Nuo TOS nakties nepraėjo nė dvi savaitės. Dukrelę prie krūtinės glaudžianti Jurgita tų įvykių nenorėtų nė prisiminti. Niekada...
„Prabudau nuo Jurgos klyksmo, – ir Kristupo balsas visai ne toks, kokiu jis kalba savo „Akistatoje“. – Ji šaukė: „Ateik, greičiau ateik! Kažkas blogai!“ Miegojau kitame kambaryje, nubėgau, Jurga rėkia: „Mažiukė dūsta.“ Ką daryti? Pirmas intuityvus veiksmas – griebti telefoną ir skambinti greitajai. Kol Jurgita mėgino valyti mažylei nosį, aš paskambinau: „Vaikui – dvi savaitės, dūsta, greičiau važiuokit!“ Pasirodė, kad dispečerė viską suprato. Ką vėliau darėme su Jurga, nė gerai neprisimenu, intuityviai mėginome kažką daryti, kad tik ji pradėtų kvėpuoti...“
„Naujagimiai juk nemoka kvėpuoti per burną, – tarsteli ir Jurgita. – Mažylė pavalgė, atrodo, ramiai užmigo ir staiga – klyksmas! Pienas užliejo nosytę – kartais taip atsitinka. Ji ėmė klykti ir mėlti. Baisus jausmas! Turiu dvi vyresnes dukras, bet toks įvykis – pirmą kartą...“
„Kiekvienas medikas pasakys, kad tokia situacija gali baigtis dvejopai, – tęsia Kristupas. – Arba pavyks išlaisvinti nosį ir vaikas vėl pradės kvėpuoti, arba, jei užtruksi, baisu ir pagalvoti... Kvėpavimas – ne koks rotavirusas, keletas minučių ir... Tuo, pačiu baisiausiu, momentu atrodo, kad būtent taip viskas baigsis. O greitosios – nėra! Penkias, dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių! Aš juk aiškiai pasakiau: dviejų savaičių kūdikis, springsta, dūsta! Darome, ką galime, – atvažiuos profesionalas, viskas bus taip, kaip reikia. Laimė, kad mums su Jurga pavyko, pieną išsiurbėme, nosytę išvalėme, matau, viena puse ji jau kvėpuoja, bet klyksmas nerimsta. O kur medikai? Skambinu. „Dar neatvažiavo?“ – nustemba dispečerė, lyg visiškai nežinotų, kur tuo metu yra automobilis. „Neatvažiavo, – sakau. – Ką man daryti? Duokit kitą mašiną!“ „Bet pas jus važiuoja pediatras“, – sako ramiausiu balsu. „Kam man tas pediatras? Siųskit bet kokį gydytoją, kuris supranta, kas vyksta!“ „Jūs pats paskambinkite vairuotojui į mobilųjį“, – diktuoja ji man telefono numerį.
Paskambinu, vairuotojas lenkas mėgina aiškinti, kad mato kažkokį ežerą ir nežino, kur yra. Aš su chalatu į lauką – matau, kaip greitoji pravažiuoja posūkį į mūsų namus. Lekiu paskui, mojuoju, vėl skambinu. Galiausiai automobilis privažiuoja. Nuo mano skambučio buvo praėjusi valanda ir keturiasdešimt minučių...“
„Aprimusi dukrytė jau beveik miegojo... – į užmigusį ant rankų kūdikį pažvelgia Jurgita. – Niekaip nesuprantu: picų išvežiotojai – ir tie paskambina, kai neranda kelio veždami užsakymą. O čia juk medikai skuba... Tai laimė, kad mes dviese, kad mums pavyko. O jei mama viena, jei labai jauna, jei ją apima panika? Jei sukyla kiti vaikai? Net nebenoriu apie tai galvoti ir kalbėti...“
Ir Kristupui atrodo, kad toks neatsakingumas – neatleistinas. O juk galėjo baigtis ne taip sėkmingai. „Ir ką tada? – klausia. – Turėtume supiltą kapelį? Na, gal dar teismą kokį laimėtume... Užtat aš ir netyliu, užtat jums pasakoju, užtat laidą parengiau, nes manau, jog viešumas – didelė jėga. Kitą rytą paskambinau į Vilniaus greitosios pagalbos stotį. Paklausiau direktoriaus pavaduotojos, ar buvo kokių incidentų naktį. „Ne“, – ji man sako. „Ar tai ne incidentas, jei greitoji atvyksta po valandos ir keturiasdešimt minučių?“ „Visko būna...“ – štai kokio atsakymo sulaukiau. Argi tai – ne cinizmas?“
Niekaip nesuprantu: picų išvežiotojai – ir tie paskambina, kai neranda kelio veždami užsakymą. O čia juk medikai skuba...
Rengdamas televizijos laidas, Kristupas dažnai susiduria su žmonių nenoru kalbėti, pasakoti apie savo bėdas viešai. „Jūs mums padėkite, bet mūsų nefilmuokite, mes nieko nekalbėsime. Aš jiems įrodinėju, kad yra prasmė viešai kalbėti, kad tik taip galima išspręsti problemą. Dabar pats esu gyvas pavyzdys. Man atsitiko nelaimė, mūsų šeimą palietė neatsakingumas. O juk šitaip bet kam galėjo atsitikti ir, tikiu, jau yra atsitikę... Aš kartais pagalvoju: kol neatsakingi valdininkai žino, kad baisiausia, kas jiems gali „nutikti“, tai – raštas, na, gal dar koks teismelis... Kai jie supras, kad po tokio incidento tėvas vieną dieną perlips tvorą ir gerai juos papurtys, gal visa tai ir baigsis? Norėtųsi, kad purtytų ne įskaudintas tėvas, o valstybė...“
Kristupas įsitikinęs, kad šios istorijos tęsinys pasieks teismą. Savo šeimai padarytą moralinę žalą jis įvertino vienu litu. „Svarbiausia, kad kaltieji būtų nubausti, o tokios istorijos nepasikartotų“, – sako žvelgdamas į aplink besisukiojančias savo vyresnėles Atėnę ir Eladą. Mergaitės draugiškai žaidžia svetainėje. „Noriu, kad mano vaikai augtų laimingi ir sveiki“, – sako trijų dukrų tėtis.
Per visą mūsų pokalbį nė karto neištarėte mažylės vardo. Dar nesugalvojote?
Kristupas: Tai – nelengvas darbas...
Jurgita: Bet būtinai jau turime tai padaryti. Mažiukę reikia registruoti.
Kristupas: Gal pradėsime naują tradiciją? Ir ji nieko bendra su Antikos istorija jau neturės...
Naują tradiciją? Ar tai reiškia, kad jūsų šeima kada nors dar padidės?
Kristupas: (Juokiasi) Niekas šito nežino... Trečioji dukrytė buvo labai planuota. Mes skaičiavome, koks bus metų skirtumas tarp mergaičių, kiek metų bus man, kai jai bus dvidešimt, o ir Jurgita, būdama trisdešimties, jau bus paauginusi vaikus.
Jurgita: Tai dabar sunku, o kai vaikai paauga, darosi vis lengviau ir lengviau. Mergaitėms bus gera augti kartu, jas visas skiria beveik treji metai. Ir dabar jos negali viena be kitos. Kai Atėnė išvažiuoja į darželį, Elada neranda vietos.
Kristupas: Dėl vaikų iš tiesų verta stengtis. Gali turėti naują automobilį, padaryti puikią karjerą, uždirbti daug pinigų, bet visa tai nieko nereiškia, jei neturi šeimos. Štai tada prasideda ieškojimai, blaškymasis, savigrauža, atsiranda jausmas, kad savęs nerealizuoji. Laimė, mes su Jurga išvengėme istorijų, kurias jūsų žurnalas aprašo vos ne kiekvieną savaitę. Ir tos nelaimingos moterys viršeliuose... Skiriasi, beveik išsiskyrė, išsiskyrė. Baisi realybė! Aš viršeliuose norėčiau matyti laimingas moteris, laimingas su savo vyrais, vaikais.
Esi tikras, kad judu radote savo kelią? Išduosi paslaptį?
Kristupas: Atsiriboti. Nuo naujoviško gyvenimo būdo, kurį mums perša. Nuo visko, kas susiję su pagundomis. Šeima – tai darbas, pastanga. Tikra laimė, jei visa tai – natūralu ir nieko nekainuoja. Kas kita, kai šeima tampa jungu bent vienam jos nariui. Kiekviena šeima turi specifiką, bet jau geriau šeima, turinti specifiką, nei išvis be jos. Mes gal tokie senamadiški, aš esu šeimos galva, Jurgita augina vaikus. Tačiau dėl tokios tvarkos mums tik lengviau gyventi!
Šių dienų moterys ant pečių užsikrauna pernelyg didelę atsakomybę. Ar jums taip neatrodo?
Kristupas: Užtat, kad vyrai pasaulyje prarado savo vietą, jie nebemoka, nebežino, kaip elgtis. Kalbu apie dvasinę vyro būseną, ne apie tai, kad jis vis dar gali įkalti vinį. Iš čia – visi santykiai. Su žmona, vaikais, tėvais, seneliais. Anuomet, prieš karą, niekas nesistebėjo tvarkinga, susiklausiusia šeima. Mūsų seneliai tokiose augo...
Nebijai pripažinti, kad esi šeimos galva, kad puoselėji tradicines vertybes. Argi, uždaręs namuose gražią žmoną ir liepęs jai gimdyti vaikus, kitų akimis, netampi monstru?
Kristupas: Tegu tie – kiti – mane vertina, kaip tik nori, jų akys apsiblaususios. Esu tikras, kad mane puikiausiai supranta panašiai gyvenantys ir panašias vertybes puoselėjantys žmonės. O tokių yra. Ir nemažai... Laikas parodys, kurie šeimos modeliai išlaikė išmėginimus, o kurie – tik mada, tik šių dienų užgaida.
Ar gali paaiškinti, kas atsitiko, kad šių dienų vyrai prarado vyriškumą?
Kristupas: Tai vis laisvė daryti, ką nori, elgtis bet kaip ir jaustis bet kaip. Juk kiekvienas gyvas padaras, gavęs laisvę, skrenda, bėga, veržiasi. Kur? Dažnai ir pats nežino. Visada galima pasirinkti Marijono Mikutavičiaus retoriką: „Keturiasdešimt metų toks buvau ir toliau toks būsiu!“ Tik štai klausimas – ar viešas deklaravimas sutampa su vidine būsena? Mano filosofija: turi būti, kaip priimta – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Meilė, vedybos, vaikai, darželis, pirma klasė, abitūros egzaminai, vaikų vestuvės, anūkai...
Jurgita, argi ne gražiai Kristupas piešia jūsų šeimos ateitį?
Jurgita: (Šypsosi) Nuostabiai...
Pagimdei tris dukras, išauginsi, o tada – tik šast iš narvelio. Ir kas tuomet?
Kristupas: Tuomet – nelaimė. Ir jai, ir man... Tačiau kodėl nepagalvojame apie tai, kad kartais narvelį gali atidaryti, gali nuimti, bet skristi niekur nesinori?
Jurgita: Visos draugės turi mažų vaikų, taigi dabar mūsų rūpesčiai – bendri. Anksčiau aš tik viena pas vaikus važiuodavau, o jos – į klubus. Dabar visos namo lekiam (juokiasi).
Jurgita, nėra paprasta suktis namuose su trimis vaikais. Ar vyras tau padeda?
Jurgita: Kiek gali, aišku, padeda.
Kristupas: Galim pavardyti: keliuosi šeštą, bėgu dešimt kilometrų, grįžtu pusę devynių, Jurga jau būna suruošusi Atėnę į darželį, ją nuvežu, tada – į darbą, paskui vykdau Jurgitos nurodymus: ką padaryti, ką nupirkti, kur nuvažiuoti, kokius namų reikalus sutvarkyti. Vėliau – parduotuvė, darželis ir – namai. Vakarienė namuose – mano darbas. Savaitgaliais – pramogos su vaikais, važinėjimas dviračiais, pasivaikščiojimai, išvykos į gamtą.
Jurgita: Kol vaikai maži, pirmuosius metus Kristupas būna nekoks pagalbininkas...
Kristupas: Aš iki dvejų metų vaikų į rankas neimu. Jei reikia, žinoma, pabūnu ir sauskelnes pakeičiu, bet mažiukams juk labiausiai reikia mamos, o jos aš nepakeisiu. Didvyriškai keltis naktį prie vaiko lovelės – ne man. Nelabai aš pagelbėsiu, o ir dešimties kilometrų iš ryto nenubėgsiu. Prie namo darbų – sočiai. Ir žolę nupjauti, ir šunų voljerus sutvarkyti, o juk dar mokesčius sumokėti reikia ir kad vaikai būtų pavalgę...
Medžioklėje šiemet jau buvai?
Kristupas: Tik per sezono atidarymą, vieną kartą. Žiemą neišėjo, vaikai labai sirgo, o ir Jurgos nėštumas buvo sudėtingas...
Jurgita: Šį kartą – sunkiausias iš visų. Visą laiką rizika, teko gulėti.
Kristupas: Tačiau viskas baigėsi sėkmingai.
Kol nebuvai ištekėjusi, Jurgita, tikriausiai nė neįsivaizdavai, koks tas mamos darbas?
Jurgita: Mane vis gąsdindavo: „Kaip bus sunku! Neišsimiegosi naktimis, viena neapsisuksi, reikės pagalbos.“ Dabar galvoju: kai gimė Atėnė, buvo pats geriausias laikas. Tikros atostogos! Juk su viena dariau tai, ką dabar tenka su trimis. Nė vienos negaliu palikti be dėmesio. Eladai jo reikia labiausiai. Kai parvežėme mažiukę, lakstė abi linksmos, nekantravo, kada gi sesę galės ant rankų paimti. Kartais mažoji verkia, o dičkės vakare pasakos prašo. Kaip be pasakos? Neužmigs.
Kristupas: Kai mama pasakos skaityti negali, ją iš grotuvo skaito Inga Valinskienė (juokiasi). Pasakos – geras dalykas.
Ar mergaičių charakteriai labai skiriasi?
Kristupas: Atėnė – jautresnė, uždaresnė, ramesnė. Vidurinioji Elada – mažas monstriukas, visai kaip aš vaikystėje.
Jurgita: Įdomu, kokia bus mažoji?
Tikriausiai jau planuojate vasaros atostogas?
Kristupas: Tikrai mėnesiui važiuosime į Nidą. Daugybę metų važiuojame į tą pačią vietą, tik šiemet gal mums ten jau bus ankšta. Mėgstame Nidą, ten puikus klimatas, viskas pažįstama, jokio streso, perkrovos, karščių. Kai merginos ūgtelės, autobusėliu važiuosim į kalnus, o skristi į šiltuosius kraštus – tai jau ne! Aš vienas bijau skristi, o čia – visa šeima... Pernelyg pavojinga.
Ar dviese su Jurga kur nors išeinate?
Jurgita: Tai buvo labai labai seniai...
Kristupas: Ką reiškia dviese? Visi! Kai atsiras didesnės pauzės tarp maitinimų, tai ir išeisim. Tik kur? Tiesiog pasipiešti, kad visi matytų, mums neįdomu.
O man įdomu, ar Jurgitos šeimos suvokimas lygiai toks pat, kaip ir tavo?
Jurgita: Aišku! Juk mes gyvename kartu.
Kristupas: Kam šeimai kamikadzės? Šeima turi būti smagumas, tas pats kvėpavimas, vienodas tempas. Tai kalnas, dėl kurio verta gyventi. Ką veiksi nuo jo pasileidęs į bedugnę?
Turbūt bjauriai paklausiu: ar po tos siaubingos nakties nekaltinote vienas kito? Juk stresas kartais sukelia tokią reakciją...
Kristupas: Tie, kurie taip elgiasi, yra silpni. Apkaltinti kitą – patogiau. Lygiai taip pat patogiau rūkyti, nei mesti, nesportuoti, nei sportuoti. Turėti daugiau vaikų ar mažiau? Žinoma, mažiau... O pinigų? Aišku, daugiau! Išsiskirti juk irgi lengviau, nei visas problemas spręsti kartu. Ko nors neradau, ko nors trūksta...
Vaikai... Štai, kas yra tikra! Pasodinai medį, palaistei, užauginai. Viskas paprasta. Kai tai supranti, gyvenimas susidėlioja į lentynas, naktimis geriau miegasi, ramiau. Na, pagalvok: televizija ir trys dukros. Ką renkiesi? Štai kada atkrinta fundamentalūs, kankinantys klausimai.
Nė nereikia stengtis?
Kristupas: Kaip nereikia? Reikia! Aš esu griežtas savo modelio saugotojas. Privalo būti tvarka, kuri padeda šeimai laikytis. Ir nereikia niekieno pagalbos, ką gali, turi padaryti pats.
Gėlių turi būti namuose? Turi! Juk visai nesudėtinga stabtelėti prie turgelio. O Velykos? Žinoma, turi! O jei lėliukas serga? Jei mama iš miegamojo neišeina? Tai imam svogūnų lukštų, sukam, vyniojam, dažom kiaušinius. Vieną kartą ne taip gerai išeina, užtat kitą išeis geriau. Taip ir augame visi.
Jurgita: Ir moteriai reikia stengtis. Pasižiūri į veidrodį ir galvoji: jau reikia, sporto salė laukia. Šį kartą priaugau daugiausiai svorio, ūgtelės mažoji – bėgsiu.
Kristupas: Po septynių mėnesių vėl bus kaip lėlytė! Bet netgi tai nėra svarbu. Žmona turi suprasti, kad yra tiesiog mylima.
