Kaip dailusis čiuožimas tapo jūsų didžiąja meile ir profesija?
Pradėti reikėtų nuo to, kad mano mama – rusė, gimusi ir augusi Jaroslavlio mieste Rusijoje, baigusi Kultūros institutą ir atvažiavusi dirbti į Latviją, Daugpilį. Čia susipažino su lenkiškų šaknų turinčiu mano tėčiu. Mama iki šiol yra Latvijos kultūros centro darbuotoja, atsakinga už visus kultūros renginius Daugpilyje. Tėtis – jau daug metų vietos televizijos kanalo direktorius.
Meilė dailiajam čiuožimui atėjo iš mamos: kadaise ji svajojo tapti čiuožėja. Pirmąsias pačiūžas dovanų gavau būdama penkerių. Deja, tada mokytis čiuožti galėjau tik žiemomis, kai mieste užliedavo čiuožyklas: Daugpilyje ledo areną pastatė, kai man jau buvo vienuolika. Iš Rygos pakvietė dirbti profesionalią dailiojo čiuožimo trenerę, o mano mamai pasiūlė būti antrąja trenere. Tuo metu aš jau neblogai čiuožiau, mokėjau įvairių šuoliukų, sudėtingų žingsnelių, bet to buvo per maža norint tapti profesionale.
Blogiausia, jog dailusis čiuožimas – kaip narkotikas, kuo ilgiau čiuoži, tuo labiau supranti, kad be to negali gyventi. Širdyje vis tiek puoselėjau viltį, kad, net ir vėlai atėjus, galima pasiekti tam tikrų aukštumų. Deja, tuo metu nesuvokiau, kokia silpna yra Latvijos dailiojo čiuožimo federacija ir kad ši graži žiemos sporto šaka beveik neremiama, nes kažkodėl laikoma ne tokia populiaria kaip bobslėjus ar skeletonas. Jūs tada turėjote tokias dailiojo čiuožimo žvaigždes kaip Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko, o latviai, atvažiavę į Europos ar pasaulio čempionatus, net kvalifikacines varžybas ne visada įveikdavo.
Kai susipažinome su treneriais iš Baltarusijos, visus metus kone kiekvieną savaitgalį važiuodavau pas juos mokytis. Krūvis paauglei buvo beprotiškas: vidurinė mokykla, sporto mokykla, o penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais – treniruotės Baltarusijoje arba dalyvavimas varžybose. Nė vieno iš to meto laimėjimų nevertinu kaip itin didelio: tai vis tiek buvo tik mėgėjiškas dailusis čiuožimas.
Kada atsisveikinote su svajone tapti dailiojo čiuožimo žvaigžde?
Kai prasidėjo problemos dėl nugaros ir skausmai vėl paaštrėjo. Tačiau sportininkui skausmas – įprastas dalykas. Net treneriai aiškino, kad sporte sveikų nėra, o jeigu neskauda, vadinasi, kuri nors raumenų grupė nedirba. Galiausiai gydytojas diagnozavo stuburo išvaržą ir pareiškė, kad negali leisti man toliau treniruotis. Pasakykite, kas paauglei galėtų uždrausti tai, ką ji mėgsta už viską labiausiai?! Spjauti aš norėjau į visas jų išvaržas ir diagnozes! Be to, kaip čiuožėja jau buvau per aukšta – 172 centimetrų ūgio.
Po bet kokio šuoliuko leisdamasis ant kojų didžiausią smūgį suduodi stuburui. Skausmai vis stiprėjo, be vaistų jau nė dienos neapsieidavau. Mama ragino pamiršti karjerą ir geriau treniruoti vaikus, nes mažyliai būriais ėjo pas mane mokytis privačiai. Kai man buvo šešiolika, apsisprendžiau: jeigu pačiai nelemta tapti gera sportininke, tada pasistengsiu išauginti Latvijai dailiojo čiuožimo žvaigždę, kad didžiausių pasaulinių varžybų finale kiltų Latvijos vėliava ir skambėtų mūsų himnas.
Tačiau jūsų biografijoje grožio konkursų sąrašas ilgesnis nei dailiojo čiuožimo pasiekimų...
Ilgainiui kilo didelis žiūrovų dėmesio poreikis. Ir tada aš prisiminiau dar vieną savo vaikystės svajonę: tapti grožio karaliene. Puikiai suvokiau, kad kelias į tarptautinius grožio konkursus yra vienas – tapti Mis Latvija.
Būdama aštuoniolikos pabandžiau pirmą kartą. Net mamai nieko nesakiau, viena nuvažiavau į atranką. Rygoje Tada pirmą sykį pamačiau merginų eilę be pradžios ir galo... Viena atranka, antra, trečia... Tikrino viską: nuo valstybinės kalbos mokėjimo ir gebėjimo kalbėti iki kiekvieno apgamėlio, dėmelės, plaukų, ausų, dantų, blakstienų, nagų... Galiausiai liko dešimt atrinktų merginų, iš jų septynios turėjo kovoti dėl karalienės karūnos, o trys – rezervas. Aš – dešimtuke, bet tarp trijų rezervinių merginų, nes vienintelė mano problema buvo neidealiai tiesūs dantys. O likus rezerve šansų dalyvauti konkurse „Mis Latvija“ yra nulis: kuri gi, perėjusi tokias ilgas atrankas, savo noru pasitrauks? Grįžau namo, susitaupiau pinigų beprotiškai brangiai kabių sistemai, sutikau, kad man pašalintų keturis visiškai sveikus dantis, išlygintų likusius, ir dvejus metus prasikankinau su tais breketais.
Po dvejų metų vėl susiruošiau važiuoti į „Mis Latvijos“ atranką. Bet likus mėnesiui ant kojos iškilo pūlinys. „Alisa, nepergyvenk. Perskaičiau laikraštyje netradicinės medicinos receptą – mums padės česnakų kompresas“, – nuramino mama. Visą naktį nemiegojau dėl neapsakomo deginimo ir skausmo, bet kenčiau galvodama, kad taip bus nuslopinta infekcija. Ryte kompresą nuėmėme... kartu su oda. Nudegintas buvo delno dydžio plotas... Per mėnesį žaizda užgijo, bet užsitraukė tik šviesi plona odelė. Vis dėlto į atranką nusprendžiau važiuoti: kas bus – tas. Priėmė ta pati komisija, vėl pokalbiai, atrankos: „Laba diena, aš esu Alisa. Jūs mane matote antrą kartą...“ Perėjau visas atrankas iki tos, kai jau reikėjo pasirodyti su maudymosi kostiumėliu. Visas kūnas įdegęs, o ant kojos – baltas medalis... Vėl nieko nepešusi grįžau namo.
Po pusantrų metų, būdama 23-ejų, trečią kartą nuvažiavau į „Mis Latvijos“ atranką. Vėl ta pati komisija: „Laba diena, mano vardas Alisa. Jūs mane matote ne pirmą ir net ne antrą kartą. Bet paskutinį. Jeigu duosite progą pabandyti, būsiu jums labai dėkinga. Jeigu ne, tęsiu savo, kaip trenerės, veiklą ir tikrai neverksiu.“ Šįkart mane atrinko tarp septynių merginų, kurios turėjo dalyvauti finaliniame konkurse. O tada prasidėjo pusę metų trunkantys „misių“ mokymai: choreografų, fitneso specialistų, stilistų, dietologų ir kosmetologų pamokos.
Vėl gyvenau beprotišku ritmu: nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo septynių ryto iki vakaro, dirbau kaip dailiojo čiuožimo trenerė Daugpilyje, penktadienį vakare šokdavau į autobusą, važiuojantį į Rygą, ir iki sekmadienio vakaro mokydavausi. Kadangi tuo pat metu, kai vyksta Mis Latvijos rinkimai, renkamas ir Misteris Latvija, mokėmės drauge su būreliu vaikinų: jie nuomojosi didelį butą ir leido man tais savaitgaliais nakvoti virtuvėje ant sulankstomos lovelės.
Pergalė konkurse „Mis Latvija“ buvo verta tų pastangų?
Svajojau apie ją, ruošiausi, bet tikrai nesitikėjau laimėti. Kai dėjo ant galvos karūną, iš tikrųjų nuoširdžiai verkiau iš džiaugsmo, nes suvokiau, kad tai – mano pastangų ir įdėto darbo rezultatas. Jaučiau begalinį moralinį pasitenkinimą.
Bet svarbiausia buvo tai, kad Mis Latvija gali važiuoti į penkis pačius svarbiausius pasaulio konkursus: „Mis pasaulis“, „Mis Žemė“, „Mis International“, „Mis Turism Queen International“ ir „Mis visata“. 2011 metais išvykau į „Mis pasaulį“ Londone – pirmą savo gyvenime tarptautinį konkursą. Tik ten suvokiau, kokia vargšelė esu: kitos merginos turėjo didžiulę dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose patirtį, galingų rėmėjų, kalnus gražių, garsių firmų suknelių, geriausios kosmetikos, prabangiausių aksesuarų... Įsivaizduokite, prieš važiuodama į „Mis pasaulį“, gauni mėnesiui reikalingų daiktų sąrašą: 20 vakarinių, 15 kokteilinių suknelių, 7–8 laisvalaikio kostiumai, maudymosi kostiumėliai, tautinis drabužis ir kostiumas talentui demonstruoti... Visa tai aš Latvijoje šiaip ne taip susirinkau po kruopelę...
Gražuolės konkuruoja penkiose nominacijose, aš buvau trijų finaluose: Mis sportas, Mis gražuolė su svajone ir Mis talentas. Beje, į šią nominaciją pateko ir „Mis Lietuva 2010“ Ieva Gervinskaitė. Mes gyvenome viename viešbučio kambaryje ir visą mėnesį buvome geriausios draugės: viena kitai guodėmės ir viena kitą linksminome. Nes tas mėnuo „Mis pasaulio“ konkurse buvo pats tikriausias pragaras...
Kodėl? Juk visos gražuolės pasakoja, kaip ten nuostabu, kokia nepakartojama patirtis...
Kol nenuvykau ten, nesuvokiau, kad pagrindinės šalys toje grožio industrijoje yra Venesuela, Filipinai, Brazilija, Rusija, Kinija. Man naiviai atrodė: viskas turi būti sąžininga. Privalo būti sąžininga. Bet...
Viskas prasidėjo nuo varžybų dėl Mis sporto titulo, dėl jų buvome nuskraidintos į Škotiją. Pirmiausia reikėjo plaukti – laimėjau be jokio vargo. Tada mus dar šlapiais plaukais lapkritį, lietui lyjant, nuvežė į kalnus, kur ganosi ožkos ir purvo – iki kelių. Ten buvo įrengtas kliūčių ruožas: šlapios, murzinos, drebančios po lietumi mes mėtėme kone savo ūgio rąstus ir sviedinius. Aš visur buvau pirma, nes Daugpilio pedagoginio universiteto Sporto katedroje, paskui Rygos sporto akademijoje buvau įgijusi sportininko ir dailiojo čiuožimo vyriausiojo trenerio kvalifikaciją, žinojau visas sportininkų technikas, kaip tinkamai rąstus paimti, sviedinius mėtyti ir plaukti.
Tačiau šitais išbandymais niekas nesibaigė: reikėjo bėgti distanciją su dviem pilnutėliais penkių litrų buteliais rankose, tada – su dviem rąstais, o galiausiai – su smėlio maišu ant pečių. Po šito mus dar veža į kitą sektorių, kur turi būti 100 metrų sprinto rungtis. Ir vėl aš laimiu. Dar viena rungtis – ir vėl aš laimiu. Žinojau, kad atidaviau visas jėgas, bet dėl tikslo – galėsiu vadintis Mis pasaulio sportu. Visos merginos mane jau nuoširdžiai sveikino su pergale. Bet rinkimų vakarą Mis sporto titulas netikėtai atiteko Dominikos Respublikos atstovei, kurios niekas nes neprisiminė rungtyniavus... Sunkiai tada sutramdžiau ašaras ir apmaudą dėl neteisybės ir korupcijos tuose pasauliniuose grožio konkursuose.
Aiškiai supratau, kad Latvija yra tik maža smiltelė tame vandenyne. Palyginkite: Latvija už leidimą, kad jų atstovė dalyvautų konkurse „Mis pasaulis“, moka penkis tūkstančius eurų, o Rusija, Venesuela ar Kinija – šimtus tūkstančių eurų. Natūralu, kad už tai ir gauna daugiau... Be to, Filipinai, Venesuela salėje turėjo ištisus sektorius savo palaikymo komandų: šimtai žmonių, apsirengusių tam tikros spalvos marškinėliais, su vėliavomis... O bilietas į konkurso finalą kainavo du šimtus svarų (apie tūkstantį litų). Sakykite, kiek mano šeimos narių ar draugų galėtų tokius įsigyti?
Taigi mano palaikymo komanda buvo tik du žmonės – mano draugas ir į konkursą mane siuntusios latvių grožio agentūros atstovas. Tąkart laimėjo Venesuelos atstovė. Ji iš tiesų – tobula gražuolė, bet net neslepia, kad yra patyrusi begalę plastinių operacijų. Brazilijoje, Venesueloje jau seniai laikoma, kad geriausia aštuonioliktojo gimtadienio dovana mergaitei – plastinė nosies arba krūtinės operacija. Man nepatinka, kad grožio konkursai virsta ne Dievo dovanoto grožio ir talento konkursais, o plastinės chirurgijos specialistų pacienčių varžybomis.
Tuo metu, kai dalyvavote grožio konkurse, Latvijoje užvirė skandalai. Vienas kilo dėl to, kad neva esate oligarcho meilužė, kuriai jis nuperka visus titulus...
Jeigu rimtai, aš to žmogaus net nepažįstu. Taip, žinojau, kad jis gyvena tame pačiame mieste, kad yra didelės kompanijos savininkas. Bet man jis nieko nepirko ir niekuo nepadėjo. Drabužius į „Mis pasaulio“ konkursą rinkausi iš draugių, jaunų dizainerių – jie skolino sukneles dėl reklamos. Tik praėjus kažkiek laiko po konkurso, tas verslininkas susirado mane ir pasiūlė tapti jo kompanijos reklamos veidu. Net nepamenu kodėl, tačiau derybos taip niekuo ir nesibaigė.
Antrą skandalą sukėlė spaudoje pasirodžiusios nuotraukos, kuriose jūs – apsinuoginusi. Neva tai kompromituoja dorą gražiausios šalies moters vardą.
Šita istorija nutiko, kai man buvo septyniolika. Tada kaip tik labai išgyvenau, kad tenka atsisveikinti su svajone čiuožti kaip profesionalei, ir kovojau su nugaros skausmais. Man pasiūlė ateiti į fitnesą. Net dalyvavau viename čempionate Lenkijoje ir laimėjau bronzą. Pats treneris tada pasiūlė daryti nuotraukas: kūnas ištreniruotas, gražus – kodėl gi ne? Atsivežiau į fotosesiją krūvą suknelių, pasiruošiau. Galiausiai jis paklausė, ar turiu maudymosi kostiumėlį: „Neturi? Tada fotografuokime tave su apatiniu trikotažu.“ Aš įpratusi trenerių klausyti. Be to, jis buvo mūsų šeimos draugas, geras pažįstamas...
O paskui staiga tos fotografijos pasirodė jo interneto puslapyje apie fitnesą. Paviešintos buvo ir kitos apgaule padarytos erotinės nuotraukos, kuriose apsinuoginusios fotografavosi teisininkės, pareigūnės, turtingų verslininkių žmonos ar draugės, į fitnesą atėjusios tiesiog pasidailinti kūno formų. Kilo baisus skandalas. Teismas pripažino, kad tas treneris – psichiškai nesveikas. Nuotraukos iš interneto svetainės buvo pašalintos, bet jas jau buvo spėję nusikopijuoti visi, kas netingėjo. Todėl dabar jos nuolat pasirodo spaudoje, kai tik norima sukelti kokį nors su manimi susijusį skandalą. Seniai nebekreipiu į tai dėmesio. Vertinu kaip savo jaunystės klaidą ir jaunatvišką nesupratingumą. Man tai – tiesiog gyvenimiška pamoka.
Tiesą sakant, ta fotosesija atbaidė norą leistis į panašius eksperimentus ir dalyvauti erotinėse fotosesijose. Juo labiau kad nuo paauglystės turiu kompleksą dėl mažos krūtinės, nors apie plastinę operaciją niekada nemąsčiau. Nusprendžiau, kad jeigu jau Dievas mane tokią sukūrė, vadinasi, apdovanojo kokiais nors kitais gerais bruožais ir savybėmis. Jie, o ne krūtinė, tegu ir būna mano „razina“.
Kada žadate atsisveikinti su grožio konkursais?
Laimėjusi „Mis Latviją“ aš dar trejus metus pagal sutartį turėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose, atstovavau savo šaliai. Mane laiko daugiausia per pastaruosius dvidešimt metų pasiekusia „mise“, nes nė iš vieno konkurso negrįžau visiškai tuščiomis. Naujausia mano pergale tapo „Mis Turism Queen International“ titulas. Tai buvo kaip atpildas už atimtą laimėjimą konkurse „Mis pasaulis“.
Ko gero, šita pergale ir baigsiu pasirodymus grožio konkursuose. Nes, tiesą sakant, ne pripažinimas, esu gražiausia ar ne, buvo svarbu. Man jų reikėjo kaip papildomos motyvacijos, kaip pagalbos siekiant gyvenime ko nors daugiau, kaip ištvermės pamokų. Kai prieš penkerius metus važiavau į pirmą konkursą, buvau jautri, baikšti, nepasitikinti savimi. Dabar manęs niekas, jokios smulkmenos, neišmuš iš pusiausvyros ir nepravirkdys.
Apie ką, be pergalių, grožio konkursuose ir ant ledo dar svajojate?
Sukurti tvirtą tradicinę šeimą. Bet kol kas tai – svajonė, nes laimėjusi grožio konkursą pasirašai sutartį, kad netekėsi ir negimdysi vaikų. Tapusi Mis Latvija negalėjau to daryti trejus metus. Dabar – dar pusantrų, nes taip įpareigoja „Mis Turism Queen International“ sutartis.
Taip ir senmerge galima likti...
Aš niekur neskubu. Nesvarbu, kokio amžiaus sulaukusi tapsi mama, svarbiausia, kad pati būtum intelektuali, protinga, graži moteris ir šalia tavęs būtų sėkmės lydimas, protingas vyras. O būti tiesiog gražia namų šeimininke yra nuobodu. Jau seniai galėjau susirasti kokį oligarchą, išvažiuoti gyventi į Dubajų ir per dienas gurkšnoti martinį nuosavoje jachtoje. Bet aš noriu gyventi savo šalyje su mylimu žmogumi ir sukurti čia ką nors vertingo.
Be to, niekada nesusitikinėjau su turtingais pagyvenusiais vyrais. Ar su garbėtroškomis, kurie didžiuojasi tuo, kad turi grožio karalienę. Su Vitalijumi mes susipažinome prieš penkerius metus, tada, kai aš dar buvau tiesiog paprasta simpatiška mergina. Paskui jau drauge kūrėme visus savo svajonių rūmus. Dabar jis – jaunas, perspektyvus verslininkas, Daugpilyje turi transporto bendrovę ir medžio apdirbimo įmonę. Mes drauge nuėjome visą kelią, drauge užaugome kaip asmenybės. Ir viską, ką turime, pasiekėme patys. Pirma mašina, pirmas žiedelis su deimantu, pirmi kailiniai...
Tai, ką dovanojo, jis pirko tik iš savo uždirbtų pinigų. O aš irgi nepratusi prašyti iš vyro pinigų pėdkelnėms ar kosmetikai. Blogai tik, kad šiuo metu turime labai mažai laiko vienas kitam: Vitalijus – nuolat komandiruotėse, aš – treniruotėse ir varžybose. Jis kantriai laukia, kol baigsis mano grožio konkursų įsipareigojimai...
O jeigu ims ir susuks jums galvą mūsų svajonių jaunikiu vadinamas šokėjas, laidų vedėjas Andrius Butkus, su kuriuo čiuožiate projekte „Šokiai ant ledo“?..
Jis iš tikrųjų profesionalas ir labai darbštus, ištvermingas, džentelmenas. Tačiau mūsų charakteriai nesutampa. Jis atsisako mane suprasti: kaip galėjau sutikti dalyvauti projekte, bet tik dvi dienas per savaitę skirti treniruotėms. Bandau jam aiškinti, kad negaliu mesti darbų Latvijoje, kad Daugpilyje treniruoju per aštuoniasdešimt vaikų ir kad galiu į Lietuvą atvažiuoti tik savaitgaliais. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip kitos žvaigždės, sutikusios dalyvauti šiame projekte, gali tam skirti tiek laiko: jeigu jos yra savo srities profesionalės, turėtų būti itin paklausios ir graibstomos.
Kai Andrius mūsų treniruotes pradeda priekaištais, bandau raminti, kad esame suaugę žmonės ir turime kalbėtis normaliai. Jeigu neišeina drauge dirbti, eikime pas prodiuserius ir pasikalbėkime. Man žmogiški santykiai yra kur kas svarbesni nei šitas projektas. Draugystė su žmonėmis, kuriuos pažinau Lietuvoje, man yra netgi svarbesnė nei dailusis čiuožimas ar olimpinis auksas. Gyvenimas mums duotas vieną kartą. Bet jeigu viską darai teisingai ir nuoširdžiai, tai ir jo vieno pakanka būti laimingai.
