„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

L.Mikalauskas bando sužadėtinės kantrybę

Pasak operos solisto Liudo Mikalausko, šalia atsiradus tam vieninteliam žmogui, kiekvienam norėtųsi jį pačiupti ir niekur nebepaleisti. Jis tai ir padarė. Vasarą pasipiršo mylimajai Sigitai, o šeštadieniais po šokių laidos filmavimo, užuot su kitais dalyviais važiavęs į naktinį klubą toliau linksmintis, skuba namo pas sužadėtinę. Juk pastaruoju metu jiedu tiek mažai laiko praleidžia kartu.
Projekto „Šok su manimi“ akimirka
Projekto „Šok su manimi“ akimirka / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Patikimas, paprastas ir šiltas žmogus – taip Liudą apibūdintų draugai. Talentingas ir ambicingas – toks būtų kritikų įvertinimas. Nuoširdus, mandagus, noriai bendraujantis, neišpuikęs, kitaip tariant, nesergantis žvaigždžių liga, kurios įvairios atmainos pulte užpuola daugumą jaunų nūdienos atlikėjų, – panašiai sakytų žurnalistai. Kuo ir kaip šiandien gyvena vienintelis tuo pačiu metu galintis traukti sudėtingas arijas ir šokti pasadoblį ar kvikstepą šokių projekto „Šok su manimi“ dalyvis, 24 metų L.Mikalauskas?

Lieka tik vakarai

– Pasibaigus šokių projektui, tave bus galima vadinti ne tik auksinį balsą turinčiu dainininku, bet ir visai neprastu šokėju. Spėju, jaunųjų valsui papildomų šokių pamokų nereikės lankyti.

– Man gal ir ne, bet Sigitai gali tekti (juokiasi). Juk jaunųjų valsas šokamas ne po vieną, o dviese.

– Gal pats pamokysi sužadėtinę?

– Bus matyti. Kaip nors susitarsime.

– Ne per jaunas santuokai? Daugeliui tavo bendraamžių dar vėjai galvoje tebešvilpauja. Dabar šeimos kuriamos sulaukus 30 ir daugiau metų.

– Galbūt, bet aš – konservatyvus žmogus. Jau prisilaksčiau, pakanka. Nemėgstu pagundų, manęs nutempti „į kairę“, galima sakyti, neįmanoma. Šalia atsiradus tinkamam, tam vieninteliam žmogui, manau, kiekvienam norėtųsi jį pačiupti ir niekur nebepaleisti. Tai ir bandau daryti. Sigita buvo ir yra šalia manęs sunkiausiu metu – kai per darbus, mokslus ir televizinius projektus beveik negrįžtu namo. Matyt, myli, jei taip.

– Tikriausiai ji yra labai kantri ir supratinga mergina. Juk antrą kartą iš tavęs beveik po pusmetį „pavagia“ televizija.

– Tu teisi. Vis bandau Sigitos kantrybę. Ypač kai kartais pajuokauju, kad pernai – vienas televizinis projektas, šiemet – kitas, bet velniai žino, ar paskutinis. Gal dar kur nors sugalvosiu dalyvauti. O ta jos kantrybė juk irgi turi ribas. Kalbant rimtai, sužadėtinė kol kas pirštu negrūmoja, nepriekaištauja. Jei ir kivirčijamės – nerimtai, dėl niekų. Nepaprastai tai vertinu.

– Kada pastarąjį kartą visą dieną leidai tik su savo mergina?

– Sunku prisiminti. Ko gero, prieš startuojant šokių projektui. Pastaruoju metu dažniausiai laiko mudviem pabendrauti lieka tik vakarais, man grįžus po visų darbų namo. Pasikalbame, pažiūrime mėgstamiausią mūsų serialą „Grei anatomija“ – šis rodomas gerokai po vidurnakčio – ir užmiegame. Rytais keliuosi anksti, išeinu Sigitą palikdamas dar miegančią.

Išmoko gyventi be laisvalaikio

– Ar ilgai svarstei prieš sutikdamas dalyvauti šokių projekte?

– Sutikau beveik iš karto, kai pasiūlė. Nedvejojau. Ir nė kiek nesigailiu, nors sunku. Labai norėjau išbandyti save kitokiu amplua, ne tik dainininko. Juolab kad buvau pastebėjęs, jog man ant scenos trūksta plastiškumo, atrodau susikaustęs. Sukau galvą, ką čia padarius, kad išlaisvėčiau. Ir še tau, rūgštėle, toks pasiūlymas. Sakyčiau, pačiu laiku (šypteli).

Pasirodo, pastaruoju metu man sunku atrasti net laisvą pusvalandį iš anksto jo neįspraudus į dienotvarkę. Siaubas.

– Ne tik išlaisvėjai, bet ko nors ir išmokai? Ne vien pramoginių šokių žingsnelių?

– Nemažai sužinojau apie pačius šokius, jų istoriją, kuris ką reiškia, kodėl būtent taip atliekamas. Dar išmokau gyventi visiškai be laisvalaikio. Skamba paradoksaliai, bet tai tiesa. Anksčiau turėdavau bent vieną poilsio dieną per savaitę, o dabar greit bus mėnuo be laisvadienių. Viskas suplanuota minučių tikslumu: šokių ir dainavimo repeticijos, koncertai, spektakliai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, studijos (Liudas studijuoja dviejose magistrantūrose – aut.), filmavimai, interviu.

– Tai jau taip. Dėl pokalbio mudu su tavimi ilgai tarėmės. Vis atidėliojai, vis buvai darbų ir reikalų prispaustas.

– Pasirodo, pastaruoju metu man sunku atrasti net laisvą pusvalandį iš anksto jo neįspraudus į dienotvarkę. Siaubas.

– Organizmas dar neprimena apie save, neprašo sulėtinti tempo?

– Kurgi jis primins, kai prikimštas įvairiausių vitaminų ir maisto papildų (juokiasi). Dabar dar pradėjau vartoti ir imunitetą stiprinančių preparatų, kad gripo virusas nepultų. Kitaip tariant, kiek tik galiu, didinu farmacininkų pelną. O jei rimtai, nuovargis siaubingas. Trūksta ne tik poilsio, dažnai būna, kad valgau tik kartą per dieną. Tiesiog nespėju. Žinau, kad blogai, bet ką padarysi. Yra, kaip yra.

– Nepyk, bet pats kaltas, pats pasirinkai tokį spartų ritmą.

– Aš ir nesiskundžiu. Tiesiog atsakiau į tavo klausimą. Žinai, kur kas blogiau jaučiuosi, kai turiu daug laisvo laiko. Tuomet atrodo, kad jį švaistau veltui, net savigrauža kankina. Norisi eiti, daryti, dalyvauti, kurti. Kadangi šiuo metu jaučiuosi pavargęs, stabtelti ir atsipūsti nieko neveikiant būtų visai ne pro šalį.

Neįvertino jėgų

– „Triumfo arkoje“ buvai pripažintas geriausiu, „Šok su manimi“ dar nesibaigė. Prieš prasidedant pastarajam projektui viename interviu tvirtinai, kad į visus konkursus reikia eiti laimėti. Skamba provokuojamai. O kur dingo graži draugiška frazė: „Svarbiausia – dalyvauti“?

– Kiek teko dalyvauti įvairiuose dainininkų konkursuose Lietuvoje ar užsienio šalyse, beveik iš visų grįždavau užėmęs prizinę vietą. Tos pergalės, matyt, ir pripratino mane prie tokio požiūrio: jei jau dalyvauti, tai – laimėti. Esu maksimalistas. Tačiau jeigu kalbėsime apie šokius, prisipažinsiu, nepakankamai įvertinau savo jėgas. Oi, kaip nelengva šokti! Oi, kaip nelengva. Tai supratau tik pradėjęs mokytis.

– Tarkime, laimi ir šokių projektą. Kuri pergalė tau būtų kainavusi daugiau pastangų?

– Jei klaustum, kuri man būtų svarbesnė, žinoma, kad praėjusiųjų metų „Triumfo arkos“. Tačiau aname projekte dalyvauti man buvo lengviau. Juk dainuoti tikrai sugebu, skirtingai nei šokti. Iki „Šok su manimi“ niekur nebuvau šokęs. Antra vertus, pernykštis projektas buvo pirmoji televizinė patirtis. Tik paskutinėse laidose ėmiau jausti televizijos kameras. Nuo redaktorių nuolat gaudavau barti, kad ne ten stoviu, ne ten žiūriu. Dabar galvą spaudžia kiti rūpesčiai. Per savaitę parengti naują šokį – nerealiai sunku. Tai pasakytų net patyrę šokėjai, profesionalai. Ką jau kalbėti apie mus, nemokšas. Praėjusi savaitė buvo tiesiog košmariška. Dalį jos Gintarė (Gintarė Slausgalvienė – Liudo šokių partnerė – aut.) pragulėjo lovoje, nes jai temperatūra buvo pakilusi iki 39 laipsnių. Tiek pat turėjo ir šokdama šeštadienį, tiesioginio eterio metu.

– Jau žinoma, koks bus projekto prizas. Ar pagalvojai apie tai, kad jei laimėtum antrą ar trečią vietą, į kelionę tektų važiuoti ne su mylima mergina, bet su šokių partnere?

– Žinoma pagalvojau. Kažkokia nesąmonė. Kelionių organizatoriai, matyt, tyčia taip daro – siekia, kad laimėtojų antrosios pusės nupirktų dar du kelialapius.

– Užsiminei, kad „Šok su manimi“ – galbūt ne paskutinis televizinis tavo projektas. O kokiame projekte niekada nedalyvautum?

– Turbūt tokiame, kuris atstovautų šiandieninei popkultūrai. Nesu prieš ją nusiteikęs, bet, deja, šiai sričiai labai trūksta profesionalumo. Kodėl sutikau šokti? Dėl to, kad mačiau, jog projektas nebus šiaip sau, tai yra pigiai ir greitai „kepamas“, kad pareikalaus pastangų, energijos, kai ko išmokys. Taip ir yra.

Daugiau nei gali

– Esi ne tik talentingas, bet ir ambicingas jaunas žmogus. Vieną po kito laimi įvairius dainininkų konkursus, tvirtai stovi ant kojų: iš santaupų Kaune nusipirkai dviejų kambarių butą, jį įsirengei, neslepi svajojantis apie nuosavą namą. Kitaip tariant, ko sieki, tą padarai. Iš kur semiesi energijos? Iš kur tokia stipri valia ir ryžtas?

– Net ir nežinau, kaip man viską pavyksta padaryti. Tiesiog darau, kol padarau. Manau, visada iš savęs reikia reikalauti truputį daugiau, nei gali. Ir niekada nebūti iki galo savimi patenkintam. Aš nebuvau 100 proc. patenkintas nė vienu savo koncertu, nė vienu pasirodymu. Čia joks perfekcionizmas, tiesiog stimulas nenuleisti rankų, judėti į priekį, stengtis padaryti dar geriau ir dar daugiau.

– Niekada nebūti iki galo savimi patenkintam – su tokiu požiūriu gyventi nelengva.

– O kodėl turėčiau toks būti. Nė vienas nesame tobulas. Tobulėti visada yra kur. Šiuo požiūriu esu labai panašus į savo mamą. Jai nuolat trūksta veiklos, ji nepaprastai valinga, energinga, ryžtinga, stipri moteris.

– Įtariu, laisvesnių dienų turėsi tik sausį. Ką norėtum per jas nuveikti? Gal važiuosi kur nors pailsėti?

– Laisvesnis mėnuo man bus ne sausis, bet balandis. Esu sumąstęs iš tėvų, iš Tauragės, į Kauną parsivežti porą avilių ir sode užsiveisti bityną. Tik dar teks šiek tiek palaukti, kol šią svajonę paversiu realybe.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs