Keturi nauji gyventojai – du berniukai (tikėtina) ir dvi mergaitės – Rūtos Mikelkevičiūtės namuose atsidūrė prieš savaitę. Atvažiavo iš Rokiškio, o ir paprastais jų vadinti negali. Kaip Rūta pristato – antys butelinės, pingvininės arba dar kitaip vadinamos „Indian runners“.
Ir išties – visi televizijos laidų vedėjos gyventojai gyvena tikrai ypatingomis sąlygomis, o Rūtai pasakę, ar ji savo mylimuosius laiko tvarte, galite sulaukti ir rūstybės. Na, jau ne. Visi gyventojai gyvena apartamentuose, visada yra paniurkomi, paglostomi ar pabučiuojami.
„Vištoms yra įrengti apšiltinti nameliai – ir su miegamuoju, ir su išėjimu į pievą pasivaikščioti, ir su vaizdu į mišką. Gyvenk, norėk ir dėk kiaušinius, – šmaikštauja Rūta. – Vasarą rytais leidžiu joms pasivaikščioti po savo gėlyną, pasisemti energijos, tada jos gauna visokių papildų. Visas SPA.“
Atsilieptų tik geru žodžiu
Žinoma moteris neslepia dažnai pasikalbanti su savo numylėtiniais, dabar į pašnekius įsitraukia ir naujieji gyventojai. Vienas antinas iš ketveriukės ypatingai meilus, tad Rūta įsitikinusi – jei tik galėtų, visi ūkio gyventojai Kūčių naktį ir išbučiuotų, ir geru žodžiu palydėtų.
Tačiau ar šią šventą naktį, kai, anot tautosakos, prabyla visi gyvūnai, vedėjos ūkelis neišduotų kokios paslapties, ar tik komplimentus žertų?
„Aišku, kad tik geru žodžiu apie mane! Pabandytų prastai apie mane“, – juokiasi Rūta.
Mano paukščiukų kiaušiniai yra aukso vertės, bet labai to verti
R.Mikelkevičiūtė griežtai pabrėžia, kad visi jos ūkio gyventojai miršta natūralia mirtimi, nėra skirti valgymui. Vis dėlto į pokštus apie puodus reaguoja ramiai.
„Vis man šaukia: „Dėk tu į puodą, gi šventės artėja“. Na, bet aš tikrai negaliu, aš juos myliu. Pamatytumėte, kaip aš jais rūpinuosi. Ko pati nededu į burną, to tikrai negaus ir mano paukščiukai. Jeigu aš sau nuskutu obuolį ir pati nevalgau lobelės, būkite tikri, mano antytės jos irgi tikrai nevalgys. Mano paukščiukų kiaušiniai yra aukso vertės, bet labai to verti“, – juokiasi Rūta.
O ant Rūtos stalo Kūčių vakarą atsidurs tik tradiciniai patiekalai. Kadangi vyresnioji dukra Dominyka neseniai grįžo iš Kinijos, kur mokosi jau antrus metus, tai pagrindinis prašymas buvo paruošti tikrų lietuviškų gardumynų, jokių sušių čia neišvysime.
„Mano Kūčių stalas neapsieina be silkės, raudonos mišrainės, be močiutės karpio. Bet man labai trūksta ir aš beprotiškai ilgiuosi, tai amžinatilsį močiutės virtinukų su grybais, jų išvirti dar kol kas nepavyksta“, – sako Rūta.
O kadangi šiuo metu šieno namuose netrūksta, Kūčių vakaro metu taip pat bus traukiami šiaudai, liejamas vaškas.
Ir nors gyventi atokiau nuo miesto Rūta persikėlė prieš kelerius metus, tačiau toks gyvenimo būdas jai niekada nebuvo svetimas. Kaip pati sako, ji negali gyventi namuose, kur sterilu tarsi laboratorijoje, kuriuose nėra nė vieno gyvūno ir kuriuose šalta.
„Kai buvau vaikas, svajojau tapti melžėja ir ištekėti už traktoristo. Matyt, bandau įgyvendinti vaikystės svajonę. Nors šiuo metu vyras traktorių atidavė tėčiui, bet toks gyvenimas mums labiau tinka. Jeigu ne mano mažėlis sūnus, dingčiau nuo miesto taip toli, kad net žibintų ir šviesų nematyčiau. Man patinka gyventi ne tarp žmonių, o tarp gyvūnų“, – pripažįsta laidų vedėja.
Kad nori turėti ūkį, su vyru nutarė prieš trejus metus, būtent gimus sūnui Jonui Antanui. Rūtos žodžiais, to, kas ankstesnėms kartoms būdavo įprasta, šiuolaikiniams vaikams suprasti nelengva, todėl kaip atrodo višta ar karvė, derėtų sužinoti iš arčiau susipažinus su gamta. Norėjosi ir sveiko maisto, tad ji su vyru ėmėsi įgyvendinti mini ūkio, skirto šeimos poreikiams, idėją.
Kai buvau vaikas, svajojau tapti melžėja ir ištekėti už traktoristo. Matyt, bandau įgyvendinti vaikystės svajonę
Smagu, kad pratinti mažiausią šeimos narį prie augintinių sekasi puikiai. Tik namie atsiradus antims sūnus paklausė, o kada atsiras žąsys. Ir, panašu, kad šiai idėjai kada bus lemta išsipildyti.
Ir nors tai sena svajonė, kuriai buvo lemta atgimti taip stipriai tik dabar, Rūta juokiasi, kad matyt kiekvienas į gyvenimo pokyčius, ką neretai pavadiname vidurio amžiaus krize, reaguoja skirtingai.
„Kiekvienas tikriausiai skirtingai nuprotėjame. Kas meilužę susiranda, kas naujo darbo ieško, perka naują automobilį, keliauja po pasaulį, o mes su vyru protėjame savaip“, – juokiasi Rūta.
Višta – tai gyvenimo stilius
Ūkio akimirkomis Rūta aktyviai dalijasi ir socialinėje erdvėje. Ji džiaugiasi, kad dėl to susirado naujų pažįstamų, smagu, jog žmonės dalijasi savo patirtimi.
„Pasirodo, ir vištos gali atnešti nepaprastai naudingų pažinčių. Kai parašė nuostabi jauna moteris, mokslų daktarė, buvau apakusi. Ji specializuojasi pašarų gamyboje ir pasakė – žiūrėk, tavo gaidys jėgų neišnaudojęs, kas tos keturios ar penkios vištos, čia niekis, nes vienam gaidžiui reikia aštuonių–dešimt, tada jis nebeturės jėgų kvailystėms krėsti. Nes mūsų tai iš tiesų toks agresyvokas“, – pasakoja R.Mikelkevičiūtė.
Todėl Rūta, įkvėpta patarimų, svarsto ateityje ūkį dar labiau plėsti: „Aišku, tą juodą darbą šeimoje nudirba vyras, o moteris turi ateiti, džiaugtis, mėgautis, tada ji gerai jaučiasi. Bet aš palaikau idėją, kad ūkis ne mažėtų, o kaip tik didėtų.“
Ir kiek gailisi, kad iniciatyvos tam nesiėmė šią vasarą. „Pirkau dvi vištas, o reikėjo iš karto tris – dėl adaptacijos. Tai gerai, kad nemuša viena kitos, bet vis tiek ta senoji gvardija kartu, o tos dvi naujos atskirai. Bet žiūriu, gal visai čia susidraugaus“, – viliasi R.Mikelkevičiūtė ir priduria, kad šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas paukščių būklei gerinti – dedamos jėgos, kad ataugtų jų uodegos.
Pasiteiravus, ar nemano, kad ūkis jos gyvenime galėjo atsirasti ir seniau, ji teigia, kad viskas ateina savu laiku. „Kas galėjo pagalvoti, kad ryte po mano kiemą vaikštinės gaidys su savo vištomis? Vis dėlto jis reikalingas – įneša tvarkos, nėra tos betvarkės. Aišku, vištos vis tiek skabo tas gėles, gaila rožyno, nes dar turime ir tris šunis, bet man smagu, liuks“, – šypteli R.Mikelkevičiūtė.
Ji perduoda ir svarbią žinutę, kuria, pradėjusi vystyti ūkį, įsitikino pati – višta jokiu būdu nėra kaimas, kaip dažnas įsivaizduoja. Tai yra stilius, gyvenimo būdas.
„Mūsų vištos labai stilingos – gražios, išpuoselėtos, labai mielos, labai komunikabilios. Su jokiu kaimu tai neturi nieko bendro“, – pabrėžia Rūta.
Jai gera ir dėl to, kad tokioje aplinkoje auga jos mažametis sūnus: „Kiekvieną dieną jis su tėčiu eina pasiimti kiaušinių. Aišku, sūnui vis dar gaidelis deda kiaušinius, bet su patirtimi viskas sustos į vietas.“
O ir pačiai toks gyvenimas kvepia idile, ankstyvas gaidžio giedojimas nukelia į vaikystę, kai niekur nereikia skubėti: „Kiekvieną rytą gerdami kavą stebime vištas. Tai atitraukia nuo rutinos, atsiduri tarsi visai kitame pasaulyje ir jame yra labai smagu.“
