Advento laiku visoje Lietuvoje vyksta naujosios Beno Lyrio knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ pristatymai. Juose kunigas dalijasi mintimis iš visų savo vienuolikos knygų. Įkvepiantį vakarą palydi operos dainininkės Oksanos Auškalnytės atliekamos dainos.
Naujausioje Beno Lyrio knygoje „Kunigo širdies dienoraščiai“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, nugulė jo paties tarnystės patirtys, susitikimai ir susidūrimai su įvairiais žmonėmis, jų gyvenimo istorijos, iššūkiai, dvasinės traumos, skausmai ir laimės blyksniai.
„Neretai kunigui atsiveriama dar labiau nei psichologui ar psichiatrui, – sako rašytojas. – Ši mano knyga – tai dešimt metų trukusios kelionės, einant kapeliono pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, fragmentai, Evangelijos apmąstymai, įspūdžiai iš susitikimų su žmonėmis. Mačiau daug nevilties, sunkumų, patiriančiųjų nereikalingumo jausmą. Suvokiau, kokia vertinga šiandienė gydytojo, kunigo, psichiatro, psichologo, tiesiog kitus mylinčio ir jų gyvenime dalyvaujančio žmogaus misija. Ir kokios vertingos patirties pats gali išsinešti iš tokios tarnystės.“
Kunigas sako, kad aprašydamas sutiktų žmonių istorijas ir situacijas, kuriose pačiam teko dalyvauti, jis labiausiai nori gydyti atviras visuomenės žaizdas ir kviečia mus mokytis jautriau vertinti kitų žmonių istorijas.
„Į mano širdies dienoraštį kviečiu žvelgti tarsi į paveikslą, kurio dalimi kiekvienas esame. Galbūt ši knyga įkvėps tapti drąsiam, nebijoti sunkių akimirkų. Juk tik drąsus gyvena ten, iš kur kiti nori pabėgti“, – teigia rašytojas, įsitikinęs, kad abejingumo atmosferą, kurioje taip dažnai atsiduriame, gali perkeisti tik tikėjimo nepraradusios mūsų širdys, veiksmai ir žvilgsniai. Malda, laikas ir viskas, ką skiriame Dievui, yra gyvenimo pamatas. Negalima atskirti žodžiais tariamos maldos nuo žmogaus, kurį sutinkame, nes tai yra tapatu. O kartais – netgi daugiau.
„Mes vis klausiame – kodėl karas? Kodėl sunkumai? Kodėl liga? Kodėl žmonės tokie abejingi? Kodėl bijau? Kodėl abejoju? Ir turime dar daugybę tokių – kodėl. Į visus klausimus yra paprastas atsakymas ir išeitis: neatstumti Dievo artumo. Dievas vienintelis mums lieka ištikimas iki galo. Ši knyga nedalija iliuzijų, tuščių vilčių, kad viskas bus gerai. Viskas jau yra gerai, kai iš bet kokios, net pačios blogiausios situacijos sugebi ištraukti troškimą būti, kurti, mylėti, troškimą apkabinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Viskas yra gerai, kai visose žmogiškose patirtyse, kurias dažnai norime ignoruoti, atrandame gyvenimo grožį ir dovanojame jį kitiems“, – savo patirtimis dalijasi kunigas Benas.
Jis drąsiai kalba ir apie tai, kad ir kunigai, ir gydytojai, ir psichiatrai dažnai išgyvena silpnumo akimirkų, kad jiems taip pat reikia pagalbos. Juk taip sunku liudyti viltį, šviesą, džiaugsmą ir neišsekti pačiam.
„Kauno klinikose man tenka matyti daug medikų, personalo darbuotojų, patiriančių perdegimo sindromą. Vaikų gydytojas, profesorius Rimantas Kėvalas, yra pasakęs: „Niekam nereikalingi perdegę gydytojai, perdegę kunigai, perdegę slaugytojai ir socialiniai darbuotojai.“ Būdamas ligoninėje, stengiuosi padrąsinti ir nuraminti gydytojus, kurie ateina pas mane, žinau, kad ypač nelengva tiems, į kuriuos sudėti dideli žmonių lūkesčiai, nors juos išpildyti gali tik Dievas. Sakau: na taip, ne jūs išganote pasaulį, bet jūs galite padaryti ką tik įmanoma geriausia. Kartais to užtenka, kad tai perkeistų mus pačius ir išgelbėtų žmogų, – jis sako ir pasakoja, kad tarnystės ligoninėje, anoniminėje užsikrėtusiųjų ŽIV grupėje, o ir parapijoje įsuka į užburtą ratą. – Vienu metu pradėjo drebėti rankos, jaučiausi išsekęs, kartais apimdavo pyktis dėl to, kad negaliu būti visose vietose, į kurias esu kviečiamas. Norėdamas susidoroti su savo ribinėmis patirtimis, savo nerimu ir baimėmis, pradėjau lankyti psichoterapijos seansus. Susidūręs su savo paties beviltiškumu stengiuosi sau visada priminti, kad esu tik žmogus. Nurimstu suvokęs savo psichologines bei fizines ribas ir prisiminęs savo psichiatrės patarimą: „Kunige, ne jūs išganote pasaulį.“ Raginu save, gydytojus ir slaugytojus prisiminti, kad esame krikščionys, dalytis su kitais ir nebijoti savo silpnumo įvardyti.“
Kiekvienais metais per adventą kunigas Benas Kauno klinikose yra kviečiamas į susitikimą su gydytojais. Reanimacijos skyriuose dirbančius medikus kunigas kviečia susėsti ratu ir atlikti tokią praktiką: pasakyti, už ką yra dėkingi vienas kitam, jei reikia, atsiprašyti, palinkėti ko nors gražaus kitiems metams. „Tai – jaudinanti ir prasmės turinti patirtis. Susitaikymo, dėkingumo, atsiprašymo ir atleidimo reikia, kad kuo mažiau būtų mobingo, konfliktų, įtampų. Ne tik medikų bendruomenėje, visur. Mane ypač sujaudino maždaug šešiasdešimties metų gydytojos pasidalijimas ir palinkėjimas: „Per šiuos metus palaidojau savo vyrą ir sūnų. Pamiršdavau jiems pasakyti, kaip juos myliu. Pamiršdavau ne tik pasakyti, bet ir parodyti...“ Argi ne skausmo patirtys išmoko mus dėkoti? Suvokti, kad vienas kitam esame patys svarbiausi?“
Kunigas Benas įsitikinęs, kad šių dienų krikščioniui trūksta vieno labai svarbaus dalyko – adekvataus realybės suvokimo. Supratimo, kad visi sunkumai, mūsų buvimas kūne ir netgi mirtis, netektis nėra joks prakeiksmas, bausmė ar mums atsiųsta išbandymų virtinė. Tai – įprastas žmogaus gyvenimo režimas. „Jeigu nuolat skundžiatės, kad viskas blogai, kad niekas nepavyks, taip ir bus. Jeigu manote, kad neturite jėgų, tiesiog priimkite šį neturėjimą, bet širdyje saugokite viltį. Man patinka per vidinio išgydymo pamaldas tariami kunigo žodžiai: „Dabar aš atsisakau, Viešpatie Jėzau, Tavo vardu bet kokio minties programavimo, bet kokio įpročio jausti neviltį, baimę, liūdesį, visko, kas galėtų paveikti mano dabartį, mano ateitį ir mano likimą. Pasitikiu Tavimi, kiekvieną akimirką gyvenu su Tavo Apvaizda, kuri vienintelė gali mane vesti per gyvenimą, suprasdamas, kad kai į šiandieną, į dabartį sudedu savo širdį kaip galiu geriausiai, Tu, Viešpatie, suteiki man galios eiti pačiu gražiausiu savo pašaukimo keliu. Keliu, kuriame nėra baimių, pesimizmo, nevilties, tik pasitikėjimas Dievu.“
