Kaip jaučiasi trijų dukrų tėtis?
Kaip visada – puikiai! Lygiai taip pat, kaip ir dviejų.
Turėtų būti išdidu, juk ne viena gi...
Tikrai! Jaučiuosi pranašesnis už tuos, kurie turi mažiau. Kai turi juodą kovotojo diržą, jautiesi pranašesnis už tą, kuris nešioja žalią, rudą ar mėlyną. Atrodai toks netgi turtingesnis...
Anais laikais būtum vadintas daugiavaikiu tėvu...
Šiais laikais – taip pat. Tik anais laikais daugiavaikis tėvas gaudavo privilegijų, o šiais – nieko, vien rūpesčiai. Vaikus reikia auginti, jie valgo, žaidžia, šiltai žiemoti nori. Visiems tiems dalykams turi uždirbti, o kiek dar žiopliui, kuris vadovauja valstybei, atiduodi. Kai šitaip vadovaujama, tik kamikadzės tris vaikus gimdo. Juk tik stiprus žmogus supras, kad žioplys visą gyvenimą nevadovaus, o šviesa tunelio gale anksčiau ar vėliau pasirodys.
Esu girdėjusi: gera turėti sūnų, bet tik tada, kai turi dukrą. Dukra senais tėvais pasirūpins geriau nei sūnus...
Iš kur tokia formulė? Aš manau, jei tinkamai auklėjami, vaikai jaus natūralų poreikį būti šeimos dalimi. Ir visai nesvarbu, dukra ar sūnus, ar įvaikintas kūdikis. Viskas priklauso nuo tėvų, nuo santykių šeimoje ir nuo požiūrio. Blogiausia – dar ir nuo visuomenės formuojamo šeimos modelio. O šeima dabar, švelniai tariant, praradusi vertę. Vis mažiau kalbame apie pagarbą vyresniems, apie rūpestį ar pagaliau duoklės gimdytojams atidavimą. Tai juk naudos neduoda, tad kam aukoti savo pajamas, savo laiką? Tiesiog pasidarė nemadinga... Šiais laikais tėvai „aria“ iki pabaigos, kad vaikai patogiai gyventų, kad galėtų baigti mokslus užsieniuose. Štai kas dabar madinga! O senatvės apskritai sulaukti reikia...
Šeima dabar, švelniai tariant, praradusi vertę. Vis mažiau kalbame apie pagarbą vyresniems, apie rūpestį ar pagaliau duoklės gimdytojams atidavimą. Tai juk naudos neduoda, tad kam aukoti savo pajamas, savo laiką?
Taip jau dažnai atsitinka, kad moterys vyrus įtraukia į savo giminaičių būrį, o vyro tėvams dėmesio tenka mažiau...
Absoliučiai prieštarauju tokiam požiūriui. Pasukus galvą į kairę, į dešinę, gerai apsidairius, šiandien nebetinka jokie modeliai. Todėl, kad žmonės tapo pernelyg dideli egoistai ir savanaudžiai. Moterys turi būti gražios, padaryti karjerą, turėti pomėgių, uždirbti pinigų, išeiti į žmones... Tai apie kokius šeimos modelius kalbame? Apie kokius sektinus šeimos pavyzdžius?
Ar teko įkalbinėti Jurgitą, kad ryžtųsi gimdyti trečią vaiką?
Įkalbinėti? Ryžtis? Šie du žodžiai visiškai nedera šitoje situacijoje. Įkalbinėti ir ryžtis galima sunkiam žygiui į Antarktidą. Kūdikio atėjimas yra natūralus procesas, kuris vainikuoja normalios, sveikos šeimos augimą. Kam čia ryžtis?
Žmonės kartais susidaro klaidingą nuomonę apie žinomų žmonių šeimas. Įsivaizduoja, kokį gyvenimą jos gyvena, ir nustemba, jei tas įsivaizdavimas neatitinka tikrovės. Iš tiesų niekas nežino, kaip buvo, kaip yra ir kaip bus. O mes labai džiaugiamės sulaukę dukrytės.
Ir sesės tikriausiai netveria džiaugsmu?
Abiem įdomu, kas dabar vyksta mūsų namuose. Jos optimistiškai ir pozityviai priėmė naują sesutę ir jaučiasi gerokai ūgtelėjusios. Panašu, sesutė įdomiau už šuniuką.
Ar trečios dukrytės gimimas jums su Jurga buvo siurprizas? Gal laukėte sūnaus?
Mes nesidomėjome, gims dukra ar sūnus. Tai visai nesvarbu.
Įdomu, kam paliksi savo medžioklinius šautuvus?
Manau, man jų tikrai prireiks, kai teks atbaidyti netinkamus kandidatus į trijų dukterų gerbėjus (juokiasi).
Ar mažylė jau turi vardą?
Kol kas – ne. Manau, bus be vardo (juokiasi). O ką? Visi vaikai turi vardus, ji – ne.
Kodėl taip ilgai neišrenkate?
O kas yra ilgai? Matyt, pasinaudosime senolių išmintimi ir pirmuosius tris mėnesius leisime sau pagalvoti. Norisi, kad vardas derėtų prie pirmųjų dviejų – Atėnės ir Elados. Nėra taip lengva... Ieškodamas baigiu iš naujo perskaityti devintos ir dešimtos klasių antikos kursą. Variantų labai daug, bet daugelis antikinių vardų – griozdiški, sudėtingi ir labai jau mitologiniai. Na, bet mes turime kantrybės, o gal, žiūrėk, imsim ir susapnuosim?
