„54 metai televizijoje. Ar gali įsivaizduot?“, – pradėdamas pokalbį klausia Vidas Mačiulis ir prisimena savo prabėgusias dienas televizijoje, kur buvo ir šilto, ir šalto. Tačiau labiausiai džiaugdamasis savo brangiausiu kūriniu – laida „Krepšinio pasaulyje“, mintimis jis sugrįžta į 1992-uosius.
„Tais metais su legendinių krepšininkų karta gimė ir mano pirmoji laida...“ – kalbėdamas su Žmonės.lt prisimena Vidas Mačiulis ir pasakoja mažai kur girdėtą priešistorę.
„Lietuvos televizijos Kauno redakcija perėmė Ostankino televizijos pirmąją programą ir įkūrė LTV2 – Lietuvos televizijos 2-ąją programą. O joje reikėjo laidų. Kadangi jaučiau didžiulę aistrą krepšiniui ir nuo 1979 iki 1989 metų Kauno sporto halėje rengdavau reportažus varžybų pertraukėlių metu, nusprendžiau, kad reikia kurti laidą apie krepšinį“, – pasakoja Vidas Mačiulis ir prieš akis išvysta pirmąją „Krepšinio pasaulyje“ laidą, kuri beje, tuo metu dar vadinosi „Oranžinio kamuolio istorijoms ir profesionalams“.
– Papasakokite, kokia ji buvo, kas tapo pirmaisiais legendinės laidos pašnekovais?
– 1992 metais sausio 8 dieną Ispanijoje vyko krepšinio žvaigždžių diena, kurioje dalyvavo mūsų Arvydas Sabonis, Arūnas Pakula ir Aleksandras Kosauskas. Sužinojau, kad jie planuoja parskristi į Lietuvą sausio 11 dieną, būtent tada, kai turėjau transliuoti savo pirmąją laidą. Nusiunčiau vairuotoją į Vilniaus oro uostą, kad juos paimtų ir jau 20 minučių po 10 valandos vakaro Arūnas ir Aleksandras sėdėjo pas mane studijoje. Kalbėjome iki pusės 1 nakties... ir viską transliavome gyvai!
– Kaip taip atsitiko, kad laida „Oranžinio kamuolio istorijoms ir profesionalams“ galiausiai tapo „Krepšinio pasaulyje“, kuri kiekvieno galvoje lyg šiol skamba su legendine melodija?
– Ilgus metus laidą vedžiau su a.a. Arūnu Pakula, kuris išėjo 2004 metais. Nusikėlus į aštunto dešimtmečio pabaigą, Arūnas sugalvojo išleisti žurnalą „Krepšinio pasaulis“, tačiau tuo metu pasirodė tik du ar tris numeriai. Kartą besikalbant ir prisiminus tą žurnalą, kilo idėja laidą pervardinti, tačiau tada Arūnui pasakiau: „Lai būna „Krepšinio pasaulyje“. Taip ir gimė pavadinimas su visiem puikiai žinoma melodija, kuri skambėjo kiekvieną sekmadienį.
Tiesa, ne tik pavadinimas, bet ir laidos transliavimo diena pasirinkta neatsitiktinai. Sakoma, kad krepšinis – antroji Lietuvos religija. Tas aš sau ir pagalvojau: jei pirmoji religija kiekvieną sekmadienį mus kviečia į bažnyčią, antroji religija sekmadieniais kvies prie televizijos ekranų (šypsosi).
– Laidas vesdavote tiesioginio eterio metu, tad per tiek metų tikriausiai teko susidurti su įvairiausiais kuriozais. Prisimenate ryškiausius?
– Oi, įvairiausių netikėtumų būta daug... Šiam momentui labai gerai prisimenu, kai transliavome laidą karštą pavasario dieną ir staiga sprogo studijos žibintai. Viskas pabiro tiesiai ant manęs, bevedančio laidą! Nors tuo metu kiek išsigandau, bet nepasimečiau ir tariau: „Studijoje net lempos pokšti mūsų krepšininkų pergalių garbei!“.
Puikiai prisimenu, kai paskelbiau krepšinio dainų konkursą ir trys laureatai atvyko į studiją, kur jų kūrinius turėjo įvertinti Šarūnas Marčiulionis. Visi susirinkom – o Šarūno nėra. Galiausiai jis atvažiavo pavėlavęs ir pranešė, kad naktį iš jo pavogė žigulį. Tais laikais nebuvo priimta skelbti tokius dalykus, tačiau pasinaudojęs tiesioginiu eteriu, pranešiau apie vagystę ir paprašiau automobilį grąžinti.
Taip pat vieni ryškiausių atsiminimų iš čempionatų. 1995 metais su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine Europos čempionate, Atėnuose, slaptai su kamera filmavau įspūdingiausius kadrus. Anuomet tai buvo draudžiama, tad visko teko patirti – ir kameras, ir kasetes atiduodi. Tačiau galiausiai išsisukau ir lyg šiol turiu visus kadrus.
Taip pat įsimintini 1994 metai, kai su Jono Kazlausko jaunių rinktine išvykau į Izraelį, Telavivą, kur jie iškovojo Europos čempionų vardus. Tada net ir aš gavau čempionų aukso medalį! Matyt, liko per daug, tad teko juo pasipuošti ir man (šypsosi). Vėliau medalį atidaviau Joniškio muziejui.
– Ne paslaptis, kad buvote išties artimas krepšininkų draugas. Galbūt su kamera jie įsileisdavo ir į namus?
– Kad žinotumėte, kokių kadrų aš turiu... Ir vestuves filmavau, ir vienas pirmųjų krepšininkų atžalas išvydau – Arvydo Sabonio sūnų Domantą sūpavau antrasis po jo senelio. Įamžinau akimirką, kai jis dar vos kelių mėnesių mano mikrofono oranžinį krepšinio kamuoliuką įsidėjo į burną, o aš jam ir sakau: „Štai ir auga būsimas krepšininkas!“.
Kartais pirmasis sužinodavau apie krepšininkų šeimos kūrimo planus ar pagausėjimą, tačiau niekad neprašytas to eteryje neskelbdavau. Krepšininkai manim pasitikėjo, išklausydavau jų kaip psichologas...
– Per 30 metų nufilmavote 1207 laidas. Kaip pavyko tiek metų išlaikyti žiūrovų dėmesį ir sukurti vieną ilgiausiai lyg šiol transliuojamų laidų Lietuvoje?
– Savo knygoje „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“ esu parašęs: „Krepšinis mano pirmoji, vienintelė ir paskutinė meilė“. Žinoma, mano didžioji meilė yra ir mano žmona Teklė, su kuria lyg šiol esame kartu, tačiau mano širdyje visuomet buvo ir bus krepšinis. Tad sakyčiau, mano pastovumas, atsidavimas ir besąlygiška meilė krepšiniui lėmė laidos sėkmę.
O kitas dalykas, kuris mažai kam žinomas, tačiau labai svarbus – laidą kūriau ne dėl pinigų ir už ją negavau nei vieno lito ar euro honoraro. Tai yra mano hobis ir gyvenimo džiaugsmas. Be to, visada laikiausi tokios nuomonės – krepšinis gyvuos, kol neįsikiš pinigai.
– O galbūt jau esate numatęs, kiek dar gyvuos jūsų laida?
– Kažkada sakiau, kad kai nufilmuosiu 1000-ąją laidą, nustosiu kurti. Tada visi juokėsi... O visai nesenai Druskininkuose apsilankiau pas tokį žynį, kuris sakė, kad laidą dar tikrai kursiu penkerius metus. Negali žinoti, tikėti čia ar ne (šypsosi).
Turėjau minčių savo laidą perduoti anūkui Justui arba anūkei Salomėjai, bet abu tokio „palikimo“ kratosi. Tiesa, Salomėjos dabartinis vyras yra žinomas krepšininkas Marius Grigonis, tad galbūt jis ateityje norės pratęsti „Krepšinio pasaulyje“ istoriją.
O šiaip galiu išduoti paslaptį, kuo labiau senstu, tuo pas mane daugiau jėgų ir kūrybiškų idėjų. Visą gyvenimą laikausi posakio „judėjime – gyvybė, ramybėje – mirtis“, todėl kol galiu judėti į priekį, tol „Krepšinio pasaulyje“ ir gyvuos.
