„Buvau daug egoistiškesnis, susitelkęs tik į save. Galbūt net svarsčiau, kad šeima trukdo kūrybai ir visada – laisvo menininko statusui, – juokiasi. – Netrukus paaiškėjo, kad vaikai – joks trukdis: jie kaip tik suteikia naujos energijos, jausmų ir patirties, dar daugiau motyvacijos dirbti ir kurti. Ir sunkiais momentais labiausiai palaiko ne kas kitas, o šeima. Dabar jau galiu sakyti, kad žinau, kas yra šeimos jausmas – tai suvokimas, kad visada turėsi užnugarį, saugų uostą. Šeima – pats artimiausias ryšys.“
Leonas augo vienturtis, o Žemyna – viena iš šešių vaikų. „Kai augi vienas, net tėvų dėmesio su niekuo nereikia dalytis – jis visas tau. Galvoji apie save, gyveni sau. O didelėje šeimoje privalai viskuo dalytis: pradedant žaislais, baigiant dėmesiu. Man reikėjo savo smegenis perkrauti lyg sutrikusį kompiuterį ir pamažu išmokti žiūrėti į daug ką kitaip.“
Tuo tarpu Žemynai ir jos tėvams buvo įprasta, kad prie stalo sėda gausus būrys artimųjų, su tokiomis tradicijomis dabar auga ir Sara su Sofija. „Didelėje giminėje mažiausia proga tampa švente – gausia, linksma ir triukšminga“, – sako Leonas.
Artėjančios Tėvo dienos proga Leonas paprastai pasveikina savo tėtį, Žemynos tėtį ir sulaukia sveikinimų iš savo šeimos. „Visai smagu būti pasveikintam“, – šypsosi ir priduria, kad jų šeimoje didžiausias dėmesys visgi tenka mamoms ir Mamos dienai.
O kokiu tėčiu pačiam sekasi būti? Leonas įsitikinęs, kad vaikų nereikia formuoti pagal save, juos reikia suprasti, palaikyti, rodyti pavyzdį ir nelaužyti jiems sparnų.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
