 |
| Laura Fernandez |
Jungtinėse Amerikos Valstijoje gimusi ir šiuo metu klounų terapija ir klounų mokymais Vokietijoje užsiimanti L.Fernandez viešėjo Lietuvoje ir savo patirtimi dalijosi su socialiniais klounais norinčiais tapti savanoriais.
Laura prisimena, kad klounų terapija (apie šią terapijos rūšį galima pamatyti 1998 metų filme su aktoriumi Robinu Williamsu „Patch Adams“) užsiima nuo 1987 metų, o prieš dirbo kaip mimas.
– Kaip nusprendėte užsiimti klounų terapija?
– Mane pakvietė į atranką, kurioje buvo ieškoma žmonių, galinčių dirbti klounais ligoninėse. Pirmą kartą pasakiau „ne“. Maniau, kad tai turėtų būti siaubingas darbas, liūdnas darbas.
– Kodėl? Manėte, kad bus sunku kasdien matyti sergančius vaikus?
Patchas keliauja po pasaulį ir moko gydytojus pamilti humorą, o mes juoką dalijame vaikams, jų tėvams, gydytojams, seselėms ir visiems kitiems, kuriuos sutinkame ligoninėse.
– Taip, nes man nepatiko ligoninės. Nemaniau, kad jose gali būti smagu, kad jose galima dėl ko nors juoktis. Nuėjusi į atranką supratau, kad klounai ligoninėse puikiai leidžia laiką ir koncentruojasi į visiškai kitokius dalykus, nei aš įsivaizdavau. Pacientai, padedami klounų, gali visiškai atsipalaiduoti, atrasti gyvenimo džiaugsmą, humorą. Juokas jiems padeda greičiau pasveikti, geriau pasijusti. Aš tikiu, kad humoras yra labai svarbi gydymo dalis ir eidami į palatas mes ją norime suteikti. Į ligonines mes vykstame vilkėdami gydytojų chalatus, nešini gydytojų kortelėmis, krepšiu ir užsidėję klounų nosis. Einame iš palatos į palatą, kaip daro gydytojai ir gydome humoru.
– Kiek jūs pati nutuokiate apie mediciną?
– Niekada nelankiau medicinos mokyklos, bet po 24 metų, kuriuos praleidau dirbdama ligoninėse ir gilindamasi į sveikatos, psichologines problemas, aš turiu gerą supratimą apie vaikų ligas ir jų savijautą. Šį darbą dirbantys žmonės yra apmokomi vaiko psichologijos pagrindų ir supažindinami su pagrindinėmis ligomis, su higiena. Norime, kad gydytojai-klounai nepadarytų nieko, nuo ko galėtų pablogėti situacija.
– Jūsų tikslas – padėti vaikams pasijusti geriau, juos pralinksminti?
– Taip. Mes taip pat norime paneigti teoriją, kad jiems linksmintis ligoninėse – nevalia. Dauguma vaikų mano, kad ligoninėse jie privalo būti ramūs, tylūs. Mes taip pat norime vaikams padėti išmokti nebijoti gydytojų. Egzistuoja keli stiliai: kai kurie klounai ligoninėse lankosi apsirengę klounų kostiumais, kai kurie – gydytojų chalatais. Pastarieji stengiasi formuoti gerą gydytojo įvaizdį, todėl tikrasis gydytojas turi stengtis būti toks pats geras kaip ir klounas.
– Ar matėte filmą „Patch Adams“ („Lopas Adamsas“ – liet.k.)? Ar jūsų darbas toks, koks vaizduojamas filme?
– Aš pažįstų Patchą Adamsą, jis – mano draugas. Jis įdomus tuo, kad dirba visiškai priešingu metodu, nei mes: jis yra gydytojas, kuris apsimeta klounu, o mes – klounai, kurie apsimeta gydytojais. Dirbame tą patį darbą, tačiau skirtingais būdais. Mes abu tikime, kad gydymas ir humoras turi labai daug bendro. Gydytojams ir klounams tenka atsakomybė pamatyti šią jungtį.
Patchas keliauja po pasaulį ir moko gydytojus pamilti humorą, o mes juoką dalijame vaikams, jų tėvams, gydytojams, seselėms ir visiems kitiems, kuriuos sutinkame ligoninėse. Tiek mes, tiek P.Adamsas nešame tą pačią žinią dviem skirtingais būdais. Labai gerbiu gydytoją P.Adamsą.
– Kaip dažnai lankote vaikus ligoninėse?
– Tai priklauso nuo programos. Žinau, kad į vieną ligoninę keturi klounai užsuka 5 kartus per savaitę. Bet taip yra todėl, kad toje ligoninėje guli 2 tūkst. vaikų ir ji gali programai skirti pakankamą finansavimą. Kitose ligoninėse, pavyzdžiui, kur lankausi aš, einame kartą per savaitę, dar kitur lankomės 2 kartus per mėnesį. Manau, kad idealiausia yra tomet, kai 2 klounai ligoniukus lanko 2 kartus per savaitę.
Klouno nosis – pati mažiausia kaukė pasaulyje, kuri mane saugo.
– Kokiose šalyse šis gydymo būdas yra pats populiariausias?
– Šis metodas išsivystė beveik tuo pat metu JAV ir Kanadoje. JAV populiaresnis daugiau cirko klounų stilius, o Kanadoje vaikus lanko klounai-gydytojai, turintys daugiau žinių, socialinių įgūdžių. Apie 1986 metus Niujorke ir Kanadoje atsiradęs gydymas mano ir mano kolegų dėka išplito į Prancūziją, Braziliją, Vokietiją. Iš ten klounų terapija plito į Vakarų Europos šalis. Klounų-gydytojų taip pat yra Vengrijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, o dabar – ir Lietuvoje. Klounų yra ir Japonijoje, Pietų Amerikos žemyne, Izraelyje, Pietų Afrikoje. Šis gydymo būdas sparčiai plinta.
– Kokia buvo jums pati įsimintiniausia istorija, kurią patyrėte užsiimdama klounų terapija?
– Tokių nepamirštamų istorijų yra daugybė. Per Kalėdas mes kartais einame į palatas apsikarstę kalėdinėmis lempučių girliandomis. Įėję į kambarį mes „pasijungiame“ į elektros lizdą. Kadangi aš amerikietė, mano lemputės labai margos, o mano partneris vokietis eina su baltomis lemputėmis – vokiečiai pripažįsta tik tokias lemputes. Mes vaidiname kalėdines eglutes. Kartą, ilgiausios nakties metu mes užėjome į vieną palatą ir pradėjome „šviesos terapiją“. Tame tamsiame kambaryje gulėjo berniukas, kuriam tik ką buvo pasakyta, kad jo smegenyse – auglys. Jo tėvai, kurie šią žinią sužinojo prieš valandą, taip pat buvo kambaryje. Mes padainavome dainą. Tuomet jo mama pasitraukė į šoną ir pravirko. Netrukus pradėjo verkti jo tėvas, o tada – ir mes. Pasakėme, kad nuo kitos dienos dienos ims ilgėti ir šiuo metu gali nutikti bet kas. Kai kitą dieną sugrįžome, paaiškėjo, kad vaiko smegenyse auglio nėra. Tai atrodė kaip mažas stebuklas. Šiame darbe gali nutikti gerų dalykų. Mes dažnai matome, kad daugelis mūsų pacientų sveiki sugrįžta į namus, o kurie negrįžta... Su jais mes būname praleidę patį geriausią laiką.
– Kaip šis darbas veikia jus, jūsų nuotaiką? Kartais turėtų būti labai sunku...
– Tai nesunku, nes aš turiu savo nosį. Klouno nosis – pati mažiausia kaukė pasaulyje, kuri mane saugo. Mano klounas veikia kažką kita, nei aš pati. Jei aš pati eičiau į palatas ir stebėčiau sergančius vaikus – būčiau labai liūdna, bet mano klounas turi kitą požiūrį į pasaulį ir gali rasti džiaugsmą visur.
***
Klounų terapijos pradininkės Lietuvoje – projekto „Klounai be sienų“ įkūrėjos vilnietės Viltautė Žemelytė ir Indrė Vileitė. Pasak V.Žemelytės, Lietuvoje klounai-gydytojai arba socialiniai klounai daugiausiai lankosi Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje, taip pat bendradarbiauja su Vaiko raidos centru ir Vaiko širdies asociacija.
Projektas „Klounai be sienų“ ketina plėstis – dabar jame yra 12 pastovių narių, kurių gretas turėtų papildyti griežtą atranką paėję savanoriai. V.Žemelytės teigimu, kai kurie savanoriai išsigąsta sunkaus darbo ar net negali peržengti kai kurių psichologinių barjerų, pavyzdžiui – užsidėti raudonos klouno nosies.
Į atrankas kviečiami daugiausiai jauni savanoriai, turintys aktorinės ir darbo su vaikais patirties. Ateityje bus siekiama, kad socialiniai klounai Lietuvoje už savo darbą gautų finansinį atlygį.
Daugiau sužinoti apie klounų terapiją Lietuvoje ir galimybę tapti socialiniu klounu galite šiame puslapyje http://www.baltascena.lt/klounai-be-sienu.
