„Tai, kad gimiau pavojingai per anksti, žinojau, bet iki pat dabar nesuvokiau, kaip viskas buvo trapu, rimta ir kaip svarbu apie tai kuo daugiau kalbėti. Taigi ir aš prieš trisdešimt septynerius metus Šiaulių gimdymo namuose gimiau visu mėnesiu anksčiau – 34 savaičių. Tuomet svėriau vos 2,2 kg.
Mano brolis Laimonas, kurio tėvai susilaukė beveik po poros metų – taip pat ankstukas. Tiek mano, tiek brolio gyvenimo pradžia buvo sunki. Mama pasakojo, jog su manimi ligoninėje praleido porą mėnesių“, – pasakoja E.Žičkus.
Medikai turėjo pakovoti dėl mažylio gyvybės, o tėvams tai kainavo ne vieną bemiegę naktį. E.Žičkus juokauja, jog paauglystėje tėvams taip pat suteikė progų ne vieną naktį nemiegoti, bet šias jau prisimena su šypsena.
„Man dabar sunku suvokti, ką reiškia jauniems tėvams susilaukus mažo stebuklo skubėti ne namo, o jį ilgas savaites stebėti pro stiklinę pertvarą, inkubatoriuje pajungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Tačiau tokia dažna realybė, todėl ir sakoma, kad kovoti tenka ne tik mažylių tėvams, bet ir patiems kūdikiams. Už kiekvieną oro gurkšnį, galimybę atsimerkti, galimybę gyventi“, – pokalbį apie savo ypatingą kūdikystę prisimena Edvardas.
Tai gali nutikti bet kuriai šeimai
Žurnalistas neslepia, jog ilgą laiką atviriau apie atėjimo į šį pasaulį sunkumus su mama per daug nešnekėjo, tačiau tikina suprantantis, kodėl apie tai jiedu su broliu sužinojo pakankamai vėlai. Juk tais laikais kalbėti apie neišnešiotus naujagimius buvo tabu.
„Mama pasakoja, kad anksčiau apie į pasaulį per anksti atėjusius vaikus – ankstukus – kalbėti buvo nepriimtina. Tačiau esu tikras, jog šiuolaikinėje visuomenėje apie tai kalbėti būtina. Reikia drauge kovoti su klaidingais žmonių įsitikinimais. Svarbu suprasti, kad neišnešiotukas gali aplankyti kiekvieną šeimą – pasaulyje net kas dešimtas naujagimis gimsta anksčiau laiko. O medicinai žengiant į priekį tokių mažylių tik daugėja“, – sako TV laidų kūrėjas.
Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė džiaugiasi, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje daugėja tokių žmonių kaip E.Žičkus. Žmonių, kurie prabyla garsiai, pasidalina savo asmeninėmis istorijomis ir laužo vis dar vyraujančią stigmą.
„Gera girdėti vis daugiau ankstukų istorijų, kurios įkvepia ir padrąsina su tuo susiduriančias šeimas. Apskritai, neišnešiotų naujagimių padėtis visuomenėje ir šių mažylių sveikatos priežiūra gerėja. Pavyzdžiui, prieš trisdešimt metų net nebuvo galima pagalvoti apie tokio kūdikio laikymą ant rankų, o šiandien Lietuvos didžiuosiuose miestuose, Vilniuje ir Kaune, šeimos su specialistų priežiūra ne tik gali, bet joms ir rekomenduojama leisti laiką su gimusiais ankstukais“, – teigia A.Speičytė-Radzevičienė.
Vis dėlto „Neišnešiotuko“ vadovė pabrėžia, jog būtina pradėti rimčiau rūpintis ir gerinti psichologinę bei emocinę pagalbą anksčiau laiko pasaulį išvydusių naujagimių šeimoms: „Pagerinti neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų sveikatos priežiūros situaciją gali tik diskusija tarp šeimų ir medikų.
Tad šiemet pirmą kartą Lietuvoje rengėme Penktąjį Pasaulinį neišnešiotų naujagimių forumą. Jo metu 145 ekspertai ir ankstukų tėvų bendruomenės nariai iš daugiau nei 22 valstybių dalinosi gerosiomis patirtimis, kurios tikiu, jog padės įgyvendinti Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartus ir pagerinti kūdikių priežiūrą globaliai.“
E.Žičkus pritaria, jog svarbu ne tik medicinos pažanga, kuri padeda išgyventi tokiems kaip jis, bet kartu būtina užtikrinti tolimesnę kūdikių priežiūrą ir tinkamą ankstuko raidą. O paklaustas, ar žino, jog tarp anksčiau gimusių yra daug išskirtinio talentų žmonių, E.Žičkus tik nusišypso: „Na, mano mama visada sakė, kad aš nuo vaikystės turiu išskirtinių gebėjimų. Tačiau tai nėra svarbiausia. Dabar, kai žinau, kad esu ankstukas, noriu padėti rūpintis vaikais, kurie į pasaulį ateina per anksti.“