10-ąsias vestuvių metines minintys atlikėjas Liudas Mikalauskas ir jo mylimoji, renginių organizatorė Sigita Vėželytė-Mikalauskienė galėtų tapti puikiu pavyzdžiu, kaip net ir po ne vienerių metų kartu galima jautriai ir švelniai kalbėti su savo partneriu.15min ketvirtadienį apie ilgametę santuoką kalbinta pora vienas kitam negailėjo komplimentų, pildė vienas kito žodžius ir sutarė dėl vieno: jie yra ne tik mylimieji, bet ir partneriai, komanda, kurią vienija bendras tikslas – šeima.
15min pokalbyje su pora – šmaikšti istorija apie juos suvedusius horoskopus, pasaulį ištikusį skyrybų bumą bei tai, kas padeda nuo jo atsiriboti ir puoselėti stiprius santykius.
– Kaip ketinate paminėti savo 10-ąsias vestuvių metines?
Sigita: Pagavote mus pačiame įkarštyje, kaip tik važiuojame į Birštoną. Nors pastaruoju metų mūsų dienotvarkė labai įtempta, radome porą laisvų dienų ir važiuojame su vaikais pailsėti. Labai dėl to džiaugiamės (juokiasi).
Liudas: Kadangi poilsiui ištaikėme tik dvi dienas, už jų laikėmės gal kokius tris mėnesius, kad niekas jų neužimtų. Savaitgalį mūsų jau laukia kiti darbai.
– Ar šis laikotarpis labai užimtas? Turbūt laukiate, kada galėsite pabūti kartu.
Liudas: Pastarieji metai kiekvienai šeimai nebuvo labai skūpūs dėl laiko su artimaisiais. Ir ypač kovidiniai metai, kurie dar nėra apsisukę. Turėjome tikrai daug laiko 10-mečio proga pabūti su šeima, anksčiau iki tol buvusius 9-erius metus šios prabangos tiek nebuvo. Dabar atsirado ir daugiau laiko pabūti su vaikais, buvome ne tiek paskendę darbuose, daugiau savęs atidavėme šeimai. Taigi, visi jubiliejiniai metai praleisti šeimoje.
Sigita: Taip, mes taip pat dažnai su Liudu juokiamės, kad jau pailsėjome. O dabar ši vasara yra tikrai aktyvi – beveik taip pat, kaip anksčiau Liudui būdavo gruodį (juokiasi). Suintensyvėjimas jaučiasi labai stiprus.
Pati mūsų šventės diena yra rytoj, tad džiaugiamės, kad pavyko ją skirti sau ir, kaip ir kalbėjo Liudas, bandome džiaugtis kiekviena diena, o ne būtent ta viena data kalendoriuje (juokiasi).
Liudas: Kadangi gyvename vos 20 km nuo Birštono, toli sugalvojome ir nevažiuoti. Nuvyksime iki jo, pavaikščiosime po pušyną. Mes – miškiniai žmonės. Ir vakar turėjome progą pasivaikščioti po Kazlų Rūdos draustinį, iš viso nuėjome 10 km. Taigi, jau tada prasidėjo mūsų šventiniai pasibuvimai – žmogaus prie gamtos ir žmogaus prie žmogaus (šypsosi).
– Daug kas pasakytų, kad 10 metų santuokoje yra nemažai. Gal klausimas banalus, bet tikiu, kad kiekviena pora turi savo atsakymą: kas jums padėjo sunkiais šeimyninio gyvenimo momentais?
Sigita: Visų pirma, bent jau aš į tuos 10 metų žiūriu kaip į pačią kelio pradžią ir galbūt to net nelaikyčiau pasiekimu. O pykstamės mes kaip ir visi, bet jeigu du žmonės suinteresuoti gyventi gražiai ir paisyti vienas kito interesų, taip ir daro.
Pati sudėtingose situacijose visada bandau prisiminti, kaip tą žmogų įsimylėjau. Mūsų atveju tai nutiko prieš 13 metų. Kai prisimenu tą jausmą ir tai, kodėl šis žmogus patraukė, kaip atradau jo vertybes ir pan., kiekvieną kartą į jį pasižiūriu naujomis akimis. Toks veiksmas visada geriau padeda suprast, kodėl visa tai prasidėjo ir kodėl viską verta tęsti (šypsosi).
Liudas: Mano Sigutė yra labai kantri. Neįsivaizduoju, kas šalia manęs galėtų iškentėti taip, kaip ji iškenčia. Dėl to nelabai ir vargstu kitos ieškodamas (juokiasi). Taip gerai pataikiau, tad ko čia daugiau vargt?
Apskritai, dabar visi skiriasi ir iš naujo tuokiasi su kitais. Kažkada su bičiuliais kalbėjome apie tai, klausėme, ko čia skirtis, ko ieškoti – lyg iš pirmo karto viskas būtų neaišku (juokiasi). Atrodo, galbūt klausimas ir banalus, bet dabar toks laikas, prasidėjusi skyrybų epocha. Apie tai paskaitysi kiekviename žurnale ir laikraštyje, naujienų portale.
Iš tiesų skyrybos – didžiulė nelaimė šeimai, didelė nelaimė vaikams. Mes su Sigute kartu puikiai sugyvename, kad pavyktų šios nelaimės išvengti. Bent jau iki šiol tikrai nekilo mintis, kad reikėtų gyventi atskirai. Ir, kaip Sigutė pasakė, pirmasis 10-metis yra tik pati kelio pradžia.
– Jums tenka ir kartu padirbėti. Ar santuokoje tai yra privalumas, ar trūkumas?
Sigita: Klausimas yra tas, kiek darbo kartu mes turime. Palyginti su Liudo užimtumu, darbas kartu sudaro nuo 15-os iki 20-ies procentų Liudo darbo laiko. Tai nėra daug – tikrai nėra taip, kad kiekvieną dieną ką nors darome kartu. Būna, kad darbas kartu tarsi tampa mūsų laisvalaikiu.
Atsimenu atvejų, kai vyro nematau visą savaitę, nes dėl darbų jis grįžta tik naktimis. Bet tada mes susitinkame mūsų organizuojamame festivalyje – tai labai graži proga.
Ir to atsibodimo dar tikrai nėra, viskas gražu, yra kartu ką veikt (šypsosi).
Liudas: Kai poros dirba kartu, dažniausia problemos gali iškilti kažkam iki galo neatlikus darbų, tada kyla konfliktai. Na, bet aš tiek save, tiek Sigutę laikau savo srities profesionale. Savo darbuose esame pasidaliję tam tikromis veiklos sritimis ir stengiamės nekišti nosies į vienas kito reikalus, pasitikėti vienas kitu.
Kai santuokos tuo keliu eini tarsi be per didelių, viskas vyksta be trikdžių. Be to, mes esame komanda! Ne tik šeimoje, bet ir darbe. Ir kai ta šeima žaidžia nelabai pramesdama pro šalį, tada viskas išeina visai neblogai (šypsosi).
Sigita: Iš tiesų vienas dalykas man labai pasijautė, kai turėjau porą renginių su kitais organizatoriais. Atrodo, kad su Liudu mes be žodžių žinome, kas ir ką turi daryti, kur nueiti, už ką yra atsakingas. Žodžiu, tokia eilinė kultūros vadybos buitis.
Kai susidūriau su kita komanda, supratau, kad kitur taip nebūna – tai, žiūrėk, ir kavos atlikėjams nepadėta, jie nepasitikti, kažkas kažką pražiūrėjo. Tada įvertinau žmogų, su kuriuo pradirbau visus 10 metų, galbūt mes visai ir neblogai vienas kitą suprantame (šypsosi).
– Sigita, anksčiau užsiminėte, kad sudėtingose situacijose bandote atsiminti momentą, kai įsimylėjote Liudą. Jei ne paslaptis, kaip tai įvyko? Kada supratote, kad čia bus daugiau nei draugystė?
Liudas: Vargšas studentas... (juokiasi)
Sigita: Taip, kaip ir pats Liudas pasakoja, tuo metu jis dar buvo vargšas studentas (juokiasi). Iš tikrųjų tai buvo mano eilinė kelionė į pajūrį, mano tėtis su mišriu choru „Gintaras“ vykdavo į stovyklą Pervalkoje. Aš visada taip pat važiuodavau, o susirinkusią kompaniją jau pažinojau iki kaulų smegenų. Eilinį sykį ten vykdama nesitikėjau nieko naujo.
Tada pamačiau, kad atvažiavęs kažkoks naujas vyrukas, anksčiau nematytas, toks romantiškas, lygintomis kelnėmis, žydromis akimis... Ir jis tikrai buvo kompanijos siela, matėsi, kad jis visų mylimas, visų mėgstamas, visų choristų liaupsinamas, o moteriškės aplink jį laksto. Man tikrai įkrito į akį: pagalvojau, kas čia per vienas?
Atsimenu, kad toje stovykloje buvo pasibuvimas, ten Liudas dainavo. Žinoma, pastebėjau, kad jo balsas yra labai gražus. Toliau viskas susiklostė taip: bendravome, nuvažiavome prie jūros, nuėjome pasivaikščioti. Tačiau įdomiausia man buvo mūsų istorija apie horoskopus, sutapimą, kuris maloniai sukrėtė. Apie jį gal papasakos Liudas...
Liudas: Labai nenorėjau važiuoti į Pervalką. Tačiau buvo, kas mane įtikinėjo, sakė: mažu vienas jau pusę metų esi, gal susirasi kokią draugę. Sakė: paskaityk horoskopą. Nors jais netikiu, bet paskaičiau, ant durniaus atsiverčiau – o, štai, parašyta „svarstyklės“. Kas ten rašoma?
„Penktadienis – gera diena pasimatymams.“ Na va, pagalvojau, pasikviesiu ką nors ir nueisime į pasimatymą penktadienį. Kaip Sigutė jau pasakojo, įvyko taip, kad susibičiuliavome, vaikštinėjome po marias, prisėdome tamsoje ant suoliuko ir jai sakau: žinai, man horoskopas sakė, kad man šiandien gera diena pasimatymams. Tada ji manęs klausia: o koks tavo horoskopo ženklas?
Sako: žinai, ir mano svarstyklės (juokiasi). Išėjo taip, kad mums abiem ta diena buvo gera pasimatymams.
Dar vienas įdomus pastebėjimas – savo uošvius pažinojau keletą metų prieš Sigitą. Nors jos dar nebuvau matęs, savo uošvius seniai vardais vadinau. Turbūt esu vienas iš mažumos vyriškių, kuris prieš sutikdamas savo žmoną su savo uošviu jau buvo išgėręs ne vieną arbatos puodelį.
– Liudai, o kaip jūs supratote, kad Sigita jūsų moteris?
Liudas: Pajutau, kad Sigutė bus puikus šeimos žmogus. Girdžiu, kad merginos irgi susiduria su panašia problema – vis ieško vyro, kuris galėtų būti puikus kolega, bičiulis, bendrakeleivis ne vienerius, ne dvejus metus, o visą gyvenimą, toks, koks yra šeimos žmogus. Sigutė visa savo esme yra žmona iš gražiausios pusės – šeimyniška, suprantanti, padrąsinanti, užjaučianti, kartais su tavimi pravirkstanti, dažniau besijuokianti.
Santuoką mes priėmėme Tėvo Stanislovo Paberžėje prieš 10 metų. Aišku, Tėvo Stanislovo tuo metu jau nebebuvo, bet priesaiką mes vis dar prisimename. Net nežinau, ar pačią šventę prisimename taip gerai, tačiau abu puikiai atsimename bažnytinę liturgiją. Abu esame tikintys žmonės ir ta pasakyta priesaika mus surišo.
Sigita: Vis pagalvoju, kad šiuo atveju tikėjimas labai padeda. Kaip dabar atsimenu, kai susipažinome prieš 13 metų, Liudo, turbūt, 6-as klausimas buvo, ar aš tikinti. Jam tai buvo svarbu nuo pat pradžių ir taip atradome vienas kitą.
Liudas: Na, jeigu tikinti, tai dėl vieno iš 10 Dievo įsakymų kaip ir ramu... (juokiasi)
– Taigi manote, kad santuokos tvirtybei yra svarbi priesaika prieš Dievą?
Liudas: Tikrai. Esu dalyvavęs daug santuokos ceremonijų ir pamačiau skirtį. Civilinėje santuokoje yra vienas klausimas: ar imi jį į vyrus ar ne? Arba: ar imi ją į žmonas? Ir baigta. Bažnytinėje santuokoje, juolab jei esi tikintis, reikia daugiau susikaupt, perlipt per save ir ką nors pasižadėti. Šalia to, kad sakai, jog su savo mylimuoju imate vienas kitą, prisiekiate būti ištikimais iki gyvenimo pabaigos. Pasakyta bažnytinė priesaika tikrai reikšminga.
Sigita: Na, teisiniame pasaulyje reikalinga civilinė santuoka, bet dvasiniame labiau įsispaudžia bažnytinė.
– Vainikuojant mūsų pokalbį – už kokį poelgį labiausiai esate dėkingi savo antrai pusei?
Liudas: Sigutės poelgių mačiau daug, todėl išskirti vieną būtų labai sunku. Bet esu labai dėkingas už išaugintus meilėje, išauklėtus du kleckus, kurie pas mus dabar sėdi automobilio gale. Mes save įprasminame vaikuose. Nesame tobuli tėvai, bet labai stengiamės būti nors kiek pakenčiami. Taigi, už tai ir esu dėkingas – už tą kelią, kurį ėjome kartu augindami savo mažąsias atžalas.
Sigita: Žinoma, vaikų negalima nepaminėti, tai per tuos 10 metų turbūt yra didžiausias ir svarbiausias nuopelnas. Bet dar norisi pabrėžti vieną dalyką: kartais atrodo, kad štai, Liudas turi daug koncertų, jo nėra namuose, bet aš su juo jaučiuosi labai saugi. Kodėl? Nes jis yra labai ūkiškas! Jis sužiūri visus namų kampus, yra užsispyręs gerąja prasme ir padarys viską, ką reikia.
Taip, gal kartais nuo to nukenčia jo asmeninis laikas, gal kartais nukenčia jo poilsis, bet už Liudo jaučiuosi kaip už mūro sienos. Ką jis pažada, tą padaro, atkakliai siekia tikslų, turi tvirtą poziciją. Liudas yra ne tik menininkas, atlikėjas, bet labai tvirtai ant žemės stovintis žmogus.
