„Negalima vaiko versti būti kažkuo, kuo jis nėra“, – 15min sako L.Vagonė. Pati vaikystėje priversta lankyti muzikos mokyklą ir kitus būrelius, moteris prisipažįsta iš to smarkiai pasimokiusi, kaip ateityje nesielgti su savo atžalomis. „Tai buvo didi kančia ir ašarų pakalnė“, – savo solfedžio pamokas prisimena pašnekovė.
Visgi su vaiko laisve siekti to, ko nori, nėra taip paprasta. Anot L.Vagonės, Vytautas domisi ir sportu, ir kūrybiškumą ugdančiais dalykais, tačiau mažiausia savo dėmesio jis skiria pamokoms. Pačiai vaikystėje su malonumu graužusiai knygas moteriai tai gan keistas reiškinys.
„Vytautui patinka plaukimas, jis lankė baseiną, rudens pradžioje pradėjo lankyti ir sportinę gimnastiką. Taip pat jam patinka mokytis naujų kalbų, praėjusiais metais jis su entuziazmu lankė Mindaugo Valiuko teatro ir kino būrelį bei animacijos užsiėmimus.
Aišku, gaila, bet su pandemijos pradžia visų būrelių lankymas pakriko ir dabar jo pagrindinis būrelis esame mes. Daugiausia iššūkių turime su skaitymu, kurio jis labai nemėgsta. O aš niekaip nesuprantu, kaip jį užmotyvuoti. Man, kaip nuo mažens daug skaitančiai, šiek tiek dėl to skauda širdelę, tačiau aš suprantu, kad mes visi esame skirtingi. Ypač jei vaikas turi skaitymo sutrikimų“, – prisipažįsta vestuvių planuotoja.
Nuo kino iki plastilino
12-amečio Vytauto, kaip ir daugelio vaikų, svajonės keičiasi kas porą metų. Anksčiau paklaustas, kuo nori būti, vaikas mamai atsakydavo, jog tuo, kuris kino teatre paspaudžia mygtuką ir paleidžia filmą.
„Kiną jis labai mėgsta. Todėl lankė ir kino stovyklą, ir mano jau minėtą kino ir teatro būrelį, ir animaciją. Kartais tiesiog negaliu atsistebėti, kai jis, panaudodamas savo plastilino figūrėles, sukuria kokį nors filmuką.
Buvo etapas, kai vakarais jis man namuose rodydavo spektaklius, panaudodamas perukus, drabužius, iš „Pringles“ pakelių pasidarytus šarvus, pirštines, net apšvietimą susistatydavo, sukurdavo scenarijų čia ir dabar, pats suvaidindavo visus personažus“, – prisimena mama.
Dabar jau Vytautas labiau norėtų būti kariu ar dirbti su policija. Būtent ši jo fantazija atgimsta figūrėlėmis, pagamintomis iš plastilino. Tiesa, pomėgis lipdyti gimė ne iš karto – jis atsirado dar sūnui būnant labai mažam, iš susidomėjimo lego žaidimu.
„Jis tais mažais pirščiukais pats savarankiškai dėliodavo kuo įvairiausias figūras. Kažkuriuo metu pradėjo kurti keisčiausius žmogiukus. Net neatsimenu, kada pirmą kartą nupirkau plastilino, gal tada, kai jau praėjo visko ragavimo etapas, ir jis pradėjo iš jo kurti fantastines figūrėles“, – sako L.Vagonė.
Tuomet, kaip pasakoja metais atgal žengianti moteris, vaikas jai pirmą kartą atnešė du plastilininius, virvele sujungtus alpinistus. Šie buvo parengti itin kruopščiai, ne kaip įprasta mažam berniukui.
„Akys, kaltai, net virvė – viskas buvo padaryta iš plastilino. O žmogiukų dydis net nesiekė pusės degtukų dėžutės“, – stebisi mama.
Nors iš pradžių Vytautas viską darydavęs tik pirštais, vėliau jis susigalvojo įvairiausių įrankių iš to, ką rado po ranka. Visos jo šiuo metu daromos figūrėlės yra labai smulkios, rūbai-šarvai iš mažiausių detalių, netgi ginklai nulipdyti su visais mygtukais. Mama juokauja, kad Vytautas iš vienos spalvos lipdo tol, kol ji visai pasibaigia.
Tiesa, kartais obsesyvus lipdymas prie namų tvarkos geruoju neprisideda. „Vytauto rašomasis stalas visada aplipdytas plastilinu, valytojai visada iššūkis tvarkyti jo kambarį. Ilgainiui daviau jam pjaustymo lentelę, kurią jis naudoja lipdymams, o tai šiek tiek gelbėja situaciją“, – sako L.Vagonė.
Plastilino kariai turi savo puslapį instagrame
Pastebėjusi didžiulį sūnaus užsidegimą, Laura paties vadinamiems „plastelin warriers“ pasiūliusi sukurti instagramą. Iki tol vaikas apie šią platformą netgi nebuvo girdėjęs, tačiau mažais žingsneliais ją prisijaukino, o dabar į tai jau yra maksimaliai susitelkęs.
„Jis tai daro labai atsakingai, neleidžia man kištis. Jam visiškai neįdomu kelti savo nuotraukas – ta paskyra yra tik jo plastilino kariams. Darydamas nuotraukas jis taip kruopščiai fotografuoja, sustato apšvietimą, padaro miniscenografiją... Aš žiūriu ir pats procesas mane maloniai stebina.
Nors sutelkti dėmesį į skaitomą tekstą jam itin sudėtinga, kartais prie vienos nuotraukos, dėliodamas visą paveikslėlį jis praleidžia valandą. Tai tik dar kartą parodo, kokie mes visi skirtingi. Aš suprantu, kad čia nėra nieko genialaus, bet man taip gera matyti savo vaiką, kai jis daro kažką užsidegęs. Stengiuosi visapusiškai jį skatinti“, – atvirauja vaiko mama.
Kol kas Vytauto plastilininiai kariai bazuojasi šeimos namuose, tačiau jų – sparčiai daugėja. Kaip sako Laura, kartais per dieną vaikas suminko kelias figūrėles, kartais prie vienos gali praleisti ir visą dieną.
„Be to, jis labai jas visas saugo, neleidžia išmesti. Turime gal porą dėžių, kur jis kruopščiai jas archyvuoja. Visada padaręs naują atneša man parodyti, papasakoja, kas čia per žmogeliukas, kokios jo galios, ką daro nulipdyti ginklai“, – apie kūrybišką vaiką neslėpdama susižavėjimo pasakoja Laura.
Dabar spėlioti, ar toks ankstyvas vaiko užsidegimas gali tapti kažkuo daugiau ateityje, vestuvių organizatorė nesiryžta. „Vaikystė yra toks laikas, kai svajonės yra linkusios keistis ir nematau tame nieko blogo. Kuo jis bepataptų, man svarbiausia, kad būtų laimingas“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
