Nėra pasaulyje žmogaus, nepatyrusio artimojo netekties, tačiau darnios šeimos ir gerų santykių praradimas yra pati skausmingiausia netektis.
„40 metų kartu tarsi viena diena, bet viskas praėjo ir baigėsi. Jaučiuosi kaip be pusės savo kūno. Mes gyvenom draugiškai, ypač pabaigoje buvom nepaprastai suartėję. Jaunystėje visko buvo: ir pykčių, ir ginčų, ir visokių skandalų. Bet mes buvom labai susigyvenę. Mums nereikėjo daug kalbėti, galėjome sėdėt, tylėt dviese ir mums buvo komfortiška“, – LRT televizijos laidoje „Stilius“ pasakojo Laima.
Prisimindama drauge praleistus metus, kurie su Daliumi prasidėjo nuo ankstyvos jaunystės, ji pripažįsta, kad su vyru praleido didžiąją dalį gyvenimo.
„Aš su juo pragyvenau visą sąmoningą gyvenimą. Pradėjom bendrauti, kai man buvo šešiolika. Su niekuo kitu tiek ilgai nesu gyvenusi. Ir dabar visą laiką atsimenu tokį dalyką. Tai buvo paskutinis jo gimtadienis, pagalvojau, reikia būtinai ji padaryti, sukviesti visus draugus. Jam dar nebuvo taip blogai, pusiau ta sveikata buvo. Ir vakaro metu jis atsistojo ir sako – mano žmona tai be manęs negalės gyventi. Aš pradėjau bartis – nesąmones kalbi, aš be tavęs puikiausiai pragyvensiu, nes visokiais realiais dalykais, buitiniais ir namų reikalais man ir tekdavo visada užsiimt. O dabar galvoju, jis buvo visiškai teisus. Man be jo labai sunku“, – sako Laima.
Bandydama įveikti skausmą, likusi viena Laima Mertinienė puolė į visokias veiklas. Kad tik užsimirštų. Dar giliau paniro į savo audinių verslą, kurį buvo gerokai apleidusi, kol sirgo vyras, atrado ir naują karolių vėrimo meditaciją.
Neslepia, jog rankų darbas padeda susiturėt nuo graudulio ir ašarų. Menotyrą studijavusi moteris visada mėgo ryškias spalvas ir kokybiškus drabužius. Tačiau gedulas padiktavo ir juodąjį gyvenimo laikotarpį.
„Pradžioje vaikščiojau juodai. Ir labai norėjau būt visa juoda, labai blogai man buvo. Toks keistas tas pirmas jausmas. Paskui paskaičiau apie gedulo fazes ir supratau, kad neigiu viską. Man vis atrodė, jis kažkur išvažiavęs ir gali dar grįžt. Paskui atėjo kitas supratimas. Po kurio laiko nuėjau pas vieną moterį, o ji manęs klausia – o ko tu taip juodai vaikštai? Nes ji – iš sentikių šeimos. Ir pasakė: vyras – ne giminė... ir tu taip ilgai gedulo neturi nešiot, – laidai „Stilius“ pasakojo aktoriaus našlė, ilgainiui pastebėjusi, jog juodi jos apdarai prastai veikia ir aplinkinius. – Einu į darbą, į parduotuvę, ten būnu su žmonėmis, bendrauju, niekam nėra malonu… savo skausmą turi išgyventi tik pats, nereikia kitiems krauti tų dalykų.“
Tris vaikus užauginusi Algirdo Brazausko dukra neslepia gyvenime patyrusi didelio skausmo ir vargo. Sunkiai sirgo dukra, daug metų ją teko slaugyti, kai ji pasveiko, apsirgo vyras.
„Svajonių niekada neturėjau. Atsimenu, vienąsyk čia, namuose, buvo toks vakarėlis, ir susėdusios moterys šnekėjomės, visos ėmė pasakoti, apie ką kuri svajoja. O aš sakau: aš tai nieko nesvajoju, tik noriu, kad nepablogėtų“, – prisimena Laima, tik dabar suvokianti, jog tik likusi viena įgijo laiko sau.
Tik ką su juo daryti, kai vaikai užauginti, vyro nebėra, o dar galėtų pagyventi sau. Ir sako, vienam ir vienišam nesinori nieko.
„Iš pradžių ta laisvė buvo baisi. Dabar po truputi jau priprantu, išeinu iš sunkiosios būsenos. Verkiu, palengvėja. Ir juokinga, bet ėmiau nešioti tik gražius apatinius, ko anksčiau nedariau. Prisipirkau gražių pižamų, nežinau nei kam, nei kodėl. Man sūnus kažkaip labai gražiai pasakė, kad pagaliau perku sau daiktus, kurių noriu. Nusiperku vienus, bet labai gerus kvepalus vieną kartą per metus. Kaip dovaną sau. Nes pradėjau galvot, man reikia save pradėt mylėt. Labai ilgai tarnavau kitiems. Nors mylėjau ir viską dariau iš meilės, bet tarnavau“, – prisipažino Laima Mertinienė.
Atviras pokalbis su Laima Mertiniene „Stiliuje“ šeštadienį per LRT televiziją.
