23-ejų Simas Kučinskas jau 5 metus sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau jo tai visiškai nestabdo siekti savo svajonių. Kaip sako, jis negali pats vaikščioti ar bėgioti, bet visa tai gali daryti su vežimėliu. Todėl sau neapsunkina galvos ir brėžia vieną už kitą įspūdingesnius tikslus.
Visą laiką intensyviai sportavęs, jis aktyvaus gyvenimo būdo ir dabar nepamiršta – žada dalyvauti pasaulinėse fitneso varžybose, garsinti savo vardą ir, kai pavyks gauti rėmimą, nusipirkti sportinį dviratį, baidarę ir ruoštis parolimpinėms žaidynėms. Tuščiomis grįžti nežada: „Aš ne tikiuosi laimėti, o žinau, kad laimėsiu“, – šypsodamasis sako Simas.
Autoavarijoje automobilis vertėsi 13 kartų
Prieš 5 metus, važiuodamas su draugais ir tėčiu iš Rusijos, kurioje vasarą dirbo, Simas pateko į baisią avariją.
„Į automobilio šoną trenkė sunkvežimis. Mes nuslydome nuo kelio ir vertėmės 13 kartų. Po to mane rado ant kelio – išskridau pro priekinį langą.
Iš tikrųjų, atsisėdęs į automobilį, aš visada kontroliuoju, kad keleiviai būtų užsisegę diržus. Bet aš neatsimenu 3 paskutinių valandų iki avarijos ir pusantro mėnesio po to, todėl negaliu pasakyti, ar buvau užsisegęs. Bet jei būčiau likęs viduje, tikriausiai nebūčiau dabar gyvas, nes mano sėdynė buvo persmeigta automobilio rėmu. Tikriausiai būtent taip ir turėjo atsitikti“, – Žmonės.lt pasakojo Simas Kučinskas.
Avarijos metu nukentėjo tik Simas, sunkvežimis trenkė būtent į tą šoną, kuriame jis sėdėjo. Tačiau daugiau avarijos detalių vaikinas sako nežinantis. Jis žino tik tiek, kad vyko teismas, bet daugiau tuo nesidomėjo.
„Komos būklės pragulėjau 13 dienų. Tėvai pasakojo, kad vos pabudęs pasakojau, jog saldžiai, ramiai miegojau, bet išgirdau, kad visa šeima mane šaukia. Pagalvojęs, kad jiems be manęs bus labai sunku, atsikėliau“, – kalbėjo S.Kučinskas.
„Man lūžo 4 stuburo slanksteliai, keli šonkauliai, plaučiai buvo pradurti, atviri kojų lūžiai, sutrupinta dešinė veido pusė – dėl to daryta plastinė operacija.
Šiaip po stuburo traumos reikia kuo greičiau operuoti, taip padidėja tikimybė vaikščioti. Gydytojai jau buvo pasiruošę, bet bijojo, kad nepabusiu po narkozės – dėl visų sužalojimų aš pats nekvėpavau, nelaikiau pulso, o dar ir komos būklės buvau“, – sakė jis.
Tačiau nei operacija, nei reabilitacija, deja, nepadėjo. „2 metus reabilitavausi, juodai stengiausi, bet galiausiai supratau, kad nors įdėjau daug darbo, bet beveik nepatobulėjau. Gydytojai nedavė man tikimybės, kad vaikščiosiu, nes nugaros smegenys visiškai pažeistos. Bet viskas juda į priekį. Žinoma, aš noriu vaikščioti ir bėgioti. Jei atsiras galimybė, aš padarysiu viską, kad tai turėčiau ir gaučiau. Bet kuriuo atveju, ir dabar gyvenu gerą gyvenimą“, – šypsosi S.Kučinskas.
Vaikinas iškart prisitaikė ir skirtumo, sako, nespėjo pajusti: „Labai greitai atsisėdau, išsilaikiau vairavimo teises, pradėjau važinėti automobiliu. Aš nelabai spėjau pajausti skirtumo – taip, negalėjau vaikščioti ir bėgioti, bet visur nuvažiuodavau su vežimėliu. Net krepšinį vežimėlyje pradėjau žaisti. Kai kas užtrunka ilgiau, kažką darau kitaip, bet šiaip iš esmės aš galiu viską.“
Paklaustas, kaip sugebėjo nepalūžti, Simas tikina, kad net minties tokios neturėjo. Jį į priekį vedė mylima mergina, sesė ir visa šeima.
„Kad ir kaip kvailai skambės, pabudęs aš iš tikrųjų buvau laimingas, nes su manim mašinoje važiavo artimiausi žmonės. Todėl džiaugiausi, kad tai atsitiko man, o ne kitiems. O po to nebeturėjau laiko apie tai galvoti, nes reikėjo visus raminti ir sakyti, kad tuoj grįšiu namo. Artimieji buvo palūžę, todėl aš negalėjau palūžti“, – teigė Simas.
Dalyvaus pasaulinėse fitneso varžybose
Speciali mityba, 5 dienos per savaitę, praleistos sporto salėje, po kurių, kaip pats sako, vargiai ir rankas pakelia – taip atrodo dabartinis Simo gyvenimas po darbų: „Man patinka tas jausmas, kai išeidamas sunkiai pakeliu tuščias rankas. Tada visai kitaip miegu. Jaučiu, kad esu gyvas.“
Prieš avariją Simas 12 metų sportavo dziudo ir jam tai puikiai sekėsi – ne kartą tapo čempionu. Tad puiki fizinė forma iš praeities dabar padeda jam siekti gerų rezultatų.
„Salėje sportuoju su štangomis, hanteliais, darau prisitraukimus. Mano sporto programa beveik nesiskiria nuo kitų, treniruojamos tos pačios raumenų grupės. Bet fitneso atstovų nemėgstamiausia diena – „kojų diena“. Tai noriu to, ar ne, man tiesiog reikia jas praleisti“ , – juokavo Simas.
Nors kultūristams įprasta vartoti įvairiausius papildus ar steroidus, Simas prieš juos yra nusistatęs – į varžybas žada eiti su natūraliu kūnu.
„Fitnesas ir kultūrizmas šiuo metu yra virtęs apgaule – tie dailūs kūnai yra formuojami nenatūraliai. Aš bandau eiti kitaip, senamadiškai, bet noriu išbandyti save ir pažiūrėti, ką galiu taip pasiekti.
Aišku, treneris sakė, kad jei vartočiau papildus, tai varžybose galėtumėme dalyvauti jau netrukus, bet jei nevartoju, dalyvausime pavasarį. Ir iš tikrųjų tą galutinę, geriausią kūno formą pasieksiu tik kitą rudenį. Tad toks mano sprendimas užima daugiau laiko, kainuoja daugiau darbo, bet viskas įmanoma“, – šypsosi jis.
Pasak Simo, Lietuvoje fitnesas tarp neįgaliųjų nėra populiarus, tačiau jo ambicijos tuo neapsiriboja. „Pasaulyje fitnesas labai populiarus. Aš tik apie tai ir galvoju. Aišku, pabandysiu ir Lietuvoje, bet tai nėra mano tikslas.“
Vienintelis Lietuvoje dviračių sporto parolimpietis
S.Kučinskas pasakoja, kad anksčiau mėgdavo aktyviai važinėtis dviračiu – ne tik parkais ar pakrantėmis, kartais jis vienas numindavo iš Panevėžio į Klaipėdą arba Molėtus. Visada jautęs dviračiams aistrą, vaikinas nepamiršta jos ir dabar. Jei po 4 metų jam pavyks patekti į parolimpines – jis taps pirmuoju lietuviu ten dalyvaujančiu dviračių sporto rungtyje.
„Sportinis dviratis kainuoja 7000 eurų, todėl bandysiu gauti paramą. Tačiau šiuo metu neturiu, ko rėmėjams parodyti ir pasiūlyti. Dabar yra tik visko pradžia. Tad pradedu nuo fitneso ir, manau, kad dar šiemet ką nors pasieksiu. Tuos rezultatus galėsiu parodyti rėmėjams, įrodydamas, kad esu vertas“, – šypsosi jis.
Pasak jo, Lietuvoje nėra nė vieno parolimpiečių dviračių trenerio, bet jų ir nereikia. „Mes gyvename 21 amžiuje, informacijos galima gauti visur. Be to, tai toks pat dviračių sportas, treneriu gali būti ir sveikųjų mokytojas, su kuriuo reikėtų tiesiog atrasti informacijos apie specifiką, ir galėtumėme treniruotis.
Lietuva dar neturėjo nė vieno parolimpinio dviratininko. Vienas iš argumentų buvo - čia netinkamas klimatas. Bet juk yra maniežų, uždarų stadionų, viskas yra įmanoma, jei nori. Taigi parolimpinis komitetas sutiko su šiuo pasiūlymu ir pasakė, kad jei gausiu dviratį, suras man trenerį“, – pasakojo S.Kučinskas.
Kita rungtis, kurioje vaikinas tikisi dalyvauti – irklavimas. „Praeityje aš savo malonumui irkluodavau, todėl noriu pabandyti ir dabar. Čia bus kiek kitokia baidarė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet esmė ta pati. Esu bandęs – sekėsi puikiai. Tačiau treniruotėms reikalinga speciali baidarė, kurios kaina panaši kaip ir dviračio.“
Tad Simas jau pradėjo rinkti reikiamas lėšas ir tikisi, kad vėliau galės padėti tai daryti ir kitiems: „Aš atsidariau viešąją įstaigą, kur žmonės gali skirti 2 procentų paramą neįgaliųjų sporto technikai. Kol kas tai pasidariau asmeniniais tikslais, kad galėčiau sportuoti pats. Bet jei pavyks, planuoju ir daugiau žmonių įtraukti.“
Kaip šeima reagavo į šiuos užmojus? „Visi žinojo, kad man patinka sportas, juk visą gyvenimą sportavau. Šeima, draugė sakė, kad jau seniai reikėjo tai pradėti. Aš šiaip visada sportavau, bet neprofesionaliai ir netikslingai, tik savo malonumui. O dabar turiu tikslus, todėl žiūriu į tai kaip į darbą.“
Aktyvus laisvalaikis
Pasak Simo, vežimėlis jo visiškai nevaržo – jis laisvai lankosi net naktiniuose klubuose, keliauja po kalnus ir dar svajoja šokti su parašiutu.
„Žmonės nustemba, kai mane su draugais pamato naktiniame klube. Jei yra laiptai, apsauginis padeda jais nusileisti, bet dalyvauti aš galiu visur, – šypsosi jis. – Kartą Austrijoje su trosu nusileidau žemyn nuo kalno, nors visur buvo ženklai, kad neįgaliesiems negalima. Man reikia adrenalino, aš jį labai mėgstu. Ir tikrai gyvenu visavertį gyvenimą.“
Vaikinas sako, kad ir atostogoms specialiai nesiruošia: „Paskutinės atostogos buvo Gruzijoje, važinėjausi po visus kalnus, vienuolynus uolose. Leidžiu laiką gamtoje, labai mėgstu ją. Jeigu reikia, draugai visada padeda, paneša. Vienintelis dalykas, ką iš anksto nusprendžiam, ar tilpsiu pro viešbučio duris.“
„Aš dar turiu viltį, kad ateityje vaikščiosiu. Iš tikrųjų niekada nepykau ant nieko dėl to, kas man nutiko. Kaip mes visi esame laikini, gal ir šitas dalykas, atsitikęs man, yra laikinas. Medicina tobulėja. Viskas keičiasi ir viskas vyksta taip, kaip turi būti. Gal tiesiog toks yra mano vaidmuo ir gerai, aš jį vaidinsiu kiek reikės“, – Žmonės.lt kalbėjo Simas Kučinskas.
