Tai bus pirmas jos koncertas po beveik dvejus su puse metų trukusios tylos. Tylos, kurią lėmė pandemija, šią žiemą Ukrainą užpuolusios Rusijos karas ir po daugelio metų atsinaujinusi onkologinė liga.
Pastarieji dveji pandemijos metai, pasakoja Laima, visus tarsi išmetė iš gyvenimo. Paskui dar karas Ukrainoje...
„Kurį laiką nepajėgiau net įsivaizduoti, kaip toliau gyvensiu. Nesuvokiau, kaip galėsiu dirbti, dainuoti... Bet mane į realybę grąžino ne kas kitas, o patys ukrainiečiai. „Laima, mes turime gyventi. Tiesiog privalome! Ir dirbti, ir vaikus auginti – viską, ką galime, turime daryti“, – tokius žodžius ji išgirdo paskambinusi vienai bičiulei, jaunai ukrainietei šokėjai. Ji padėjo atsitokėti iš siaubingo sąstingio, pabusti iš košmariško sapno.
Laima buvo viena iš nedaugelio pramogų pasaulio žmonių, kurie ryžosi atvirai pasmerkti Rusijos karo veiksmus Ukrainoje. Daug kas puolė ją kritikuoti, kam kišasi į politiką.
„Bet tai – ne politika, tai – karas! Nenormali reakcija – tylėti ir kentėti, o mano gyvenimo kredo – nemeluoti. Patogu ar nepatogu, naudinga man ar ne – aš privalau sakyti tiesą. Deja, kad ir ką kalbėčiau, negaliu sustabdyti šitos beprotybės“, – sielvartauja dainininkė.
Dabar, tikina Laima, geras laikas pasitikrinti – esi empatiškas ar abejingas. „Atrodė, kad pasiųsdamas pandemiją Dievulis jau leido mums suvokti, kas iš tiesų svarbu. Pasirodo, ne... Nejaugi tik karas gali daugelio mūsų širdyse atgaivinti atjautą?“ – svarsto Laima.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: