(...) „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš – tavo laisvė!“ (...).
– Kaip gimė daina „Laisvė“? Ar ji – jūsų pačios sumanymas? Kas įkvėpė ją parašyti?
– Dainos istorija paprasta. Dirbau konstruktore – braižytoja Kauno radijo gamykloje „Banga“, kur buvau pakviesta į vieno skyriaus estradinį ansamblį. 1988 m., kai jau Lietuvoje buvo gimęs Sąjūdis, kartu su kukliu kolega, inžinieriumi Rimantu Petrausku sėdėjome prie fortepijono ir rinkome akordus naujai dainai. Jai parinkau ne itin žinomas J. Marcinkevičiaus eiles. Jos tuomet man atspindėjo tai, kas jau kelis metus virpėjo Lietuvos eteryje.
– Kur ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą atlikote dainą?
– Labai tiksliai neprisimenu, ar buvo ataskaitinis skyriaus metų susirinkimas, ar – Naujųjų metų sutikimo vakaronė darbe. Žinoma, kad pirmieji ją išgirdo skyriaus darbuotojai.
– Ar teko ją dainuoti po Sausio 13-osios įvykių?
– Po Sausio 13-osios įvykių ši daina jau buvo plačiai žinoma. Ją, išėjusi iš darbo „Bangoje“, jau dainavau su grupe „Antikvaras“. Suprantama, kad kiekviena naujai susikūrusi politinė partija, judėjimas „Laisvę“ norėjo turėti, kaip savo vizitinę kortelę.
– Kaip dabar iš laiko perspektyvos vertinate šią savo dainą? Ką ji jums pačiai reiškia ir ką davė?
– Laisvė visuomet buvo mano genuose, tačiau pati daina ir jos populiarumas tapo mano savotišku kiautu, vardikliu. Gal tokia mano misija buvo ir yra? Prieš pat tragiškus Sausio įvykius Vilniuje daugelis atlikėjų ėmė kurti dainas Lietuvai, gimtinei, tačiau dažniausiai jose man trūkdavo „tikrumo“, tarsi naujos teminės karštinės. Palaipsniui vis dažniau atsisakydavau koncertuoti: „Laisvę“ galiu dainuoti, tik išgyvendama ją, o rutina, išblukusios emocijos, užsakymai, ne šiai dainai.
– Ar dabar dar kuriate dainas?
– Kartais rašau tekstus, į diktofoną įrašydavau melodinius motyvus, vis vildamasi, kad vėl dainuosiu. Prieš porą metų su pianiste Gabriele Grickaite pradėjome repetuoti naują programą, tačiau dėl balso sutrikimų koncertus teko atidėti.
– Ką veikiate Airijoje? Ar yra progų padainuoti?
– Kai atvykau, rašiau į čionykštį laikraštį „Lietuvis“, vėliau trumpai dirbau knygų leidykloje, mokiausi interjero dizaino ir dailės. Jaučiau, kad vėl pabudo poreikis kurti. Pastaruosius metus dirbu lituanistinėje mokykloje „4Vėjai“, mokau lietuvių kalbos. Su muziku ir operatoriumi Tauriumi Volungevičiumi jau esame nufilmavę kelias laidas internetinei televizijai LT1.tv – „Žinios“ bei diskusijų laidą. Šią veiklą ketiname tęsti. Bet didžiausias mano noras – atidaryti lietuvišką knygynėlį, biblioteką, kur emigrantai lietuviai galėtų ne tik įsigyti, pasiskolinti knygą, bet ir paskaitinėti dienraščius, pasišnekučiuoti.
– Ar ilgitės namų? Gal namai – jau Airijoje, o planuojate sugrįžti į Lietuvą?
– Suprantama, ilgesys – klaikus, tačiau čia esu su savo artimaisiais – sūnumi, mama ir brolio šeima. Jie į Airiją išvyko anksčiau manęs. Svetimoje šalyje niekada nebūsi savas. Niekada. O dabar jaučiuosi tarsi užtrukusi kelionėje.
– Kaip jums atrodo, kuo dainos parašytos Lietuvos kūrėjų iki nepriklausomybės atkūrimo, skiriasi nuo dabar rašomų ir atliekamų dainų?
– Visų kartų muzika skiriasi. Jai įtakos turi esama situacijos, tuometinės vertybės.
– Kas iš Lietuvos atlikėjų ir dainininkų šiuo metu labiausiai patinka?
– Sunkokas klausimas, nes beveik visi lietuviai čia turi savo atsivežtas mėgstamiausias dainas, atlikėjus. Visada vertinau gerus tekstus ir muziką, kurioje skamba tokie tekstai.
– Kaip lietuviai mini tragiškus Sausio 13-osios įvykius Airijoje? Ar išlikęs patriotiškumas Lietuvai?
– Sausio įvykiai kasmet minimi ir čia: vyksta koncertai, susitikimai, languose dega žvakelės. Tautos pergalių paminėjimai lietuvius suvienija.
