Visai Lietuvai aktoriaus Laimučio Sėdžiaus (49) veidas pažįstamas iš vaidmenų kine ir televizijos: taip, kadaise jis buvo tas žavus jaunuolis, su Angele Kiliuviene vedęs populiariąją „Dainų dainelę“, dabar – dailus kunigas Povilas LNK seriale „Saldi nuodėmė“...
Laimutis – ir gydytojas iš kultinės Emilio Vėlyvio juostos „Zero 2“, policininkas iš Tomo Donelos „Atsisveikinimo“. „Tie vaidmenys – gana nedideli, galima sakyti – epizodiniai, palyginti su atliekamais serialuose. Ypač pastarajame – „Saldi nuodėmė“, – šypsosi aktorius, anksčiau matytas ir serialuose „Pavogta laimė“, „Mano mylimas prieše“, sukūręs apie šešiasdešimt vaidmenų teatre.
Dar jis – Panevėžio politikas, buvęs ilgametis šio miesto televizijos sveikinimų koncertų vedėjas. Taip pat – logopedės Rasos vyras, jau suaugusios, iš tėvų namų išėjusios Monikos ir gimnazisto Pauliaus tėtis, jaukaus namo su kieme kudakuojančiomis vištomis šeimininkas. Ir apskirtai gerbiamas panevėžietis, nė trupučio nepasipūtusi, draugiška miesto įžymybė, kurią čia pažįsta kone visi – nuo kavinės padavėjos iki kiemsargio.
Ir kaipgi sekasi tam „Saldžios nuodėmės“ kunigui?
Puikiai! Kunigą jau esu kartą vaidinęs teatre, režisieriaus iš Šveicarijos Petario Stoychevo spektaklyje „Meteoras“. Aišku, tas darbas buvo nedidelis – scenoje greitai numirdavau. Vaidmuo seriale, žinoma, daug didesnis. Prieš jo imdamasis susimąsčiau: kaip čia dabar reikės tapti kunigu, kaip apskritai kunigą įsivaizduojame? Paskui nurimau – juk visi žmonės, kaip ir kunigai, tokie skirtingi. Tik ta profesija suteikia kažkokią aurą. Apsirengi sutaną, net aplinkinių požiūris pasikeičia.
Susidraugavau su Širvintų, kur filmuojame, parapijos kunigais – dekanu, vikaru, altaristu. Visą laiką į filmavimus anksti atvažiuodavau, tai jie man: „Tegul bus pagarbintas, kunige.“ Aš jiems: „Per amžius, kunige.“ Man darė įspūdį jų tolerancija. Mačiau, kad akies krašteliu dirsteli, kaip dirbame. Ir vis pasako, jei ne taip apsirengęs ar ką ne taip darau. Pavyzdžiui, kai eina prie altoriaus, kunigui nereikia žegnotis, tik priklaupti. Pats juk tokių niuansų negaliu žinoti.
Tarp filmavimų nubėgdavau į parduotuvę kokio mineralinio nusipirkti, tai moterėlės sveikindavosi: „Tegul bus pagarbintas.“ Visą vasarą gyvendamas Širvintose gal išties pasidariau panašus į kunigą?
Kas jus iš nedidelio Žemaitijos miesto nubloškė į aktorinį, o paskui – į Lietuvos televizijos studiją? Juk apie darbą eteryje tais laikais svajojo daugybė.
Kai mokiausi mokykloje Telšiuose, buvau labai aktyvus vaikas, visur dalyvavau ir nuo devintos klasės vaidinau, kaip tuomet vadinome, Senelį Šaltį. Kai įstojau į tuometinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) Vilniuje, Senelio Šalčio reikėjo dėstytojų ir kitų darbuotojų vaikams. Juo tapau aš. Švenčių laikotarpiu vaikai su manimi ir pritūpimus darė, ir eilėraščius deklamavo, visokias išdaigas krėtė. Juk buvo ir taip, kad vienas iš tėvų dirba konservatorijoje, o kitas – televizijoje. Kažkas pamatė, pagalvojo: „O tas moka bendrauti su vaikais.“
1982-aisiais per studentų atostogas galėjau išvažiuoti namo, bet susirgau gripu. Atėjo bendrabučio budėtoja: „Skambina iš televizijos, skelbia konkursą, reikia, kad dalyvautum.“ Nuvažiavau, „Panoramos“ studijoje perskaičiau tekstus. Kas tie mano konkurentai, norintys vesti „Dainų dainelę“, net nežinojau. Tik girdėjau, kad jų buvo beprotiškai daug. Atrodė, taisyklingai kalbu lietuviškai, neturiu kalbos defektų, bet kai iki pirmos laidos liko savaitė, mane siuntė į Kauną, į klinikas, kur stomatologai turėjo nušlifuoti visus dantis, kad per mikrofoną tariama „s“ neduotų jokio pašalinio švilpesio. Normaliai kalbėdamas tą raidę tariau tikrai gerai, bet, kaip aiškino, mikrofonas galėtų kokį nors defektą paryškinti. Dar, tiesa, prieš tai atsiklausė, ar sutikčiau darytis tokią procedūrą. O ką aš, jaunas... Šlifuokit!
Paskui susėdome su Angele ir pradėjome vesti laidas. Ir likome ten dešimt metų. Tapome, man regis, ilgiausiai dirbusia televizine pora.
Nebandėte eteryje dar labiau įsitvirtinti, pavyzdžiui, tapti diktoriumi?
Kai studijavau, vyko diktorių konkursas. Dalyvavau aš, Sigutė Stankevičiūtė ir Angelė Kiliuvienė. Mes praėjome. Bet šviesaus atminimo Vytautas Kybartas pasakė: „Laimuti, pagalvok, ar tau eiti į televiziją. Iš televizijos į teatrą niekas nenuėjo, o iš teatro į televiziją – priešingai. Jei tik kviečia į teatrą, į Panevėžį... Į televiziją visada spėsi.“
Ir be širdies skausmo televizijos šviesas išmainėte į nedidelio miesto teatrą?
Taip išėjo. Buvome pirmasis aktorių kursas, kuris baigė „be plano“, tai yra – nebuvome numatyti jokiam konkrečiam teatrui. Režisieriai važiavo į Vilnių ir rinkosi patys. Iš Panevėžio atvykęs Donatas Banionis nusižiūrėjo mus penkis, kiti pateko į Kauną, Šiaulius, Nacionalinį, Dalius Mertinas su Gediminu Storpirščiu – į Jaunimo teatrą.
Per tuos metus, kiek dirbu, teatras labai pasikeitė. Yra ir išėjusių Anapus, ir išvažiavusių, ir pasitraukusių užtarnauto poilsio. Kai pagalvoji, kaip viskas pasikeitė ir kiek mano paties suvaidinta... Bet vis dar stengiuosi gyventi linksmai. Kai po teatrą vaikštau, vis dar dainuoju. Jei nesidžiaugsi gyvenimu, niekas už tave juo nepasidžiaugs.
Atrodo, širdyje esi labai jaunas, bet kai tau penkiasdešimt, turi suvokti, kad jau užlipai į kažkokią viršukalnę, belieka pasižiūrėti atgal, ką per tą laiką nuveikei. Ir kaip – greitai ar lėtai – leisiesi nuo to kalno. Pamenu, buvau dar mažas, kai į Telšius žiemoti pas mus atvažiavo močiutė. Sėdėdavome vakarais ir kalbėdavomės. Sako ji man kartą: „Taip keista, Laimuti, man jau septyniasdešimt ketveri, o, atrodo, tik vakar žąsis ganiau.“ Galvojau: kaip gali tokiam senam žmogui atrodyti, kad viskas buvo vakar? Kai atvažiavau į Panevėžį, maniau, pagyvensiu kokius penkerius metus. Paskui laikas tik šviiilpt... Žiūriu, jau dvidešimt septyneri metai čia. Dvidešimt aštunti. Šįmet rugsėjo pirmąją šešiolikametis sūnus pradėjo eiti į pirmą gimnazijos klasę. Kai anksčiau vaikščiojo su visokiais bluzonais, atrodė, dar lyg ir vaikas, o dabar – visas mano ūgio, pasipuošė kaklaraiščiu, juodais batais, švarku... Žmonai sakau: „Žiūrėk, jau suaugęs žmogus!“ Dukrai dvidešimt vieni, jau išlėkusi, gyvena atskirai.
Po studijų Panevėžys neatrodė per ankštas?
Iš pradžių visko buvo. Iki atvažiuodamas dirbti niekada čia nebuvau lankęsis. Tik buvau girdėjęs apie Juozą Miltinį. Išlipau iš autobuso stotyje ir galvojau: kur tas teatras? Užuodžiau: labai skaniai kvepia kava – prie stoties veikė tokia kavinė „Aguonėlė“. Užėjau, atsigėriau, paskui lėtai lėtai ėjau. Žiūriu – teatras. Anksčiau čia atvykęs kolega po metų jau stebėjosi: „Turi tiek pažįstamų, su visais sveikiniesi...“ Aiškinausi, kad aš normalus žmogus – ir su valytoja pašneku, ir su vairuotoju. Juk visi mane pažinojo iš „Dainų dainelės“ ir teatro – tuo laiku prie bilietų žmonės ir naktimis stovėjo. Ką – žvaigždę vaidinsiu, labai reikšmingas būsiu?
Spėdavote ir vaidinti, ir į filmavimus Vilniuje lakstyti?
Spėjau, galėjau ir norėjau tą daryti iki tam tikros ribos. 1992-aisiais, kai baigėme su Angele vesti „Dainų dainelę“, prasidėjo sveikinimų ir pageidavimų koncertai. Visą vasarą buvome šios laidos pora. Bet atėjo ruduo, prasidėjo sezonas teatre, Lietuvoje kaip tik keitėsi pinigai. Nuvažiuoti iki Vilniaus man kainuodavo daugiau, nei ten gaudavau honoraro. Tad nori nenori kelionių atsisakiau. Sulaukiau pasiūlymo vesti sveikinimų koncertą miesto kanale. Aišku, atlyginimas irgi buvo zuikio ašaros, bet į tą vedėjo kėdę atsisėdau ir nepajutau, kaip prabėgo devyniolika metų. Perėjau iš vieno vietos kanalo į kitą, bet visiems vis vien liko įspūdis: „Kaip Sėdžius, taip sveikinimai.“ Klausdavo, negi nenuobodu daryti tą patį? Bet juk kas tie sveikinimai? Vienas iš vaidmenų. Atsisėdi, gražius žodžius močiutėms ir seneliams perskaitai. Ir negaliu sakyti, kad tas darbas lengvas – juk kartais žmonės tokių baikų prikuria, kad kai reikėdavo perskaityti, būdavo taip juokinga, jog ir antro, ir trečio dublio prireikdavo. Ekrane negali atrodyti nenuoširdus. Ir turi suprasti, kad tekstus rašė paprasti žmonės, ne kokie poetai.
Kartais ir visokių juokų nutikdavo. Pavyzdžiui, operatorius jubiliatų nuotraukas supainiodavo. Panevėžyje sveikinimai buvo populiarūs, tad daug kas manė, jog aš ir esu viso kanalo veidas. Jei tik televizija kuo nors neįtikdavo, pasipiktinę žiūrovai skambindavo... man į namus! Ir, oi, kaip koliodavo... Juk telefonų knygoje pagal vardą ir pavardę lengva numerį rasti. Būdavo, žmona pakelia ragelį: „Ir vėl tavo močiutės skambina.“ Kita vertus, tas etapas buvo smagus. Gerbėjos į studiją šampano, saldainių, mezginių, paveikslų prinešdavo. Tai buvo taip nuoširdu.
Dabar televizijoje manęs nebėra, bet esu miesto taryboje. Tiesą sakant, niekada nebuvo taip, kad būčiau dirbęs tik teatre, nors visada vaidmenų – ir pagrindinių, ir epizodinių – gaudavau pakankamai.
Ir vaikiškuose spektakliuose iki pat dabar vaidinu su didžiausiu malonumu. Galiu šokinėti, straksėti – man smagu. Tam reikia ir fizinio pasirengimo – turi neapsileisti, mankštintis. Beje, su vaikais iki soties prisibendravau tik atvažiavęs į Panevėžį. Tada šešerius metus kiekvieną savaitgalį kavinėje „Žiogelis“ skaičiau pasakas. Mane pakvietė, nes buvau „Dainų dainelės“ veidas, o čia – nauja kavinė vaikams per du aukštus. Buvo sudėtinga, nes vaikučiai norėdavo klausytis pasakų, o mamos juos bardavo, kad šąla sultinys, kepsnys... Bet ką darysi – man tai buvo papildomi pinigai, juk teatre tada mokėjo labai mažai. Paskui buvo plastmasių laikai, kai naktimis stovėjau prie preso, – pusė Panevėžio vėrė karolius. O kur dingsi – dukra maža, žmona dekretinėse. Iš kažko gyventi reikėjo.
Kaip jūsų gyvenime atsirado kinas, serialai?
Kinas atsirado anksti ir anksti baigėsi. Dalyvavau bandymuose „Mosfilme“, „Lenfilme“. Iki vaidmenų tada nepriėjau. Daugiau pasiūlymų atsirado, kai ėmiau bendradarbiauti su Aktorių agentūra Vilniuje. Filmavausi Vokietijoje, Maskvoje, Nikitos Michalkovo studijoje – ten dirbome su Egidijumi Stanciku ir Ramūnu Rudoku. Pernai vaidinau su italais juostoje „Ratilai vandenyje“. Itališkai nemoku nė žodžio, o reikėjo išmokti didelius tekstus. Buvo smagiausia, kai po kelių scenų italė aktorė ėmė mane kalbinti! Moju rankomis – nesuprantu. O ji: „Juk neįmanoma išmokti teksto nesuprantama kalba taip, kad net kirčiai būtų teisingai sudėlioti.“
Filmavausi viename, kitame lietuviškame filme. Su Emiliu Vėlyviu dirbome ne tik „Zero 2“. Prieš tai buvo kuriamas toks serialas apie Daktarą – tą, iš Kauno. Bet jis paskui serialo nenupirko ir darbas dienos šviesos neišvydo. Kiekviena serija buvo kuriama rimtai, kaip kino filmas. Vaidinau tokį muitininką Staską – mane ir šaudė, ir mušė, ir rankas pjovė. Galų gale suvyniojo į maišą ir užbetonavo. Toks smagus, geras vaidmuo. Juokavome su Emiliu: jei būtų serialo tęsinys, turėtų pasirodyti Staskos brolis dvynys, kuris už jį keršytų.
Darbo reikalais teko ir pakeliauti, daug įdomių žmonių pažinti. Džiaugiuosi, kad gyvenu būtent taip. Nors jei galėčiau gyvenimą kartoti, nežinau, ar viską taip rinkčiausi. Aktoriaus profesija gera, jei tau pasiseka. O jei ne... Tokių pavyzdžių „n“ aplinkui.
Pasisekė jums ne tik dėl profesijos, bet ir dėl šeimos.
Išties su Rasa sutariame labai gerai, kol Monika ir Paulius buvo maži, leidome jiems namie auginti jūrų kiaulytę, žiurkėną, papūgų, triušių – norėjome, kad vaikai priprastų kuo nors rūpintis.
Gyvename savo name. Centras netoli, bet jaučiamės tarsi kaime. Turime vištų! Valgome naminius kiaušinius. Ekologiška? Bet neekonomiška. Į tą savo ekologinį ūkelį daugiau įdedame, nei gauname. Bet juk ne viską gyvenime gali taip matuoti.
