Legendinė grupė „Antis“ neprarado savo aktualumo. Algirdo Kaušpėdo dainos – vis dar į temą ir vargu ar pasens. Tai rokas, kuris verčia mąstyti. Griausmas, kuris žadina gyventi.
Šou prasideda. Iš palubės nusileidžia karstas, o visa salė jau pradeda šaukti „alio, alio“. Visiems aišku, kokia dabar bus daina. Zombiai puola!
Šou prasideda. Iš palubės nusileidžia karstas, o visa salė jau pradeda šaukti „alio, alio“.
Lyčių suvienodėjimas – viena iš koncerte paliestų temų. Į sceną ateina nuotaka. Ne taip jau ir keista, kad ji barzdota. Žmonės prie to palengva pradeda priprasti.
Nera taip blogai, kai ta barzdota nuotaka yra puikiai dainuojantis Rafailas Karpis.
Religija – vienas iš zombinimo instrumentų. Nuotaką pakeičia vienuole perrengta Jazzu, o A.Kaušpėdas išsineria iš odos.
Raumenų skaidulas, sausgysles ir vidaus organus demonstruojatis zombis krenta ant kelių prieš nesugundomą vienuolę akmeniniu veidu. M.Vitulskis scenoje pasirodo kunigo vaidmenyje.
Zombiai yra žmonės, kurie bijo gyventi, kurie bijo būti savimi.
Karas ir propaganda – dar vienas zombių mėgstamas dalykas. Tai ne tik uniformos ir skatinimas visiems skanduoti pergalės ar susidorojimo šūkius.
Tai ir sublimacija, kuomet vyrai savo pasididžiavimus iškeičia į kulkosvaidžio vamzdį.
Alkoholis – jis gana aštriai pašiepiamas „Anties“ dainose. Tai parodo ir „ant lašelinių“ pajungtas A.Kaušpėdas, ir į sceną įstumtas didžiulis butelis su fejerverkais. Užuominą suprato ir alų gurkšnojantys koncerto dalyviai.
Jie nusprendė pakovoti už savo teisę išgerti bent bokalą – padėjo bokalus ant grindų ir, garsiai šaukdami, šoko aplink juos.
Galų gale zombiai nusimetė kaukes – nereikia ieškoti kūrybos savyje ir savęs kūryboje. A.Kaušpėdas teatrališkai ištarė: „Zombiai yra žmonės, kurie bijo gyventi, kurie bijo būti savimi.“
