmuose – nuo mokytojos „Riešutų duonoje“ ir Ninos „Dičiaus karjeroje“ iki Vilmos romantinėje komedijoje „Ir visi jų vyrai“.
Kristina ne kartą džiugino ir dainavimo talentu – tiek spektakliuose, tiek atlikdama „Baltą lino gyvenimą“ su Vladu Bagdonu, tiek „Žvaigždžių duetuose“. Pastaruosiuose su triatlonininku Vidmantu Urbonu pelnė trečią vietą.
Nors rečiau, aktorė ir dabar tebesifilmuoja humoro laidoje „Dviračio žinios“. Čia jau dvidešimt metų juokina jos pačios sukurti personažai – Zita iš Mažeikių, panelė mokytoja Leokadija, benamė Jadzė, socialdemokratė Larisa.
Gerbėjai Kristiną nori matyti kuo dažniau, tačiau nieko keisto, kad tiek nuveikusi, šiandien ji pati trokšta ramybės. Apie tai ir ne tik – prieš sukaktį jubiliatės duotame interviu portalui Žmonės.lt.
Kristina, tai kokios mintys sukasi galvoje pasitinkant 70-metį?
Ačiū Dievui, kad leido sulaukti.
Yra posakis – svarbu ne tai, kiek metų pase, bet kiek širdyje. Ar jums pačiai jis artimas ir kelių metų jaučiatės širdyje?
Nežinau, ar iš viso ta širdis sensta, jeigu ji fiziškai sveika. Manau, dūšia nesensta.
O vieną dieną jautiesi, kad tau 90-imt, kitą – kad tau 40-imt. Čia nuo būsenos priklauso tokiame amžiuje. Amžiuje ta būsena – kaip oras Lietuvos (juokiasi).
Vieną dieną jautiesi, kad tau 90-imt, kitą – kad tau 40-imt. Amžiuje ta būsena – kaip oras Lietuvos.
Kaip minėsite jubiliejų? Žinau, kad vakare Kaune jūsų laukia šventinis susitikimas su gerbėjais, kuriame dalyvaus būrys bičiulių.
Žinokit, man čia dovaną daro „Bardai LT“. Net pati nelabai galiu pasakyti, kas ten bus. Aš iš scenos išėjusi jau labai daug metų. Beveik jau nieko nedarau scenoje, išskyrus retus savo ir Sauliaus Bareikio susitikimus su žiūrovais. Todėl man ten pačiai bus daug siurprizų. Tik žinau, kas dalyvaus, ir kolegoms, draugams esu už tai labai dėkinga. Ir „Bardams“ dėkinga.
Aš tai nesiruošiau nieko tokio viešo daryti, bet jie man čia dovaną užtaisė. Gavau truputėlį pasinervinti, nes vis tiek ir pačiai kažką reikės veikti, bet tikrai dar daug kas paslapty (šypsosi). Bet jie šaunuoliai – suorganizavo.
Ir žmonės žada ateiti, tai labiausiai norisi nenuvilti žiūrovų. Va, kas man svarbiausia – nenuvilti žiūrovų. Bet kolegos tai nenuvils, o kaip man seksis – pačiai mįslė.
O šiaip aš norėjau tik draugų būry sau linksmai atšvęsti, kol dar galim susitikti, pašokti, padainuoti, pabūti. Taip kad nebuvo mano planuotas šitas renginys Kaune, bet negali gimtajam miestui atsakyti.
Bilietai į renginį tiesiog ištirpo – daugelis apgailestavo taip ir nespėję įsigyti. Tai rodo, kad esate pasiilgta žiūrovų.
Aš manau, kad visų, kurie afišoje, yra pasiilgę žiūrovai. Tikrai ne manęs vienos.
Tačiau jūs – vakaro kaltininkė.
Aš kaltininkė, tai va – norisi tą kaltę išpirkti (juokiasi). Kad žmonės nesigailėtų paaukoję savo laiką, pinigus. Mane šitas gerokai netgi slegia.
Išgyvename nelengvą laikotarpį – iš pradžių sumaišties įnešė koronavirusas, paskui karas, dar ir įvairios netektys... Kokie praėję metai buvo jums?
Pasakysiu taip – su metais, kaip ir visiems žmonėms, mažėja draugų, mažėja dantų burnoj, mažėja plaukų ant galvos, visko mažėja ir tu priimi tai taip, kaip yra.
O visa šita situacija pasaulyje baisiai sukrečianti ir iš tikrųjų ramybės tai tikrai nejaučiu. Kaip ir visi žmonės. Labai slegianti atmosfera, bet laikykimės. Ukrainiečiai laikosi, tai mums reikia tik padėti jiems ir patiems dar stipriau laikytis, nes kas juos parems, jei mes ištišim?
Su metais mažėja draugų, dantų, plaukų ir tu priimi tai taip, kaip yra.
O kalbant apie asmeninį gyvenimą?
Puikūs metai. Žinokit, viskas čia buvo puikiai, tfu tfu tfu. Lengva forma po trijų skiepų koronavirusi sirgau, bet viskas čia gerai. Kelionę gražią turėjau Pietų Prancūzijoje. Aš manau, kad viskas gerai (šypteli).
Mokėtės legendiniame režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke. Dalis kolegų – Kostas Smoriginas ir Remigijus Vilkaitis – pasirodys ir jūsų renginyje. Kaip dažnai palaikote ryšius su bičiuliais iš dešimtuko? O gal šis susitikimas – viena iš retų progų?
Be abejo, kad progos išretėjo, todėl, kad žmonės labai išsimėtę. Nesusirenkame dabar vienoje erdvėje, tiktai retkarčiais – kartais labai liūdnom progom, o kartais Tamulevičiūtės vardo festivalyje Varėnoje. Visi turi savo gyvenimus, augina anūkus.
Manau, kol sueidavom visi į teatrą, dar kurį laiką kažkaip laikėmės. O paskui – kas palaiko kontaktus, tas palaiko. Bet vis tiek vieni apie kitus viską žinom, viskas rūpi – bėdos ir džiaugsmai. Tiesiog į vieną teatrą nesusieiname, bet kažkur kartais susitinkam.
Turbūt svarbiausia – susitikti ne tik per laidotuves.
Tikrai taip, nes daugiausia kažkaip paskutiniais metais ten ir susitikdavome...
Per pastaruosius kelerius metus laidotuvių buvo nemažai – netekome aktoriaus Arūno Storpirščio, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, humoristo Vytauto Šerėno... Kaip jūs išgyvenote šias netektis, o gal dar iki šiol su jomis taip ir nesusitaikėte?
Na labai skaudėjo, labai liūdna buvo. Bet... Nieko čia pakeisti negali. Ir bendrauji mintimis kartais, daug ką prisimeni – ir juokingas, ir įdomias istorijas. Tiesiog jie gyvena tavyje ir viskas. Kartais prisiminimuose su jais pasišneku, pabendrauju.
Susitaikoma, kaip ir su viskuo, kas yra neišvengiama. Esame priversti susitaikyti. Bet buvo labai liūdna, nes visi dar tikrai galėjo pagyventi ir dar ką nors nuveikti. Bet yra taip, kaip yra.
Teatro sceną palikote prieš dvidešimt metų – išėjote netrukus po to, kai atšventėte 50-metį. Vis dėlto neseniai iš dalies sugrįžote tik kaip režisierė – režisavote spektaklį „Principas“. Gal ši patirtis taip patiko, kad numatoma ir daugiau darbų?
Na nežinau. Kaip žmonės sako, nelabai prisvilęs blynas išėjo – sakykim, gal normalus. Tai yra noro. Ateityje norisi kažką vaikiško gražaus padaryti. Man atrodo, vaikams labai trūksta kažko gražaus. Bet būtent ir norisi rasti gražią išmintingą medžiagą, kuri tiktų vaikams. Tai truputėlį dabar tokiuose ieškojimuose esu. Jei duos Dievas sveikatos, gal ir padarysiu dar kažką.
Kiek apskritai jums artimas dabartinis teatras – dažnai vaikštote į kolegų spektaklius?
Tikrai labai retai nueinu. Išsiklausinėju prieš tai labai, kad nueičiau ir nenusivilčiau. Taip pat, kad nebūtų gėda pas kolegas išeiti į užkulisį. Norisi komplimentus sakyti, o ne bėgti, kad nesusitiktume ir nereikėtų meluoti į akis. Aš labai atsargiai tokius dalykus darau, pati praėjusi tuos kelius. Labai jau pasiklausinėju, kur kas tikrai įdomaus, gero rodoma.
„Daugiau nebegalėjau – kažkas pasibaigė, ištuštėjo. Viską, ką savyje turėjau, išrodžiau, ištaškiau, išgramdžiau – pajutau, kad imu kartotis“, – išėjimo iš teatro priežastis apibūdinote žurnalui „Legendos“. Nejaugi per tuos 20 metų nė karto taip ir nepasigailėjote dėl šio sprendimo?
Nė vienos sekundės, niekada! Ir dabar – jei galėčiau, tai ir neičiau į sceną. Bet kol kas, kol dar kažkur nors truputį pakviečia, pagaliau ir išgyventi iš kažko reikia, kol dar esi bent kažkiek kokioje salėje laukiamas, tai nueini.
Teatre sukūrėte nemažai ryškių vaidmenų – tai ir Petronėlė spektaklyje „Trys mylimos“, ir Džiuljeta roko operoje „Meilė ir mirtys Veronoje“, ir karalienė Elžbieta spektaklyje „Ričardas III“, ir daug kitų. Neliūdina aspektas, kad ta kita karta, kuri teatre jūsų taip ir nespėjo pamatyti, žino jus tik iš televizijos?
Žinote, turėtų liūdinti visus, kurių gražiųjų garsiųjų pastatymų ir iki mūsų, ir po mūsų nematė. Bet teatro menas toks ir yra – čia ir dabar. Va ir viskas. Kinas užfiksuoja, dailė užfiksuoja, o va scena yra tokia. Tu gimei savo laiku, savo laike atlikai, jeigu pasisekė, savo misiją, ir viskas – ačiū, viso gero. Aš tikrai dėl to nesijaudinu, visiškai. Kaip sakau, kam reikėjo – tas pamatė tada, kada tu dirbai. Ne, nesigailiu nieko, tikrai ne.
Tu gimei savo laiku, savo laike atlikai savo misiją, ir viskas – ačiū, viso gero.
Esate viena mylimiausių ir talentingiausių Lietuvos aktorių, visgi pati iš pradžių norėjote tapti gydytoja arba mokytoja. Jus matyti scenoje užtat labai troško tėtis, kuris net Kristinos vardą išrinko dėl to, kad tokį turėjo jo mėgstama vokiečių aktorė. Sakykite, o kada ir kaip pačioje suvirpėjo ta aktorystės ugnelė?
Gal tėvukas mane į programą, kaip sako, įdėjo, bet ji virpėjo visada, dar nuo darželio laikų, taip pat mokykloje. Visada norėjosi kažką išsidirbinėti, kažką ne taip, kaip gatvėje, namie, o kažkaip kitaip. Buvimas kažkuo kitu, kažkokioje kitoje formoje, kažkokiame kitame charakteryje visą laiką mane traukė. Tiktai tiek, kad man vis atrodė, kad aš nesugebėsiu, kad aš kvailiausia, kad aš žiopliausia. Tai čia yra turbūt kiti dalykai – kompleksai kažkokie.
Bet man tai visada buvo įdomu – ar šokti, ar dainuoti. Nors aš scenos visada bijojau, bet kai išeidavau į sceną, tai jau paskiau, kaip sako, man buvo įdomu tai daryti, nesvarbu, kiek tai bekainuotų – baimių, kompleksų, streso. Manau, tuo ir įdomi, dėkinga ta profesija, kad tu išlipi iš savęs ir pagyveni kažkokį visiškai kitą gyvenimą, pats nuo savęs netgi pailsi.
Kai išeidavau į sceną, man buvo įdomu, nesvarbu, kiek tai bekainuotų – baimių, kompleksų, streso.
Kaip tik ruošiausi klausti – kaip rasdavote jėgų lipti į sceną ar vaidinti televizijoje sunkiais gyvenimo momentais, o gal tai kaip tik būdavo tarsi pabėgimas?
Iš tikrųjų, susiimti ir užsimiršti, kada tave visiškai užvaldė kažkokia širdaskausmė ir problemos, yra labai sunku. Bet kai įlendi į vaidmenį ir išeini į sceną, tai visos tos problemos bent jau tuo metu lieka ten, užkulisyje. Tai yra ir taip, ir ne – visaip (juokiasi).
Nors komedijose vaidinti sunku, jeigu yra problemų iš tikrųjų – tada susiimti ir linksminti žmones yra labai sunku. Nuoširdžiai linksminti, ne falšyvai. Tada tragedijas lengviau vaidinti. Bet šiaip tas ir padeda. Tai kaip kokia meditacija.
Vaidmenys – kaip kokia meditacija.
Kalbant apie humorą, jau porą dešimtmečių žiūrovus linksminate laidoje „Dviračio žinios“. Kai tik atėjote, ten buvote pirmoji profesionalė aktorė moteris. Kaip tuomet sekėsi pritapti vyrų kolektyve?
Man jie atrodė labai protingi vyrai, išmintingi ir kitus mokslus baigę. Kas susiję su vaidyba, aš dėl to nelabai jaudinausi, bet vis galvojau, ar išlaikysiu tą jų humoro lygmenį, nes tai vis dėlto yra politinė satyra. O man reikėjo įmontuoti tą savo aktorinį. Aš visada jaudindavausi, kad jų nepavesčiau. Jei jau pakvietė, norisi nenuvilti žmonių.
Nenuvylėte – jūsų personažai ponia Zita iš Mažeikių, benamė Jadzė, panelė mokytoja Leokadija ir kiti tapo vienais ryškiausių. Kaip jie atsirado?
Tiesiog eini ir vaidini, ieškai, ko gali, trauki iš pastebėjimų, iš prisiminimų, iš literatūros, iš sutiktų žmonių... Iš visur trauki. Perskaitai medžiagą ir galvoji – kažką panašaus mačiau.
Čia labai sunku pasakyti, nes ten sėdėti ir kurti laiko nebūdavo. Tu tik ateini, pamatai, kokia medžiaga, ir turi suprasti, koks maždaug turi būti personažas. Ir viskas, čia ir dabar.
Pasakojote, kad mieliausias „Dviračio“ personažas jums yra Jadzė prie konteinerių, o štai pamaivos Zitos tipažas – moterys, turinčios daug pinigų, bet nelabai daug proto. Ar įkūnyti pastarąjį personažą sunku psichologiškai?
Tikrai ne sunkiausia! Tik man tas jos maivymasis, kurio aš gyvenime nemėgstu, yra šiek tiek atgrasus. O jei kokį renginį reikėdavo vesti kelias valandas ir būti tame, kas man gyvenime visiškai nepriimtina, tai būdavo neskanu (juokiasi). Kaip sako – pavargdavau maivytis.
Visiškai savęs ištrinti negali – kiekviename vaidmenyje lieka ir dalis tavęs.
Buvo laikai, kai „Dviratyje“ vaidinote vos ne kasdien, o dar ir teatre šalia to dirbdavote. Tikriausiai netrūko iššūkių?
Žinoma, kad buvo sunku kiekvieną kartą ką nors naujo rasti. Bjauriausi momentai gal buvo tie, kai tu pajauti, kad negali tiek kartų pasikeisti neatpažįstamai, kad kartojiesi, o ir visiškai savęs ištrinti negali – vis tiek kiekviename vaidmenyje, personaže lieka ir dalis tavęs.
Paskui aš prie tų savo kertinių personažų ir likau, naujų nebekuriu, nes tikrai kažkas išsisemia. Viskam yra savas laikas.
Esate pasakojusi ir apie dar vieną iššūkį – pačiame darbų įkarštyje su sūnumi Gasparu praleidote ne tiek laiko, kiek norėtumėte. Jei būtų galima atsukti laiką, ar šioje vietoje kažką keistumėte?
O kaip gi aš tai pakeisčiau? Jei būčiau galėjusi, būčiau keitusi jau tada. Tu dirbi kolektyvinį darbą, tu neturi teisės iškristi, nes tada ten, kur tu dalyvauji, griūva viskas – nusiima spektakliai, koncertai, viskas. Žinoma, kad būčiau norėjusi daugiau pabūti su vaiku, bet kiek galėjau, tiek save vaikui atidaviau.
Tačiau, manau, aš nei pirma, nei paskutinė tokioje situacijoje, ir ne vien aktoriai. Visų, kas įlenda į savo darbą iki kaulų smegenų, šeimos didelės jų dalies netenka, o pastangų paskui visa tai kompensuoti daugiau reikia.
Kaip šiuo metu sekasi Gasparui?
Kol kas, tfu tfu tfu, viskas gerai. Įsikėlė į savo namelį, gyvena su žmonyte, atrodo, viskas gerai. Duok, Dieve, jiems sveikatos, aš daugiau nenoriu – tik kad jie būtų laimingi. Jeigu jie laimingi, tai aš triskart laiminga.
Kokių reakcijų esate sulaukusi dėl savo vaidmenų? Dažnas atvejis, kai žmonės aktorius su personažais tapatina.
Tai tapatina, turbūt gal natūralu, Dieve, ne mane vieną. Zitka daug kur vaidina. Net rimti žmonės visai rimtai, pilnu rimtumu, kreipiasi – ponia Zita (šypsosi).
Vadinasi, tikrai įtikinamai vaidinate! Tačiau jums teko įkūnyti ir realius asmenis, pavyzdžiui, Oną Valiukevičiūtę. Gal iš jų esate sulaukusi kokių atsiliepimų?
Ne, tikrai garbingai elgėsi. Aš niekad iš savo personažų nesityčioju, iš jų nesišaipau ir jeigu yra kažkokie aštresni tekstai, kurie įžeidžia juos kaip žmones, kaip asmenis, ne kaip politikus, tai kiek galiu paprašau ir man leidžia to vengti. Taigi neturėjo žmonės būti įžeisti, nebent dėl savo politinių poelgių, skandalų.
Nuo aktorių, ypač tų, kurie filmuojasi televizijoje, darbo neatsiejamas viešumas, atpažįstamumas. Ar jus vargina tas žinomo žmogaus statusas? Kaip jaučiatės, kai, pavyzdžiui, gatvėje išgirstate apie jus šnekant ar vadinant Zita?
Kai tu atsiduri ekrane, o ekranas pas visus namuose yra ir tave ten čiut ne kasdieną tiek metų rodo, tai jau kaip sakau – kiekvienas šuo už kiekvieno kampo pažįsta tave.
Bet ką jau čia... Žinokit, priklauso nuo to, koks žmogus ten tau tą dėmesį ima ir parodo. Su vienais visiškai malonu, o kiti – labai chamiški, nekultūringi, patys save nori pademonstruoti daugiau, kad tave pažįsta. Va tokių yra, tai jie būna tokie nemalonūs, neskanūs. Visokių būna.
Tik jau aš į krautuvę negaliu nueiti nepasidažiusi, nesusitvarkiusi, nes nu, Dieve, visi pažįsta (juokiasi). O galvoju – taip norėčiau visa susivėlusi, su treningu ir su kokiais kaliošais (juokiasi).
Į krautuvę negaliu nueiti nepasidažiusi, nesusitvarkiusi, nes nu, Dieve, visi pažįsta. O taip norėčiau.
Užtat nuvykusi į užsienį turbūt galite išpildyti šį savo norą? Kelionės – didelis jūsų pomėgis.
Va ten tai man gerai. Aš va ten tikrai atsipalaiduoju (juokiasi).
Nors, Dieve, jau gęsta ta mano žvaigždė, ir kaip sako, neperdėkit, viskas čia yra normaliai. Matai, kad žmonės pažįsta – vieni nusišypso, kiti komplimentą pasako. Viskas čia gerai, bele akmenim nemėto, nespjaudo (šypsosi).
Nesate ir iš tų žinomų žmonių, kurie dažnai dalija interviu.
Aš ir dabar nenorėčiau duoti, bet suprantu situaciją ir ta proga tiesiog padėkoti daug kam noriu – kad prisiminė, kad nusprendė kažkaip pažymėti.
Tačiau aš nemėgstu interviu, nes tu turi vieną gyvenimą ir kai apie jį visą laiką pasakoji, jau kartojasi tas pats per tą patį. Aš tikrai nenugyvenau dešimt gyvenimų, kad vieną kartą pasakočiau apie vieną, o kitą kartą – apie kitą. Gyvenimas yra vienas ir apie jį vis kalbu, tai aš galvoju – kam tiek daug tų interviu, kad jau seniai viskas yra išpasakota?
Plius pastebėjau tokį dalyką – yra skirtumas, kaip tu su žmogumi kalbi ir kaip tu skaitai ant popieriaus parašytą tekstą. Tai yra visiškai kitaip. Kalbėdamas jauti žmogaus emocijas, nuotaikas, girdi balso intonacijas – daugiau dalykų supranti. O kai sugula tos raidės ant popieriaus, kiekvienam lieka interpretacija, kaip aš ką pasakiau. Aš gal kalbu apie skausmą, bet šypsausi kažkodėl. Arba atvirkščiai – kalbu lyg apie kažką rimto, o pašaipėlė kreiva, nes tai nėra taip rimta.
Aš ir žinučių telefonu nemėgstu rašyti – noriu girdėti žmogų. Man atrodo, aš tada jį jaučiu – girdžiu jo balsą, girdžiu jo nuotaiką, pagaliau jo energiją tuo metu. Aš už gyvą bendravimą, užtai ir kompiuterio neturiu. Gyvenu kaip tundra (juokiasi).
Galbūt tuomet ir neigiamų emocijų ne tiek daug jaučiate?
Žinokit, taip jų pakanka, kad net nesuprantu, kur žmonės dar sutalpina. Man neturint kompiuterio jų pakanka – vis tiek dar ir knygas skaitai, ir filmus gerus pasižiūri, jie tikrai veikia emociškai, kaip ir visa aplinka, kas vyksta. Jų yra tiek daug, o kur dar žmonės knisasi ir ieško. Na, arba dar įsivelia į tą bendravimą ir draskosi, tai apsaugok, Viešpatie. Aš jaučiu, kad to tiesiog išvis nepakelčiau. Nežinau, kaip žmonės neišdurnavoja, nežinau (juokiasi).
Šiandien televizijoje pasirodote kur kas rečiau, renginiai taip pat nebe tokie dažni – regis, mėgaujatės ramybe. Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
Ji labai paprasta – kaip pensininkės.
Pensininkių būna visokių...
Nesu aš aktyvi pensininkė vien dėl to, kad anksčiau tiek prisižmonėjau, jog dabar labai vengiu eiti ten, kur daug žmonių. Kyla minčių ir į trečiojo amžiaus universitetą, galbūt dar kažką. Tačiau kai kur nors nueinu, atsiprašau, kad taip pasakysiu, bet man tiek ten visokio dėmesio pradeda skirti, kad labai greitai pavargstu. Aš iš tikrųjų per tuos visus metus pasiilgau ramybės ir būnu patenkinta, jeigu esu ramybės būsenos. Čia man didžiausia laimė.
Nesu aktyvi pensininkė, nes tiek prisižmonėjau, kad dabar vengiu eiti, kur daug žmonių.
O ko trūksta iki pilnos laimės? Kokių svajonių išsipildymo sau palinkėtumėte 70-mečio proga?
Svajonės mano – kiek ilgiau būti sveikai, judančiai ir dar pakeliauti kažkiek. Pakeliauti dar norėčiau truputėlį. Ir viskas.
O didžiausia svajonė – kad karo nebūtų. Pasakysiu tiesiai šviesiai – Viešpatie, kad karas neišsiplėstų ir greičiau pasibaigtų. Čia didžiausia svajonė, nes kažkaip dabar šakėm ant vandens visos svajonės. Gali fantazuoti, gali svajoti, bet tu nežinai ne tik, kas rytoj bus – tu net nežinai, kas šiandien vakare bus. Ir šitas kažkaip tiksi kaip koks laikrodis, kaip mina viduj, tai tiesiog stengiesi kažkiek užsimiršti. Padeda muzika, knygos, filmai, sūnus vis parenka geresnių tokių. Taip pat draugai, su kuriais bendrauji. Man to tikrai pakanka.
70-metį švenčianti Kristina Kazlauskaitė – fotogalerijoje:
