Algis Kriščiūnas savo feisbuko paskyroje paviešino įrašą apie skaudžią realybę Kuboje. Ten apsilankęs jis dar kartą suprato, kaip Lietuvai pasisekė, kad dabar netenka išgyventi to paties.
Savo mintimis A.Kriščiūnas sutiko pasidalyti ir su portalo 15min skaitytojais:
„Kodėl neberašai, kur dingai, ar sveikas, ar gyvas? Šitaip klausė feisbuko draugai sunerimę. O aš išvažiavau atostogų į Kubą ir planavau ten tiek rašyti, kad jums akys pavargtų beskaitant. Ir nuotraukų ten tiek padaryti planavau, kad trims parodoms užtektų", – mintimis dalijasi Algis Kriščiūnas.
„Draugai sakydavo: būtinai važiuok, pamatysi, kaip faina, kokie draugiški žmonės, kokia graži gamta. O kas nutiko? Tikrovė taip tvojo per žandą, kad išmušė saugiklius.
Neparašiau nė vieno žodžio, nes jų – sunkių ir širdį draskančių – prisigamino tiek, kad užtvenkė visas upes.
Nepadariau ir nuotraukų – nes ten, kur buvo tik gražu, nesinorėjo fotkinti, o kur nuoga tikrovė – ji atrodė taip beviltiškai ir skaudžiai, kad neturėjau jėgų paspausti mygtuko.
Dabar tikrai žinau, kuo negalėčiau būti – karo korespondentu – blauzdos per skystos.
Draugai man nemelavo: gamta graži, kaip rojus. Bet gyvenimas ten – pragaras. Be durų, be išėjimo, be vilties.
Žmonės draugiški, bet nelaimingi, ir niekas ten seniai nebešoka salsos ant kiekvieno kampo, nes jie galvoja ne apie šokius, o kaip išgyventi – kur rasti duonos ir aliejaus, ryžių ir kiaušinių.
Bet ko valgomo.
Kiekvieną žingsnį seka: kariuomenė, policija, skundikai ir tų skundikų skundikai. Žmonės įbauginti, mandagiai šypsosi ir atsakinėja aptakiomis frazėmis, o jei nori, kad papasakotų apie tikrą gyvenimą, turi juos ilgai pratintis, ilgai šnekėtis ir pats atsiverti. Ir tai, ką jie kalba apie savo šalį, – labai toli nuo to, ką sakė man draugai.
Sovietinė Kuba yra baisiausias košmaras, kuris galėjo nutikti ir mums. Prieš trisdešimt metų iš tos išmatų duobės ištrūkome, o ta šalis ten pasiliko ir su kiekvienais metais grimzta vis labiau. Ir dugnas dar giliai, nes žmonės kantrūs, kariuomenė stipri, pasaulis per toli.
Man taip siaubingai skaudėjo širdį nuo pat pirmos nakties. Košmaruose ir prakaite pradingdavo žvaigždėtos Havanos naktys, slogiame rūke slinko saulėtos dienos.
Todėl ir nieko negalėjau parašyti. Juoduma atėmė jėgas.
Man taip skaudėjo ir todėl, kad aš žinau, ką reiškia būti vergu. Sovietinio žmogaus psichologinės traumos nepraeina lengvai.
Sugrįžęs į Europą norėjau išbučiuoti žemę.
Kiekvieną kartą valgydamas, ar eidamas gatve, ar atsibusdamas ryte, ar prieš akis užmerkdamas sakau sau: kaip gerai, kad esame laisvi", – įraše teigia menininkas.
