Laiko patikrinti kompleksai

 Napoleono kompleksas

 

Garsusis imperatorius nebuvo toks jau mažaūgis, kaip priimta manyti — iš įvairių šaltinių galima spręsti, kad jo ūgis buvo tarp 162 ir 167 cm. Vis dėlto būtent jį kaip atskaitos tašką pasirinko XX a. pr. psichologas Alfredas Adleris, tyrinėjęs neva didesnį mažaūgių vyrų agresyvumą. Pats Adleris Napoleono kompleksu pavadinto reiškinio ištirti nespėjo — jo darbą pratęsė kiti. Po 50 metų bandymų, tyrimų ir testų vis dėlto buvo prieita prie išvados, kad ūgis ir agresija niekaip nesusiję. Nepaisant to, iki šiol gaji nuomonė, kad kuo mažesnio ūgio vyriškis, tuo aktyviau jis kėsinasi užkariauti visą pasaulį.

 

Edipas — kelių antikos mitų herojus. Jo gyvenimas susiklostė gana nesėkmingai. Dar kūdikis atskirtas nuo tėvų, užaugęs grįžo į gimtąjį miestą, atsitiktinai užmušė savo tėvą ir paėmė į žmonas motiną. Sužinojęs tiesą išsidūrė akis ir pasitraukė į savanorišką tremtį.

 

Donžuano kompleksą psichologai laiko rimtu seksualiniu sutrikimu. Net ir itin poligamiškai orientuotiems vyrams paprastai būdingas polinkis į „haremo“ tipo santykius, t. y., siekiama ne tik kuo didesnio partnerių skaičiaus, bet ir stengiamasi jas visas išlaikyti „prie savęs“, apsaugant nuo galimų varžovų. Edipo vardu Z.Froidas pavadino visą kompleksų sistemą, susijusią su meile motinai ir pavydu tėvui. Visi berniukai patiria kažką panašaus, o liekamųjų požymių psichologai įžiūri ir suaugusių vyrų gyvenime. Pavyzdžiui, siekis būti pagirtam valdžią turinčio ar aukštesnę socialinę padėtį užimančio vyro. Tai vienas iš Edipo komplekso požymių — nesąmoningas kaltės prieš tėvą jausmas. Juk sūnus tėvą traktuoja kaip varžovą, kurį širdies gilumoje trokšta pašalinti, todėl „tėvo“ — aukštesnį statusą turinčio vyro — pagyrimas suvokiamas kaip „nuodėmės“ atleidimas.

 

Žymusis ispanas gundytojas pasižymėjo ne tik daugybe meilės ryšių. Išskirtinė jo ypatybė — sprukti iškart po sugundymo. Gavęs tai, ko siekė, jis tučtuojau dingdavo, dar spėjęs pranešti damai, kad jie „išsiskiria kaip jūroje laivai“.

 

Donžuano kompleksą psichologai laiko rimtu seksualiniu sutrikimu. Net ir itin poligamiškai orientuotiems vyrams paprastai būdingas polinkis į „haremo“ tipo santykius, t. y., siekiama ne tik kuo didesnio partnerių skaičiaus, bet ir stengiamasi jas visas išlaikyti „prie savęs“, apsaugant nuo galimų varžovų. Donžuaniška elgesio schema aiškinama rimtu seksualiniu nevisavertiškumu — nesugebėjimu patirti tikrą seksualinį pasitenkinimą bei baime, kad ir partnerė liks nepatenkinta. Nelaimingasis donžuanas priverstas sprukti iš nuodėmės guolio kuo greičiau, kad tik neišgirstų, kaip ji pasako: „Nejaugi dėl šito aš paaukojau savo garbę ir dar buvau priversta tris naktis iš eilės klausytis tavo siaubingų serenadų?!“ Visišką kokybės nebuvimą vargšelis priverstas maskuoti nesaikinga kiekybe — siekti moters donžuanui kur kas paprasčiau ir saugiau negu ją turėti.

 

Kartą Jonui apsireiškė Dievas, liepė jam mesti visus darbus ir tapti keliaujančiu pamokslininku. Biblijoje parašyta, kad „Jonas išsigando“, bet nepatikslinta, ko būtent. Gal jam buvo nepatogu apsikvailinti prieš skeptiškai nusiteikusius žydus, gal visai pamatuotai bijojo gauti akmeniu akin už prastą pamokslą... Taigi nusprendė Jonas pirmu pasitaikiusiu laivu bėgti kur akys mato. Bet nuo Dievo pasprukti ne taip paprasta: jūroje kilo tokia audra, kad jūreiviai išsigandę išmetė Joną už borto. Ten jį prarijo didžiulė žuvis, nugabeno Dievo išrinktąjį atgal prie kranto, išspjovė ir taip išraiškingai į jį pažiūrėjo, kad užuominą ir didžiausias kvailys būtų supratęs... Atsiduso Jonas ir patraukė vykdyti savo misijos.

 

Pirmą kartą terminas „Jono kompleksas“ buvo pavartotas A.Maslou psichologijos darbuose. Dabar taip vadiname savirealizacijos baimę, savo sugebėjimų nuvertinimą. Tokio žmogaus devizas galėtų būti „Oi, ne, ką jūs! Aš nesugebėsiu“. Truputis Jono komplekso saugo žmogų nuo streso ir atsakomybės naštos, bet jei jis ima dominuoti, tampa pavojingesnis negu tie pavojai, nuo kurių saugo.

 

Dar pusė bėdos, jei kompleksas viso labo neleidžia žmogui kilti karjeros laiptais, bet „jonai“ dažnai ima vengti net menkiausios atsakomybės ar įsipareigojimų visur. Absoliuti komplekso išraiška — atsisakymas nuo gyvenimo apskritai.

 

Pamenate Hugo romano herojų? Tokį dvasingą ir tokį baisų pažiūrėti... Vadinamasis Kvazimodo kompleksas dažniausiai, deja, žymi visiškai atvirkščią dalyką: nepriekaištingos išvaizdos asmuo turi didelių psichologinių problemų būtent dėl... išvaizdos. Jie baidosi veidrodžių, negali žiūrėti į savo atvaizdus, o mazochistiškai apžiūrinėjančius kokią riebalinę raukšlelę ar iškilusį spuogą juos gali ištikti isterijos priepuolis.

 

Oresto kompleksui kaip reikiant išsikerojus, žmogus ima nekęsti visos moterų giminės apskritai. Jo įsitikinimu, tai nuodėmingos, nepatikimos ir silpnos būtybės, kurias reikia valdyti geležine ranka, o dar geriau — apskritai neturėti su jomis jokių reikalų.Psichologai tvirtina, kad šis kompleksas maskuoja giliau glūdinčias problemas. Nuo jo dažnai kenčia seksualinį spaudimą patiriančios paauglės, potencijos sutrikimų turintys vyrai ar šiaip pernelyg ilgai stresą patiriantys žmonės. Nuo trikdančių kontaktų su aplinka jie ginasi visu savo elgesiu tarsi sakydami: „Aš labai bjaurus, aš tiesiog išsigimėlis, su manimi niekas tiesiog negali turėti jokių reikalų“.

 

Gydyti „kvazimodus“ standartinėmis sėkmės programomis „Patikėk, kad esi nuostabus“ — beviltiškas reikalas. Būti nuostabūs jie iš tiesų visiškai netrokšta. Jie nori tik išsivaduoti nuo streso.

 

Agamemnoną, grįžusį iš žygio prieš Troją, mylinti žmona apdovanojo ištaiginga puota, paskui — karšta vonia, o po vonios — kirviu per galvą... Dešimt metų vienatvės gali kaip reikiant įsiutinti moterį.

 

Karališkosios poros sūnus Orestas nutarė privaląs atkeršyti už tėvą ir nužudė motiną, tokiu būdu įeidamas į psichiatrijos istoriją. Jo vardu pavadintas vienas iš Edipo komplekso variantų: iš pradžių, kaip įprasta, vaikas pavyduliauja motinos tėvui ir linki pastarajam visokių bėdų. Vėliau, kankinamas sąžinės priekaištų, dalį savo kaltės perkelia motinai — neva ji kalta dėl jo kančių. Kompleksui kaip reikiant išsikerojus, žmogus ima nekęsti visos moterų giminės apskritai. Jo įsitikinimu, tai nuodėmingos, nepatikimos ir silpnos būtybės, kurias reikia valdyti geležine ranka, o dar geriau — apskritai neturėti su jomis jokių reikalų.

 

Samo valdovas Polikratas buvo nepaprastai turtingas ir laimingas žmogus. Žinoma, galų gale jis papuolė į tenykščio psichoanalitiko nagus. Tas, apsimetęs burtininku, išbūrė sėkmės lydimam valdovui visokių nelaimių ateityje — juk už viską anksčiau ar vėliau tenka mokėti... Persigandęs Polikratas pasišovė atsikratyti bent dalies savo gerovės ir metė jūron žiedą su brangakmeniu, kurio vertė — neką mažesnė nei pačios Samo salos. Bet jau po poros dienų pietums jam patiekė žuvį, kurios skrandyje brangusis žiedas grįžo pas šeimininką... Po kelių metų Polikratas pateko į savo mirtinų priešų persų nagus ir buvo žiauriai nužudytas.

 

Polikrato kompleksu vadinama baimė, kad viskas tavo gyvenime klojasi pernelyg gerai. Kuo plačiau tau šypsosi sėkmė, tuo jos šypsena darosi panašesnė į giltinės vypsnį...

 

Kol Kainas plušo savajame darže, jo jaunėlis broliukas klajojo po miškus ir laukus medžiodamas visokius triušius. Kai atėjo laikas sudėti aukas Dievui, išrankusis Kūrėjas pasirinko Abelio pasiūlytą šviežią mėsytę, o ne Kaino vaisius bei daržoves. Kainas įsižeidė ir trenkė broliui akmeniu per galvą, taip tapdamas pirmuoju žudiku žmonių giminėje.

 

Polikrato kompleksu vadinama baimė, kad viskas tavo gyvenime klojasi pernelyg gerai. Kuo plačiau tau šypsosi sėkmė, tuo jos šypsena darosi panašesnė į giltinės vypsnį...Kaino kompleksas gresia praktiškai kiekvienam turinčiam jaunesnių brolių ar seserų — juk jie yra varžovai kovoje dėl tėvų meilės ir dėmesio. Augant kompleksas paprastai išnyksta, bet kartais ima reikštis vos ne diametraliai priešingais būdais. Kartais „kainas“ visą gyvenimą vos begali pakęsti savo brolį ar sesę, pyksta ant jų dėl menkiausios priežasties ar išvis be jos, o kartais ima perdėtai rūpintis, prisiimdamas greičiau tėvų, o ne vyresniojo brolio ar sesers funkcijas. Beje, antrasis variantas kelia didesnį rūpestį psichologams, nes išduoda giliai glūdintį „kaino“ kaltės jausmą. Išpirkti tą tikrą ar menamą kaltę dažnai siekiama visą gyvenimą.

 

Upių dievo sūnus Narcizas buvo toks gražus, kad aplink jį nuolat sukosi ne tik merginos, bet ir vyrai (Elados tradicijoms tai nėmaž neprieštaravo). Drovus jaunuolis gerbėjų kratėsi kaip išmanė, todėl galiausiai viena iš atstumtųjų nimfų įpykusi prakeikė jį meilei be jokios vilties sulaukti atsako. Taigi vaikinas įsimylėjo savo paties atvaizdą upės vandeny ir visą laiką leido beviltiškai mėgindamas apkabinti tekantį vandenį.

 

Psichologijos mokslui jis padovanojo iškart dvi sąvokas: „narcisizmas“ ir „Narcizo kompleksas“. Pirmoji tiesiog apibūdina susižavėjimą savąja asmenybe ir aplinkinių ignoravimą, o štai antroji žymi kur kas sudėtingesnį reiškinį. Jo auka dažniausiai tampa tas, kuris gimė gražus ir protingas, o svarbiausia — mylimas. Nuo kūdikystės nuolat girdėdamas aplinkinių pagyras, paauglystės jis sulaukia jau tempdamas nemenką ambicijų, lūkesčių ir maksimalistinių ateities planų naštą. Jis žino, kad jam skirta visad būti stipriausiam, gražiausiam ir protingiausiam, kad jis bus prezidentas ir ves princesę. Bėda ta, kad menkiausia nesėkmė, su kuria normalus žmogus galėtų susitaikyti, ją kokiu nors būdu apeiti ar įveikti, narcizui gali tapti lemtinga, neįveikiama kliūtimi. Geriausiu atveju įgimtas perfekcionizmas privers jį suktis dviguba jėga, blogiausiu – jo asmenybė ims pamažu trupėti, skeldėti, kol galiausiai subyrės, palikdama tik buvusios šlovės griuvėsius.

 

Pirmą kartą Dievo kompleksą to paties pavadinimo esė aprašė anglų psichoanalitikas E.Džonsas (prieš šimtą metų laikytas egzotišku reiškiniu, šiuolaikinių psichoanalitikų jis nė kiek nebestebina). Komplekso požymiai: didybės manija, siekis manipuliuoti žmonėmis, nuolatinės užuominos apie savo informuotumą ir įvairiausių sričių išmanymą. Kartu „dievas“ vengia viešumo, nieko nepasakoja apie save, savo amžių ar šeiminę padėtį, yra linkęs naudotis pseudonimais ar tik inicialais. Tik nepalaikykite to kuklumu, atvirkščiai – informaciją apie save „dievas“ laiko ypač vertinga. Vien mintis, kad kažkas gali nepagarbiai paminėti jo vardą privačiame pokalbyje, jam rodosi šventvagiška.

 

Šiandien viena žinomiausių asmenybių su aiškiai išreikštu Dievo kompleksu — Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Iras. Savo atvaizdais užtvindęs visą šalį (jų gadinimas laikomas nusikaltimu valstybei), jis pats asmeniškai rodytis viešumoje labai nemėgsta.

 

Be pagalbos iš šalies šį kompleksą įsitaisyti labai sunku – jis lyg egzotiška gėlelė gali pražysti tik tinkamoje dirvoje, palankiai susiklosčius aplinkybėms. Pirmiausia reikia susirasti bent dešimt (dar geriau — bent dešimt milijonų) žmonių, kurie sutiktų aklai tau paklusti...