Gimtadienis darbe? Ne bėda! Nors šeštadienį 45-erių sulaukusi Loreta Sungailienė gimimo dieną praleido televizijos studijoje, kur visą dieną filmavosi naujuose laidos „Duokim garo“ epizoduose, tai jai šventinės nuotaikos nesugadino. Portalui Žmonės.lt ji pasakoja, kad gimtadienis jai – svarbi šventė, kuria ji mėgaujasi, kad ir kur bebūtų, kad ir ką beveiktų.
„Man nuo vaikystės gimimo diena yra šventė, kuriai aš pasiruošiu, net jei ir neturiu daug laiko. Pavaišinu, pasidžiaugiu ir pabendrauju su tais žmonėmis, su kuriais tą dieną susitinku, pasikviečiu ar kurie mane aplanko. Tikrai nesu iš tų, kurie sako, kad gimtadienis yra pati blogiausia diena metuose.
Be to, šventę visada galima suplanuoti ir kitą dieną (kikena). Neteikiu dienai didelės reikšmės, tad visada gimtadienį paminiu, net jei ir vėliau. Tiesa, kartais ir ekspromtu gimsta kas nors nuostabaus bei labai šventiško“, – gera nuotaika kalbėdama su Žmonės.lt trykšta Loreta Sungailienė.
Loreta, vakar paminėjote gražią sukaktį – 45 metų jubiliejų. Kaip jautėtės artėjant gimimo dienai? Galbūt apžvelgėte, apibendrinote prabėgusius metus?
Atvirai pasakius, neturėjau nė kada pagalvoti apie gimtadienį (juokiasi). Rugsėjo pradžioje veiklos tikrai yra: artėja projektų teikimo terminai, vyksta filmavimų maratonai, be to, yra trys vaikai ir reikia derinti jų grafikėlius.
Tiesa, apmąstymų buvo šiek tiek ankstėliau, gal vasaros laikotarpiu, kai turėjau laisvesnio laiko. Prisiminiau įvairius liaudiškus posakius ir galvojau: kuris čia dabar moters amžiaus tarpsnis yra – antroji jaunystė, trečioji jaunystė ar kažkas kito? Vis tik dabar jau nebe jaunystė, nebe tas spartumas, greitumas, lėkimas. Jau jaučiu brandą.
Dalis žmonių, rodosi, bijo bėgančių metų ir pasibaigusios jaunystės. Kokiomis nuotaikomis brandą sutinkate jūs?
Gerai jaučiuosi, viskas tvarkoje. Ko gero, esu pradiniame brandos etape ir tik kylu į kalną – piko dar nepasiekiau. Dar ir į folkloro naktišokius norėčiau nueiti, bet galbūt ir pasmalsaučiau, kas vyksta vakarėliuose ar susitikimuose tiems, kam virš 40-ešimt. Jau tinku į šitą amžiaus grupę (juokiasi).
Kas byloja apie naują gyvenimo tarpsnį?
Linkstu į apmąstymus, rimtesnį požiūrį, gelmę. Labiau į viską įsigilinu ir darau ramiai, ne paviršiumi. Norisi padaryti taip, kad būtų išliekamoji vertė. Be to, galvoju apie svarbiausius dalykus, kuriuos turiu gyvenime. Tai – savirealizacijos galimybės, kurias išnaudoju.
Save realizuoju ir kaip moteris, ir kaip mama, ir kaip žmona. Su vyru mums viskas gerai. Nepasiduodu tai skyrybų madai, nors būna visko – ir sunkumų, ir krizių. Turėjau išmokti bendradarbiauti su partneriu ir su šeima. Kiek reikėjo supratimo bei filosofinio požiūrio, kad nepadarytume skubotų sprendimų... Bet va – kokia branda!
Galiausiai, save realizuoju ir kaip kultūros paveldo bei folkloro specialistė, laidų vedėja. Galbūt norėčiau turėti daugiau raiškos kaip atlikėja, bet kol kas veiklos, galimybių ir buvimo scenoje tikrai pakanka.
Nors turite daug veiklos su folkloro ansambliais ir bendruomene, daugiausiai esate siejama su laida „Duokim garo.“ Per daugiau nei dvidešimt metų tapote šios laidos veidu. Ar tai suteikia tik džiaugsmo, ar ir atsakomybės?
Žinoma, yra atsakomybė. Visi vedėjai jaučia pareigą prieš televiziją, gerbėjus, auditoriją, ją prisiima ir gražiai dirba. Aš gal per daug atsakingai į viską žiūriu (juokiasi). Mane daugybė dalykų jaudina ir graudina, kartais – iki džiaugsmo, o kartais – iki skausmo ašarų. Viską perleidžiu per save ir ištransliuoju nuoširdžiai. Aš nesu tokia profesionalė kaip aktoriai, kurie gali viską pakelti – paslėpti savo santykio ir emocijos man nepavyksta.
Pastaraisiais metais pasikeitė keli jūsų laidos partneriai. Ar jus veikia tokie pokyčiai?
Žinoma, bet per tiek metų yra buvę ir folkšoko projektų, kuriuos teko vesti ir su garsių grupių lyderiais, ir su kitais atlikėjais. Visi žmonės, su kuriais tekę dirbti, labai greit prisitaiko, tad susidirbame. Jau nekalbu apie Stanislovą Kavaliauską, su kuriuo nuo pat pirmų laidų buvome pora kaip tvora. Aišku, tik ekrane (juokiasi).
Šviežia patirtis – darbas su Liudu Mikalausku. Abu esame labai darbštūs, kantrūs, ištvermingi ir suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Mūsų kaip atlikėjų ir renginių vedėjų patirtis padeda viską padaryti lengviau, o ir tas žemaitiškas būdas, matyt, padeda susikalbėti bei vienas kitą pajausti. Yra tokio lengvumo, šmaikštumo, tad pamažu susižaidžiame.
O ar daug porininkas turi reikšmės?
Žinoma, turi, tačiau niekada neturėjau blogo porininko. Aš manau, kad ir su manimi dirbantys žmonės turi taikytis, ne tik aš. Juk irgi ne viską tobulai darau (šypsosi).
Jūsų gimtadienis – rudens pradžioje, kuris daugybei žmonių asocijuojasi su mokslo metais. Auginate tris vaikus, kuriuos šiemet taip pat išleidote į mokyklą. Joje vaikų laukia ne tik gražūs momentai, bet ir gyvenimiškos pamokos. Ar tai jūsų, kaip mamos, negąsdina?
Negąsdina. Esu daugiavaikė mama, o jos kuo toliau, tuo lengviau ima žiūrėti į tam tikrus dalykus. Aš tikrai nepergyvenu ir neanalizuoju kiekvieną dieną, ką vaikai valgo mokykloje, ar gauna pakankamai maisto ir ar jis atitinka normas. Jei man vaikai pasako, kad yra sotūs, laimingi, patenkinti, tada gerai, o jei kažkas nepatinka – turi porą eurų, nueina į parduotuvę ir nusiperka, ko nori.
Jie pakankamai dideli, savarankiški ir patys susitvarko. Aišku, iš pradžių reikėjo viską suorganizuoti, bet jau savo praėjau – vyriausiasis sūnus už dviejų metų baigs mokyklą, todėl daug ramiau į viską žiūriu. Visiems linkiu žiūrėti į gyvenimą paprasčiau ir neapkrauti dalykais, kurie nebūtini.
Kiek, jūsų nuomone, šalia mokymosi įstaigos svarbi gyvenimo mokykla? Kaip su vyru ugdote savo atžalas?
Juos mokome pačių esmių esmės – kaip gyventi ir savarankiškai spręsti problemas įvairiuose amžiaus tarpsniuose, kaip priimti sprendimus, kaip bendrauti. Mokome, kad yra svarbi ne tik individuali raiška, bet ir bendradarbiavimas. Mano visi vaikai nuo pat gimimo dalyvauja folkloro ansamblio „Virvytė“ veikloje. Esame bendruomenė, kurią jungia ne tik folkloras, bet ir draugiški šeimų santykiai, bendravimas, gražios tradicijos, kurias išlaikome, tęsiame ir perduodame. Vaikai visur dalyvauja ir manau, kad įgyja labai geros socialinės ir kultūrinės patirties.
Tikinate, kad save pilnai realizuojate ir jaučiate pilnatvę. Vis tik, ar norėtumėte dar ko nors sau palinkėti?
Nieko nesinori keisti, bet labai trokštu daugiau dėmesio skirti sau. Norisi, kad pakaktų poilsio ir laiko būtent rūpesčiui savimi. Turiu ypatingai moteriškus genus, tad reikia sportuoti! Kaip dabar jaunimas ir moterys sportuoja. Tai – labai gražu ir žavu, o man, kaip žmogui, kuris nori išlaikyti sveikatą ir formą, reiktų į tai atkreipti dėmesį ir ties tuo stipriai padirbėti. Turiu tam rasti laiko, bet jo nėra. Na, gal tiesiog dar nesugalvojau, kaip susidėlioti savo dienos grafiką ir ką išmesti (šypsosi).
Fotogalerija: