Laura, leidi savo muzikinį albumą, bet dirbi begalę kitų darbų, ar galėtum apie juos papasakoti?
Esu dviejų labai skirtingų, bet muzikaliai įspūdingų festivalių – „Midsummer Vilnius“ ir „Saulės muzika“ – komunikacijos vadovė. Finišo tiesiąją neseniai pasiekė ir dar vienas koncertas, prie kurio dirbau apie pusę metų, – naktis, kai kelioms valandoms atgimė legendinis duetas „Leon Somov & Jazzu“.
Lygiagrečiai jau kelerius metus vystau muzikos prodiusavimo akademiją. Trys mokiniai greitu metu išleis debiutinius albumus! O registruojant savo pačios „Siaubo pasakas“ į tarptautines platformas, teko nurodyti visus kitus kūrėjo vaidmenis: muzikos ir tekstų autorės, vokalistės, aranžuotojos, prodiuserės, instrumentalistės.
Bet ne viskas, ką darau, yra susiję su muzika. Dalį laiko skiriu šeimos verslui. Neseniai pradėjau dirbti ir su vizualiaisiais menais, mažosios architektūros statiniais. Šiais metais bus atidengta mūsų su skulptoriumi Liutauru Grieže kurta skulptūra „Skaitanti mergaitė“, skirta poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui. Tikrai nenuobodu (šypsosi).
O kaip kilo mintis pačiai išleisti savo albumą? Kodėl to norėjosi?
Lūžio momentas įvyko 2017 metais. Tada pirmą kartą prisiliečiau prie muzikos kūrimo programų. Iki tol nemokėjau nieko, ką turi mokėti šiuolaikinis prodiuseris, – net pasidaryti paprasčiausio įrašo mikrofonu. Kelias iki profesionalių studijų, kolaboracijų su geriausiais šalies muzikais buvo vingiuotas, tačiau labai įdomus. Su nemenkomis asmenybės transformacijomis. Nors apie tai – gal jau kitąsyk (šypsosi).
Apie ką jūsų albumas, su kokiomis mintimis jį kūrėte?
„Siaubo pasakos“ – tai 10-ies muzikinių kūrinių albumas apie vaikystę. Meilę ir atstūmimą. Susitaikymą ir svajones. Tai didžiausias, iki šiol svarbiausias mano, kaip Mexeny, darbas, sukurtas drauge su pačiais geriausiais šalies kūrėjais ir muzikais. Iš dalies finansuotas LATGA ir AGATA. Albumas sukurtas su džiaugsmu, auginant du vaikus. Karo ir branduolinio susinaikinimo grėsmės laiku. Išgyvenant tarpinę būseną tarp košmaro ir stebuklo.
Albumą leidžiu pasivadinusi sceniniu vardu Mexeny. Kurti jo specialiai nereikėjo, nes tai – slapyvardis, kuriuo pasirašinėdavau internetiniuose pokalbių kambariuose paauglystėje. Kai buvau gal dvylikos metų, tiesiog sudėjau garsus, kurie tada pasirodė gražūs. Dalis vaikystės draugų mane iki šiol vadina Mex.
Šis laikas labai keistas. Čia pat gyvenimas, čia pat mirtis. Vyksta istoriniai procesai, bet dėl to nesumenksta ir mažieji gyvenimo rūpesčiai.
Kalbate apie visus užklupusius sunkius laikus, ar šis albumas turėtų padėti išgyventi neigiamas emocijas?
Šis laikas labai keistas. Čia pat gyvenimas, čia pat mirtis. Vyksta istoriniai procesai, bet dėl to nesumenksta ir mažieji gyvenimo rūpesčiai. O muzika apskritai turi gydomųjų galių. Padeda paleisti ilgai kauptus jausmus. O jei kūrėjo ir klausytojo sielos sutampa, įvyksta subtilūs cheminiai procesai. Gali patirti euforiją, išgyvendamas liūdesį. Tamsiausiuose koridoriuose išgirsti nuoširdų juoką.
O juokas labai padeda sunkiais momentais neprarasti tikėjimo gyvenimu. Jeigu reikėtų rinktis dainą, kurią galėčiau pacituoti, tai būtų „Dorinė“. Jos įžanga skamba taip: „Aš plaukiau ežere, ežeras buvau aš. Gulinėjau dugne, o tas dugnas – tai aš. Klausiausi maldos jutubo etery. Neglamžyk manęs liūdnasis kambary. Kaip viskas nesvarbu! Tavo lūpų ir jausmų netrokštu – išgeriu vaistų, kad išbūčiau tarp žmonių. Žiūrėk! Bėga boba su bateliais Calvin Klein…“
Paatviraukite, ką savo kūriniais norite pasakyti?
Jeigu reikėtų ieškoti bendro vardiklio, šio albumo dainas lydi prieštaringas jausmas, jog skaidri ramybė gali kelti įtampą, o siaubas – būti šiltas, švelnus, gal netgi seksualus. Tarkime, kūrinyje „Ant ribos“ (kuris, kiek girdžiu iš atsiliepimų, daugeliui įsimena) patenkama į šiuolaikinį vakarėlį pragare. Daug baisių dalykų ten vyksta, bet išlaikoma ramybė. Dainoje „Kolis“ – atvirkščiai. Muzika spinduliuoja džiaugsmą, o tekstas primena: „Gal man tik tai taip atrodo, tavo viduj kažkas sprogo, o kas toliau – bus tik dar baisiau.“
Kaip atrodė jūsų kūrybinis procesas?
Prieš kelerius metus sukūriau šeimą – tai pakeitė viską iš esmės. Turėjau išmokti dirbti tik tam tikrą laiką, skaičiuoti jį. Buvau įpratusi gaudyti įkvėpimo būsenas. Teko atsisakyti senų įpročių, klišinių įsivaizdavimų, kaip turi kurti kūrėjas. Rašydama „Siaubo pasakas“ išmokau prisėsti prie kūrybos iš pat ryto. Man tai – didelis atradimas. Supratau ir tai, kad profesionaliai kūrybai nereikia idealių sąlygų. Reikia kūrybiškų sprendimų. Dar – drąsos negalvoti, ką žmonės pagalvos. Nebijoti, kas bus, jei nuvažiuosi į įrašų studiją su dviem mažais vaikais, iš kurių vienas – ką tik gimęs. Žinot, kas bus? Ten dirbantys garso režisieriai pradės tyliai šnabždėtis, nes vaikas miega (juokiasi).
Ar lengva išleisti albumą? Ko tam reikia? Ir kiek laiko užtrunka?
Jei lyginsime šiandieną su, tarkime, 1970-aisiais, dabar nėra ką veikti. Turiu omenyje, kad viską gali pasidaryti vienas, namuose. Nebūtinos didelės įrašų studijos. Konsolės, kurios kainuoja kaip butas senamiestyje. Viskas priklauso nuo poreikio. Žinoma, jeigu nori įrašyti gyvą grupę, o gal – chorą arba orkestrą, samdyti dirigentą, aranžuotoją, solistus ir t. t., investicijos gali siekti ir dešimtis tūkstančių eurų. O kalbant apie laiką, priklauso nuo daugybės dalykų – asmeninės disciplinos, biudžeto, profesionalų, su kuriais nori dirbti. Yra labai daug kintamųjų. „Siaubo pasakų“ leidyba užtruko apie 2–3 metus.
Kas jums pačiai svarbu klausantis muzikos? Ką girdi labiau: žodžius, muziką, visumą?
Jau kurį laiką žaviuosi muzika, kurioje yra paslėptos žinutės, supinta žodžių žaismė, kūrinį lydi keliasluoksnė istorija. Kartais tai gali būti ir visiškos smulkmenos, bet dėl tų kelių sekundžių kaskart ir vėl laukiu to paties kūrinio.
Kokios konkrečiai tos smulkmenos? O kokių detalių paslėpėte savo kūriniuose?
Pavyzdžiui, Ericas Claptonas turi legendinį kūrinį „Tears in Heaven“, kuriame apdainuoja siaubingą netektį – savo keturmečio sūnaus žūtį. Jo vaikas iškrito pro langą iš dangoraižio Niujorke. Nežinodamas konteksto, nekreipdamas dėmesio į žodžius, galėtum girdėti šį kūrinį kaip šiltą, jaukią baladę. O žinojimas atveria kitą sluoksnį. Ne drama, bet šiluma ir švelnumas priverčia sielą raudoti.
Mano dainoje „Pokahonta“ irgi yra tam tikras manęs, kaip (suaugusio) vaiko, atsivėrimas tėvams. Tiksliau, tėčiui, kurio mano gyvenime jau nebėra. Tas žmogus gyvas, bet kartu ir miręs, nes jį pasiglemžė alkoholis. Tėvo, galima sakyti, jau nebuvo, kai aš suaugau, jis nedalyvauja ir savo anūkų gyvenime. Ir šita citata yra skirta jam: „Tėve mano, aš be tavo rankų išnešiojau sau sapnus.“
Pakalbėkime apie jūsų šeimą. Jūsų vaikai dar visai maži, kaip sekasi derinti darbą, kūrybinę veiklą ir motinystę?
Ramiai. Už tai esu dėkinga savo partneriui, mūsų tėvams, draugams ir aukštesnei jėgai.
Vaikai padeda ar trukdo? Ar jiems dainuodavote kurdama?
Netrukdo! Mes išmokome koegzistuoti kartu. Sūnus turi gerą klausą, jau atkartoja kai kuriuos dalykus. Namuose nuolat dainuojama. Mes dainuojame nesąmones ir tada spiegdami juokiamės. Bet iš to gimsta ir gražių dalykų. Vieną dainą apie pirmąjį dantuką esu įrašiusi Germano Skorio studijoje. Teliko tik išleisti.
Kiek žmogui svarbus kitas žmogus, imantis darbų, veiklų, renkantis gyvenimo kelią?
Esu jautrus žmogus ir man svarbu atsirinkti tuos, kurie yra šalia manęs. Todėl labai atsargiai žiūriu į naujus ryšius, bendradarbystes ir puoselėju metų metus užtarnautą draugystę. O blogas įtakas jaučiu iškart – jos tiesiog išsunkia ir nebelieka jėgų kūrybai.
Kaip išgyvenate sunkius laikus, kai nesiseka, atrodo, nieko nespėjate, griūva tvarka? Kokių savų būdų turite nurimti, grįžti į vėžes?
Mane ramina televizijos serialai. Rimtai! Jie slopina mano stresą, nerimą.
Šiuo metu antrą kartą peržiūriu „Daktarą Hausą“. Prieš tai buvau įkritusi į istorinę melodramą „Svetimšalė“. Serialus renkuosi pagal to laikotarpio nuotaiką. Ribų nėra: mėgstu ir specifinius japoniškus animė, ir kičines amerikietiškas paauglių dramas.
Ar pagalvojate apie ateities albumus? Šis turbūt ne paskutinis?
Turiu svajonę įrašyti albumą, kuriame popmuzika, soulas ir džiazas susilietų su gospelu. Paprastai mano svajonės išsipildo. Bet šiuo metu galvoju tik apie gyvus pasirodymus. Pasiruošimas solo koncertams reikalauja tam tikrų kompetencijų, dalį jų jau turiu, o kai ko reikės mokytis iš naujo.
Kokių dar svajonių turite?
Yra du miestai, kuriuos sapnuoju. Niujorkas ir Tokijas. Seniai nekeliavau toli – pasiilgau to jausmo. O kalbant apie kūrybines, profesines svajones, matyt, norėčiau pamatyti didžiulę minią klausytojų, dainuojančių mano dainas.