„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Leonas Somovas dėl muzikos net dažė sienas

Leonas Somovas puikiai pažįstamas tiek elektroninės muzikos mėgėjams Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau net paragavęs gyvenimo didelių galimybių mieste, Londone, 29-erių vaikinas nelaiko Lietuvos užkampiu, o kai nekuria naujų muzikinių projektų, užsiima nuo vaikystės mėgstama fotografija ir domisi joga.
Leonas Somovas
Leonas Somovas / Operos fantazijos „XYZ“ fotosesijos/G.Kropio nuotr.

  – Kaip prasidėjo tavo draugystė su muzika?

–  Nuo vaikystės, kokių 14-os metų. Lankiau gitaros klasę, nors esu tik mėgėjas, gitara groju iki šiol, man tai labai patinka. Maždaug prieš 15 metų susidomėjau elektronine muzika, pradėjau klausyti įvairių elektronikos, synth pop grupių, tokių kaip „Depeche Mode“, „Erasure“, „Camouflage“ ar „New Order“. Mokiausi muzikos mokykloje, muzikos konservatorijoje Londone esančiame SAE Institute studijavau garso inžineriją, todėl ten praleidau 2,5 metų.

– Esi grojęs grupėje „InCulto“. Ar palaikote kūrybinius ryšius?

– Užsiėmiau prodiusavimu, grojau kompiuteriu, kad ir kaip tai skambėtų (šypsosi). Ir dabar puikiai sutariu su kai kuriais grupes nariais, bendraujame, tačiau bendrų projektų nekuriame. Labai skiriasi tai, ką darome. Kai išėjau iš grupės, pradėjau užsiimti tuo, ko noriu.

– Koks muzikos stilius tau artimiausias?

– Klausau įvairios muzikos, man patinka eksperimentuoti stiliais, ieškoti naujų, neatrastų garsų. Žaviuosi atlikėjais „Grizzly Bear“, Samueliu Beamu, kurio sceninis vardas Iron&Wine, „Fink“, „Animal Collective“, „Anthony &The Johnsons“... Norėčiau padaryti netikėtą sunkaus roko projektą (šypsosi).

– Gyveni Vilniuje, o kur tavo šaknys?

– Gimiau ir augau Panevėžyje. Keista, bet su kraštiečiu Linu  Strockiu – Few Nolder susipažinome ne ten, o Vilniuje. Kilmės niekuomet neišsižadėjau, visada sakau, kad esu iš Panevėžio. Pažįstu daug iš ten kilusių talentingų kūrėjų ir meno atstovų.

– Kaip teisingiau tave vadinti: Leon Somov ar Leonas Somovas?

– Leonas Somovas – mano tikras vardas ir pavardė. Londone draugai ne lietuviai mane dažniausiai vadino Leon Somov, nes jiems taip būdavo lengviau ištarti. Taip ir užsiliko tas sutrumpintas vardas, kurį vėliau panaudojau kaip pseudonimą.

– Daugiau kaip dvejus metus gyvenai Londone. Ar į naudą buvo ta emigracija?

– Prieš išvažiuojant labai norėjosi pakeisti aplinką, buvau užsisedėjęs, jaučiausi užstrigęs vienoje vietoje, norėjosi naujų vėjų, kelionių. Išvažiavimas išėjo į naudą. Manau, kiekvienam reikia pamėginti išvažiuoti, gal net ilgesniam laikui. Naujos pažintys, žmonės, koncertai labai įkvėpia.

– Kaip sekėsi prasimušti į Londono muzikos sceną?

– Pirmas mūsų koncertas su Juste (Juste Arlauskaite – Jazzu, – aut.past.) Londone vyko mažame bare, pusrūsyje. Londone prasidėjo mūsų su Juste bendri projektai, įrašėme pirmuosius kūrinius, kuriuos vėliau išleido Sutemos.net. Buvome išsinuomavę sandėlį-loftą, kuriame turėjome fotostudiją. Net buvome surengę keletą parodų. Į čia rengiamus vakarėlius ateidavo įdomių žmonių, užsimegzdavo naudingų pažinčių. Didelis miestas kaip Londonas gerai, nes ten viskas sudėtingiau, o dėl to pakėli savo kartelę, labiau stengiesi. Lietuvoje viskas supaprastinta.

Tiek Lietuvoje, tiek Londone į sceną nesibrovėme, tiesiog kūrėme ir žmonės ilgainiui pradėjo reikalauti mūsų muzikos. Pradėjome groti gyvai, rengti vakarėlius, groti pogrindžio erdvėse, mus išgirdo daugiau žmonių. Taip atsidūrėme radijo stotyse, pradėjome daug koncertuoti ir dabar jau esame, kur esame (šypsosi).

Keletą kartų ėjau dažyti sienų. Tai ne man, nors patirtis gera. – Studijos, patalpų nuoma, vakarėliai... Iš ko gyvenot?

– Teko padirbėti darbą kuris nepatiko (šypsosi). Keletą kartų ėjau dažyti sienų. Tai ne man, nors patirtis gera. Iš vakarėlių šiek tiek prisidurdavome – kviesdavome gerus didžėjus, kurių išgirsti rinkdavosi tikrai daug žmonių. Dar nuomodavome fotostudijos erdvę su visa įranga. Po to prasidėjo koncertai. Tada baigiau mokslus ir grįžau.

– Dabar visi tavo darbai sukasi apie muziką, ar muzikanto atlygio pragyvenimui užtenka?

– Užtenka, bet iš tiesų tai priklauso nuo žmogaus poreikių. Aš auginu vaiką, 10-ies mėnesių dukrą Sofiją, turiu mylimą žmogų Žemyną, pavyksta išvažiuoti pakeliauti...

– Kokių pomėgių turi be muzikos?

– Mano hobis – fotografija. Ja net seniau užsiimu nei muzika. Mano tėvas fotografas. Kai buvau mažas, jis man leisdavo fotografuoti juostiniu fotoaparatu. Ilgainiui tai mane įkvėpė. Panevėžy net turime fotolaboratoriją, užaugau toje aplinkoje su fotoaparatu rankose. Galbūt esu senamadiškų pažiūrų, bet iki šiol fotografuoju su juostiniu fotoaparatu (šypsosi). Esu dalyvavęs keletoje parodų Londone ir Lietuvoje, buvau į gimtąjį Panevėžį atvežęs savo darbų. Ateityje norėtųsi padaryti projektą, kuriame susiečiau fotografiją su muzika, su specialiais jutikliais, kad žiūrovas pasijustų kaip dalyvis.

– Atlikėjai, muzikos kūrėjai nuolat paskendę darbuose. Ar tau užtenka laiko sau?

– Net negalvoju apie tai, viskas tarsi susilieja į vieną. Gyvenu tuo, ką turiu, nes darbo valandų nėra. Nebent susitari kažkokį darbą padaryti iki tam tikro laiko. Turiu pomėgį – jogą. Nors esu dar pradedantysis, bet joga man padeda atsipalaiduoti. Dabar pasikeitė mano gyvenimo būdas.

– O kaip gi trankūs vakarėliai?

– Anksčiau dažnai „pasitūsindavom“, po koncerto susirinkdavome atšvęst. Kai nori, progų atsiranda milijonas. Ypač jų daug per koncertinius turus. Dabar atsisakiau alkoholio ir cigarečių. Jaučiuosi geriau, bet neskaičiuoju dienų, kiek esu metęs, ir nežinau, kiek tai truks. Man tiesiog to nebereikia, linksma ir taip. Svaigalai veikia žmogų. Anksčiau, gal ir maniau, kad jie gali padėti, bet iš tikrųjų reikia ieškoti ne ten. Kūrybai man padeda žmonės, susitikimai, bendravimas, kelionės.

Lietuva maža valstybė, bet nematau nieko blogo. Čia daug puikių artistų. Islandija irgi maža, bet pažiūrėkite, jie turi „Sigur Ros“, Bjork... – Grįžus iš Londono neatrodo, kad Lietuva – užkampis?

– Lietuva maža valstybė, bet nematau nieko blogo. Čia daug puikių artistų. Islandija irgi maža, bet pažiūrėkite, jie turi „Sigur Ros“, Bjork... Lietuvoje viskas gerai – daug naujų dalykų, galimybių realizuoti save. Nors ,aišku, daug kas vėluoja. Žmonės pasaulį mato per televiziją, radiją, tad kuo juos „maitina“, tą ir gauna.

– Ar mėginai dirbti su populiariosios muzikos atstovais?

– Keletą kartų bandžiau, tačiau nusprendžiau apsiriboti ir dirbti tik su tais projektais, kuriuose pats dalyvauju arba kurie atrodo labai įdomūs. Kartais kuriu muziką reklamoms, bet daryti muziką kitiems atlikėjams užimtų per daug laiko. Renkuosi dėmesį sutelkti į tai, kas man iš tikrųjų patinka, asmeninius projektus. Finansų prasme man to užtenka.

– Ar jautiesi esąs populiarus, gatvėje tave pažįsta?

– Nelabai norėčiau, kad pažintų. Kita vertus, kai tave įvertina ir reaguoja smagu, to nori kiekvienas kūrėjas.

– Kokiuose projektuose dabar dalyvauji?

– Iš asmeninių projektų – baigiam albumą „Score“ su Juste Arlauskaite – Jazzu, belikę paskutiniai štrichai. Spalio 21-22 dieną pristatysime jį Vilniuje, gyvos muzikos klube „Tamsta“. Stengsimės aplankyti ir Kauną, Klaipėdą.

Vienas pagrindinių – operos fantazija „XYZ“ su Dalia Ibelhauptaite ir „bohemiečiais“. Jis man labai naujas, džiaugiuosi, nes dėl jo įvyko daug pasikeitimų, susipažinau su labai gerais žmonėmis, padarėme nemažai naujų bendrų kūrinių su operos solistais. Tai – man naujas posūkis.

Dar vienas projektas – su Belgijoje gyvenančiu vokalistu Adomu. Drauge su Few Nolder, prodiusuojame Adomui naują albumą, tačiau jis bus daugiau meninis, visai nekomercinis projektas. Jis atviras ir iš širdies. Adomo stilių vadiname eletroniniu „cabaret“. Jo dainos tarsi gyvos, labai norime visa tai parodyti ir jau ruošiame programą.

– Kokių turi dar neįgyvendintų muzikinių svajonių?

– Man labai patinka kurti filmams garso takelius. Mano svajonė – fantastiniam ar mistiniui filmui sukurti garso dizainą. Mėgstu vaizdą nuspalvinti garsais. Esu linkęs į minimalizmą, neperkrautą paprastumą. Man labai patiko „Radiohead“ nario Jonny Greenwoodo garso takelis filmui „There Will Be Blood“ (liet. „Bus kraujo“).

– Ar dar bus progų išvysti tave ant scenos grojantį gitara?

– Grosiu gitara per mūsų su Juste albumo pristatymą. Nesu geras gitaristas, į konkursą neičiau, bet kažkiek pagroju (šypsosi).

– Kurdamas naują muziką dairaisi į užsienį?

– Siunčiu savo kūrybą įvairiems artistams, rodau įrašus, yra keletas žmonių su kuriais tikrai norėčiau dirbti kartu. Mūsų su Juste naujasis albumas bus toks, kurį lengvai galėsime rodyti užsienio įrašų kompanijoms. Kol gyvename Lietuvoje, kuriame Lietuvai, tačiau čia vietoje nesėdime – pirmas mūsų žingsnis buvo koncertai Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, laimėjome MTV Baltic Act ir ketiname eiti dar toliau.

Aišku, norisi išvažiuoti, pakeliauti, mane labai traukia Azija, Indija. Planuoju galbūt jau sausį traukti į tą pusę. Norėčiau ten susipažinti su vietos muzikantais, man patinka azijietiški instrumentai, gal net sukurčiau bendrą projektą.

– Ką manai apie operos fantaziją „XYZ“?

– Man Dalios Ibelhauptaitės projektas yra naujas atradimas. Ten daug įdomių solistų. Nemaniau, kad dirbsime kartu, o kai pradėjome projektą, nemaniau, kad taip viskas išsivystys. Buvo akimirkų, kai reikėjo perlipti per save, juk klasikinis požiūris šiek tiek kitoks, todėl reikėjo atrasti balansą, kad ir solistui būtų patogu, ir kūrinys skambėtų. Anksčiau operų klausydavau mažiau, o dabar jose atradau daug naujų dalykų, vis dėlto tai yra klasika. Nemirštanti muzika, kurioje kartais tikrai gali išgirsti visą amžinybę. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų