Panašiai padarė „Tym Drym“ prodiuseriai Dominykas Kubilius ir Laura Paukštė. Su tuomet dar dvejų dukra Matilda jie susipakavo daiktus ir pakėlė sparnus kiek ilgesnių nei įprasta atostogų – šeima nusprendė mėnesiui namus perkelti į saulėtą Balio salą.
Norėjo nuo visko pailsėti
„Norėjome nuo visko pabėgti. Norėjome, kad neskambėtų telefonas, kad nereiktų atrašinėti laiškų, norėjome pabėgti nuo darbų ir bent kuriam laikui juos truputį pamiršti. Tikros atostogos, atostogos, kurios trunka ne dvi savaites, o mėnesį. Atostogos, kurių užtektų restartuoti save – toks buvo mūsų pagrindinis tikslas. Taip pat norėjome pabandyti pagyventi kaip vietiniai – toks buvo mūsų pagrindinis tikslas“, – 15min pasakojo Dominykas.
Tiesa, egzotiška Indonezijos sala nebuvo vienintelis jų pasirinkimas, prodiuseriai sako svarstę ir apie Pietų Afrikos Respubliką, turėjo minčių tą patį laiką praleisti Keiptaune. Jų noras buvo vienas – kad netrūktų šilumos, egzotikos ir kad tai nebūtų Europos ar Amerikos valstybė.
„Keiptauno atsisakėme todėl, kad vandenyno vanduo ten per šaltas, vos 12 laipsnių. Kadangi važiavome su mažamete dukra, ieškojome visai šeimai tinkamo krašto. Balį mums daug kas rekomendavo, o jis ir vienas saugiausių sveikatos, įvairių apsinuodijimų tikimybės aspektais, todėl nedvejojome“, – pasakojo Dominykas.
Dominykas ir Laura šioje kelionėje turėjo ir dar vieną tikslą – išmokti valdyti banglentę, pagaudyti bangas. Todėl ir savo viešnagę planavo įtraukdami į dienotvarkę pačią įvairiausią veiklą.
Keturios savaitės Balyje – keturios skirtingos vietos, keturios skirtingos veiklos, keturių skirtingų gyvenimo būdo praktikavimas.
Keturios skirtingų įspūdžių pilnos savaitės
Balyje pora mėnesio atostogas suskirstė savaitėmis, ir visas jas leido pačiais įvairiausiai būdais: skyrė laiko ir turistiniams objektams, ir poilsiui laukinėje gamtoje, ir ant banglenčių stojo, ir hipiškai, ir prabangiai pagyveno.
Pirmąją savaitę jiedu praleido centrinėje Balio dalyje, apsistoję Ubude jie apkeliavo aplink esančias lankytinas vietas. „Gyvenome labai aktyviai – vien per pirmas dienas aplankėm pagrindines šventyklas, krioklius, pamatėme beždžiones, dramblius, nuėjome į teatrą, pasigrožėjome karalių rūmais“, – pasakojo Dominykas.
Pasak jo, daugelis vaizdų Balyje primena atvirukus – čia užburia ir neįtikėtinai nuostabi gamta, ir egzotiškos kultūros paveldas.
Bandė įvaldyti banglentes
Tuo tarpu antrą savaitę pora skyrė banglentėms. Tuomet gaudyti bangų jie jau pajudėjo link Canggu – kitaip dar vadino banglentininkų rojaus, vietovės, kurioje viskas skirta būtent šiems vandens sporto mylėtojams.
„Mes su Laura labai praktikuojame sporto šakas, susijusias su lentomis, tačiau banglentė mums iki šiol dar buvo neatrasta, buvo naujiena. Nebuvome jų išbandę ir tai buvo sena mudviejų svajonė, kol galiausiai nusprendė, kad norime išmokti surfinti. Canggu – banglentininkų miestelis, kuriame viskas sukasi tik aplink tai“, – pasakojo jis.
Mokytis stoti ant banglentės Dominykui ir Laurai teko „nuo nulio“, tačiau per porą dienų jiems jau pavyko įvaldyti pradžiamokslio lentą, o dar po kelių dienų jie jau galėjo pajausti ir patį sporto žavesį.
„Jausmas, kai tave neša banga – išskirtinis. Nors bangos keitėsi ir ne visada mums buvo tinkamos – kaip naujokams buvo tai per stiprios, tai per silpnos, tekdavo prisitaikyti. Galiausiai jos visa nuslūgo, bet keletą dienų pasurfinom, pramokom“, – kalbėjo prodiuseris.
Po aktyvaus laisvalaikio – poilsis rojuje
Aktyviai praleidę antrąją savaitę, trečiąją jie skyrė tingiam poilsiui Gili salose – ten, kur vaizdai primena rojų. O čia jau buvo tikra romantika – balto smėlio paplūdimiai (priešingai nei Canggu, kur smėlis – juodas, – red.), sūpynės viduryje vandenyno, žaliuojanti augmenija.
„Ten gyvenome kaip vietiniai – visiškai ramiai, niekur neskubėdami. Tiesiog slampinėjome, maudėmės, žiūrėjome į dangų, valgėme skanų maistą. Sala nedidelė, joje nėra jokio motorinio transporto, ją galima arba apeiti per valandą, arba apvažiuoti dviračiu, taip pat čia važinėja nedidelės arklių traukiamos karetos. Žodžiu, visiška ramybė“, – pasakojo Dominykas.
Pasak jo, turistų čia buvo nedaug, nemažai jų išsigando kaip tik tuomet vos prieš porą savaičių suaktyvėjusio ir išsiveržusio Agungo ugnikalnio, todėl čia lietuviai jautėsi esą kone vieni. „Tai buvo visiška romantika, visiška idilė – tai, ko pavargusi širdis labai trokšta“, – sakė jis.
Ugnikalnis grėsmės nekėlė
Ugnikalnio keliama grėsmė juos aplenkė – pora buvo nutolusi kelias dešimtis kilometrų nuo epicentro.
„Ugnikalnis išsiveržė mūsų kelionės viduryje. Tačiau jau tuomet mes buvome apsistoję tolėliau nuo jo, todėl jokio pavojaus nejautėme. Klausėme ir vietinių, ar viskas gerai, ar saugu, ar jie nesinervina, tačiau atsakymas buvo vienas – geriau nestresuoti ir viską priimti ramiai, nes vis tiek nieko nepakeisime, juk ugnikalnio nesustabdysime.
Kita vertus, ten būnant viskas atrodė paprasčiau nei, tarkim, stebintiems situaciją Lietuvoje. Mus ramino tai, kad ugnikalnį supa daug upių ir išsiveržusi lava subėgs į jas ir srovė nuneš šaltąją lavą. Vienas, kas galėjo kelti riziką – pelenų debesys. Bet ir šiuo atveju – mes kaskart tolome nuo ugnikalnio, iš pradžių buvome 30, o vėliau net 70 kilometrų nuo jo, todėl viskas buvo ramu“, – pasakojo Dominykas.
Jis džiaugėsi, kad sėkmingai juos aplenkusi gamtos stichija lietuviams net išėjo į naudą – kadangi po ugnikalnio išsiveržimo sumažėjo turistų srautai, jiems vietiniai už daugelį dalykų pasiūlė geresnes kainas, pavyko sutaupyti.
Dominykas pasakojo, kad vienintelis jų šeimos susidūrimas su ugnikalniu iš arčiau buvo tuomet, kai šie jau gerokai nutolę nuo jo vyko pažiūrėti krioklių, iki kurių vandenį čia atnešė viena iš lavos užpildytų upių.
Tuomet jie pamatė tirštą, ruda spalva nudažytą vandenį, visi aplink prie krioklio buvo užsidėję respiratorius, o į vandenį dėl saugumo buvo griežtai draudžiama lipti.
Balyje atšventė dukros gimtadienį
Viešėdami Gilio salose jie atšventė ir dukros Matildos gimtadienį. Tuomet mergaitei suėjo treji.
„Vietiniai čia labai myli vaikus. Paprašėme, jie iškepė Matildai tortą su užrašytu vardu, padovanojo balionų. Jei esi Balyje su vaikais, o jei dar tavo dukra – blondinė, dėmesio čia gauni labai daug, visos durys tau tampa atviros, o vaikas gauna ko tik jo širdis geidžia. Visi šokinėjo aplink Matildą“, – prisiminė Dominykas.
Švente liko patenkinta ir pati mergaitė. Ir nors dabar, kaip sako Dominykas, ji gal dar nesupranta, ar čia Balis, ar Lietuva – koks skirtumas, užaugusi vartydama nuotraukų albumą ji tikrai turės ką prisiminti.
Iš rojaus kampelio – Gilio, šeima vyko į Uluvatu regioną, į Džimbaraną. Kai kelionė jau persirito į antrą pusę, jie sąmoningai kraustėsi arčiau sostinės, arčiau oro uosto, kad būtų patogiau sugrįžti į Lietuvą.
„Čia daug pliažų, tarp kurių nemažai ir slaptų, tarp uolų, tarpeklių, į kuriuos patekti ne taip paprasta, o atradus nusileidimą pamatai, kad ten – tuščia, vos vienas kitas žmogus. Bekraštė jūra, bekraštis pliažas, daug augmenijos, baltas smėlis. Matėme ir didžiulį gigantiškų, dievų galvas vaizduojančių skulptūrų parką.
Apskritai, šalia sostinės gali pamatyti kitą, tą prabangųjį Balį. Balį, kuriame aptvertos teritorijos, aplink apsauga, kur nupjauta žolytė, golfo laukai, restoranai ant uolų skardžio“, – kalbėjo Dominykas.
Tikru iššūkiu tapo važinėjimas po aplinkines vietoves, į kurias Dominykas su Laura leidosi mopedu. „Važiavome visi trise ir tai buvo gana ekstremalu. Eismas Balyje – kaire puse ir labai chaotiškas, čia neegzistuoja jokie ženklai, jokios įprastos taisyklės. Net jei užsidega raudonas šviesoforas, nereiškia, kad dabar visi sustos. Tačiau unikalu tai, kad per mėnesį čia nemačiau jokių avarijų, jokių susidūrimų. Vietiniai važinėja chaotiškai, bet niekur neskuba, nelaksto, tai jie kažkaip susikalba, ką kur kada praleisti“, – pasakojo pašnekovas.
Jau kuria planus naujai išvykai
Įspūdžių po mėnesio atostogų lietuviai parsivežė su kaupu. Per šį laiką jie sako net šiek tiek perėmę vietinių gyvenimo būdą, o ypač – jų skleidžiamą pozityvią energiją. Pasak Dominyko, jie iš nieko nedaro problemos ir į viską žvelgia ramiai, be jokios dramos.
„Tai buvo pirma mūsų tokia ilga ir tokia egzotiška kelionė į Aziją, tačiau jau dabar žinom, kad ne paskutinė. Pamatėme, kad gyvenimas išvykus, net ir mėnesiui, nesustoja, kad gerai apgalvojus galima susidėlioti visus darbus, reikia tiesiog norėti. Kai yra užsidegimas, tuomet viską padarai, viską gali susiorganizuoti ir viską be problemų pasidaryti“, – sakė jis.
Dominykas įsitikinęs, kad ilgos, daugiau nei dvi savaites trunkančios atostogos, padeda patirti tikrą atostogų džiaugsmą. Esą tik tuomet kaip reikiant atsijungia galva ir pailsi kūnas.
„Į Lietuvą grįžome prieš pat Kalėdas. Kai grįžom, buvo kažkoks kosmosas – ilgai miegojom, dar iki šiol sunku suprasti, kad baigėsi atostogos“, – linksmai pasakojo Dominykas.
