Atsisveikinimo programoje – visos garsiausios per beveik penkis dešimtmečius ansamblyje skambėjusios, nemariais šlageriais virtusios, dainos. Drąsiai galima sakyti – Lietuvos estrados aukso fondas. Kiekvieno „Nerijos“ dainininko kišenėje mažiausiai po kelias dainas, kurios tapo ištisų kartų klausomiausiomis.
Vienas iš „Nerijos“ dainininkų – Simonas Donskovas – turi gerą palyginimą apie populiariausius ansamblio laikus: kas sporte buvo „Žalgiris“, tas scenoje – „Nerija“.
Dar prieš trejus metus visi „nerijiečiai“ draugiškai arenose atšventė iškilmingą grupės 45-erių metų jubiliejų, po kurio pusę lūpų prašneko, kad penkiasdešimtmečio grupė greičiausiai nebešvęs.
„Visi mes jau seniai esame nebe jaunuoliai. Tarpusavyje visada kalbėjomės, kad nulipti nuo scenos reikia tuomet, kai jauti, kad laikas. Ir nulipti garsiai, su daina. Šiemet labai aiškiai supratome, kad tas laikas jau atėjo. Todėl iškilmingai koncertais užbaigiame „Nerijos“ istoriją“, – sako ansamblio dainininkai.
„Nerijiečiai“ prisipažįsta, kad prieš trejus metus netekę vieno savo lyderių, šviesios atminties Stasio Povilaičio, jie kiekvienas tyliai persvarstė gyvenimo kelią. „Nori nenori susimąstai, kai tai atsitinka. Ateina aiškus jausmas, kad nesame amžini. Todėl norisi surengti paskutinį didelį ir galingą koncertų turą, kol visi dar esame drauge. Atsisveikinti su žmonėmis, kurie mūsų klausė nuo pat jaunystės iki dabar. Atiduoti jiems pagarbą ir atsisveikinti taip, kaip mums atrodo geriausia“, – sako jie.
Nors visada buvo kalbama, kad „Nerija“ – vyriškas kolektyvas, atnešęs neblėstančią šlovę tokiems scenos grandams kaip S.Povilaitis ar E.Kučinskas; išauginęs galingo balso ir stoto klaipėdietį Simoną Donskovą; išgarsinęs merginų širdis tirpdžiusį garbinių Vitalijų Pauliuką ir muzikalųjį Antaną Čapą bei daugelį kitų, atsisveikinimo koncertuose matysime ir tris garsiausias „Nerijos“ moteris: Laimą Žemaitytę, Nijolę Tallat-Kelpšaitę ir Birutę Petrikytę. „Nerijos“ ansamblyje moterims įsitvirtinti ir sužibėti buvo daug sunkiau nei vyrams, todėl tos, kurios pritapo ir išliko, buvo tikrai išskirtinės.
Paradoksalu, bet vyrų ansambliu laikytą „Neriją“ 1970 metais įkūrė būtent moteris – viena ryškiausių ansamblio žvaigždžių N. Tallat-Kelpšaitė.
„Ansamblį mes subūrėme dviese su šviesaus atminimo konferansjė Algirdu Kuzmicku. Kadangi dauguma muzikantų buvo klaipėdiečiai, sugalvojome, jog labiausiai tiktų „Nerijos“ pavadinimas“, – prisimena Nijolė.
Pradžia nebuvo lengva ir nežinia, ar šiandien kalbėtume apie „Nerijos“ legendą, jei ne Romualdas Bieliauskas (1943–1979), ansambliui vadovauti pradėjęs 1974 metais. Štai tada šalį ir apėmė tikra „Nerijos“ manija. Minios klykiančių gerbėjų persekiojo dainininkus po koncertų, tykodavo prie viešbučių. Partijos šulai kviesdavo į vakarienes, kurios stebindavo gausiai nukrautais stalais.
Nors „Nerijos“ ansamblis turėdavo derinti savo repertuarą su partijos funkcionieriais, sumanūs dainininkai sugebėdavo taip apdumti akis prižiūrėtojams iš komunistų partijos, kad jų koncertuose dažnai skambėdavo nieko bendra su tarybine morale neturinčios dainos. Nemaža dalis buvo populiarių Vakarų šlagerių perdirbiniai.
Ansambio „Nerija“ atsisveikinimo koncertai: lapkričio 4 d. – Panevežyje, 7 d. – Marijampolėje, 11 d. – Vilniuje, 17 d. – Klaipėdoje, 22 d. – Alytuje, 24 d. – Kaune, 25 d. – Šauliuose.
