– Baigei istorijos studijas, bet tavo žurnalistinė praktika prasidėjo labai pikantiškai, tiesa?
– Gyvenime viskas prasideda nuo sekso. O mano žurnalistinė praktika prasidėjo gavus laikraščio „Pirmadienis“ užduotį pakalbinti naują tiems laikams specialistą – seksopatologą. Kažkodėl visiems tuo metu atrodė, kad tai yra žmogus, kuris nieko daugiau nedaro, tik pasakoja, kokiais būdais reikia mylėtis.
– Buvai politikos žurnalistas, paskui rašei būsto ir namų temomis. Ar moki klijuoti plyteles?
– Moku klijuoti plyteles, nes nepainioju kairės nuo dešinės. Kasdiene ir ta kita, politologine prasme. O jei rimtai, tai nesidomėti politika Lietuvoje neįmanoma. Tačiau dirbdamas politinių temų apsuptyje norėjau kažko naujo. Nekilnojamasis turtas, architektūra, urbanistika, dizainas – labai aktualu ir įdomu.
– Sako, kad sukėlei skandalą JAV ir tave suėmė prezidento B. Clintono apsauga?
– Stebėdamas B.Clintono rinkimų kampaniją, buvau pakviestas su kolegomis amerikiečių žurnalistais aplankyti rinkimų kampanijos turą. Vienas toks susitikimas vyko didžiuliame stadione. Nusileido prezidentinis Boeingas, apsaugos – pulkai. Į uždarą zoną galėjai patekti perėjęs specialų kontrolės punktą. Taigi einant pro jį, buvau paprašytas parodyti leidimą. Manęs paklausė, ar nesu iš buvusios sovietų sąjungos. Esu, atsakiau. O jis: tai gal ir kariuomenėje tarnavai? Na, tarnavau seržantu. Tada tik žybt, pokšt, šmokšt ir nuvedė į šalį. Reikalą išgelbėjo mano kolegos žurnalistai, pastebėję, kad dingau.
– Kiek ministrų nuvertei?
– Ministrus varto V.Putinas – dziudo meistras.
– Ar tai buvo didžiausias nuotykis žurnalistikoje?
– Na, žurnalistinius nuotykius geriausiai pasakoja A.Čekuolis. Aš tik mokausi. Nuotykių buvo ir dar bus. Štai kad ir toks, apie papročius:
Serbija, pakankamai ramus pokario laikas. Kažkur kitame kambaryje vyksta prekyba ginklais, kažkur – svaigalais, kažkur – moterimis, o dar kitur – skaniais pyragais su mėsos arba daržovių įdaru. Mes, būrelis užsieniečių, antras mėnuo dirbame savo darbą. Mums talkina vietos žmonės. Sykį, pagauti lengvai nusakomo geraširdiškumo, nutarėme savo pagalbininkėms padovanoti gėlių.
Sukvietėme visas į iškilmingą vakarėlį, patys nuskuodėme į turgų. O jame – įvairių spalvų margumynas: privežta metrinių kardelių. Mes nupirkome keletą glėbių, skubame tekini namo, per tuos stiebus vos vos kelią matome. Šiaip taip įtaikėme į duris. Staiga pasigirsta šūksnis, o kitame kampe – verksmas. Iškišame galvas iš po kupetos kardelių ir matome, kaip iš salės bėga mūsų pagalbininkės. Viena dar ir kūkčiodama. Paskui jas – ir kartu atėję vaikai, suaugusieji.
Įsmigome vietoje. Dairomės pasimetę. Kas vyksta? Likome vieni, sumerkę į stiklainius kardelius ir nieko nesuprantantys. Taip ir būtume nieko nesupratę, jei nebūtų sugirgždėjusios durys ir pro jas įslinkęs mūsų bičiulis poetas. Graži buvo, sako, jūsų idėja. Gėlės juk visame pasaulyje yra nuostabi dovana. Deja, tos, kurias atnešėte, pas mus yra laidotuvių gėlės. O laidotuvės po ką tik praūžusio karo – nėra pats geriausias priminimas.
– Kuri muziką. Ar tas dainas dainuoja Zvonkė?
– Cha, cha, cha. Ji jau turi savo kompozitorių. O šiaip, visi kas moka dainuoti – tegul dainuoja, o kas nemoka – tegul nors niūniuoja. Geros muzikos, kaip ir gero humoro, Lietuvoje turi būti daugiau.
– Tavo eilėraščius spausdino „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Gal ketini išleisti knygą?
– Neperšokęs op, nesakyk – griovys (juokiasi).
– Turi nuosavą ryšių su visuomene agentūrą. Laikai save verslininku?
– Žinote, dirbau samdomu darbuotoju – keikiau darbdavius. Pats tapęs darbdaviu ėmiau suvokti daugybę paprastai neužkliuvusių dalykų. Todėl labai norėčiau, kad kiekvienas galėtų tapti darbdaviu. Bent jau savo paties ar savo šeimos. Daug kas pasikeistų mąstyme, tarpusavio santykiuose. Pamatytume, kaip esame vienas nuo kito priklausomi ir kaip mums vienas kito reikia. Reikia saugoti ir tausoti. Nesu garantuotas, kad šiuo metu Lietuvos valstybėje tam yra sudarytos sąlygos. Viliuosi – daromos.
– Ar kas nors pasiekite gyvenime, kai ėmei rodytis televizijoje?
– Ėmiau dažniau dirsčioti į laikrodį.
– Žurnalistika - profesija ar gyvenimo būdas?
– Profesija, nes reikia nuolat mokytis, reikia klausti neįžeidžiant, o išmokus ir supratus savo, kaip visuomenės pagalbininko vaidmenį, nenaudoti profesijos asmeniniams interesams. Kita vertus – žurnalistika yra ir savotiškas gyvenimo būdas, nes žurnalistas turi išlikti žingeidus, smalsus, o tai, sutikite, ne visiems priimtina. Ypač perkopus 50. Bet mano akims teisingiausiai atrodo toks sakinys: tik derindamas profesinius ir gyvenimiškus patyrimus gali tapti vertu dėmesio.
– Kuo „Juoda – Balta“ įdomi žiūrovui?
– Ši laida negali palikti klausimo be atsakymų, dar blogiau – vietoj jų pasiūlydama nutylėjimus. Ne, ši laida turi priversti atsakyti net ir į tokius dalykus, kurie yra skaudūs. Tačiau jie šimteriopai skaudesni, kol slepiami. Pokalbis su žmonėmis ir atidengia sopulius, bet ir pagydo. Kiekvienas tai žinome savo kailiu. Kita vertus, mes ir žmonėms turime parodyti, kad nereikia bijoti reikalauti atsakymų. Ypač iš tų, kurie atsakymus pateikti privalo.
