Projekto „Lidija – JAV 1960“ kompanija solidi: perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, gitaristas Domas Aleksa, klavišininkas Alexanderis Raichenokas, saksofonininkas Juozas Kuraitis. Kaip juos prisiviliojote groti drauge?
Su Arkadijumi susidraugavome prieš kokius metus ir vis kalbėdavome, kad reikia ką nors nuveikti kartu. Išvažiavome į Prancūziją, Provanse jis grojo būgnais, o aš padainavau a capella po medžiu. Taip pradėjome vienas kitą jausti muzikoje. Jis norėjo, kad ne tik grotume, bet ir kad vyktų dialogas su publika. Pasirinkome septintojo–aštuntojo dešimtmečių muziką – mano mėgstamas dainas, kartu panirsime į džiazą. Muzikantai negros rokenrolų koverių, viską perdarys savaip. Na, o aš dainuosiu ir kalbėsiu.
Nebaisu išeiti į vieną sceną su profesionalais?
Labai! Pati jų klausiau: „Nesuprantu, kodėl norit ruošti programą su manimi?“ Dainuoju netragiškai, bet jokiu būdu nesu Rūta Ščiogolevaitė. Mano lygis visiškai kitas... Arkadijus paaiškino, kad žino daug dainininkių, kurių balsai labiau išlavinti, jos moka taisyklingai kvėpuoti, bet neturi to mano laisvumo, bendravimo, nemoka taip natūraliai užmegzti ryšio su publika. Jos gražiai dainuoja, bet taip nekaifuoja scenoje. O aš dainuodama jaučiu beprotišką malonumą. Tikriausiai niekas ir nelaukia, kad viską padarysiu tobulai, bet iš manęs tikrai trykš nuoširdžiausi jausmai.
Tas laisvumas, natūralumas, drąsus jausmų rodymas – gimusiųjų Amerikoje ar tiesiog asmenybės išskirtinumo požymis?
Turbūt lemia ir viena, ir kita. Juk ir čia sutinku sovietų aplinkoje augusių, brendusių žmonių, kurie savo dvasia, elgesiu yra nepaprastai laisvi. Bet tokių tarp vyresnių mažai. Lietuvos jaunimas – kas kita. Jie nuo mažumės daug keliauja, o kelionės, kitų kraštų ir tautų pažinimas tam natūraliam ir laisvam bendravimui labai svarbūs.
Amerikiečiai išties labai draugiški. Kartais – per daug. Būna, pažįsti žmogų vos penkias minutes, o jis jau pasakoja apie savo meiles, ligas, skyrybas. Jiems dzin, jei tu ir žinosi jų paslaptis. Lietuviai tokius dalykus pasakoja tik tiems, kuriuos gerai pažįsta, kuriais pasitiki. Kai kurie išvis nekalba apie tai, ką kada yra iškrėtę, nes nori atrodyti šventi. Bet juk visi kažkada ko nors esame prisidirbę.
Amerikiečiai išties labai draugiški. Kartais – per daug. Būna, pažįsti žmogų vos penkias minutes, o jis jau pasakoja apie savo meiles, ligas, skyrybas. Jiems dzin, jei tu ir žinosi jų paslaptis.
Tarp dainų klausytojams pasakosite istorijas. Apie ką jos?
Nevarginsiu ilgomis kalbomis – taip programa prailgtų ir taptų nebeįdomi. Tačiau yra dalykų, kuriuos norėčiau visiems priminti. Pavyzdžiui, mane glumina, kad dar daug kas mano, jog gimiau Lietuvoje, paskui išvažiavau į Ameriką, ten pagyvenau, grįžau kalbėdama su tokiu akcentu kaip dabar. Aišku, yra žmonių, kurie pusmečiui išvažiuoja kur nors į Čikagą, o grįžę kalba su visais „eee“, „yeee“ – žodžiu amerikoniškai „lietttuviškai“, kad visi pastebėtų, jog jie pabuvo JAV. Jei būčiau gimusi ir augusi čia, o ne Detroite, tikrai taip prastai nekalbėčiau. Stengiuosi, bet vis dar kirčiuoju daug ką amerikoniškai...
Padainavusi papasakosiu po trumpą su tuo kūriniu susijusią istorijėlę. Tarkim, viena daina – apie Vietnamo karą. Prisimenu, kaip mano sesės vyras išvyko į Vietnamą nežinodamas, jog ji laukiasi. Sesės dukrytė gimė, kai jos tėtis kariavo, o aš būdama dešimties tapau teta. Dabar kokį svarbesnį įvykį iš tų laikų atsiminusi užsirašau. Iki gegužės 13-osios, kai debiutuosime Vilniaus klube „Jazz kablys“, jau visas istorijas būsiu tikrai susidėliojusi.
Dainavimo mokėtės tik tada, kai dalyvavote TV projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“?
Tada nelabai ir mokėmės – tiesiog ruošdavome konkrečią dainą būsimam pasirodymui.
Nuo mažens labai norėjau dainuoti. Bet tėveliams medikams tai atrodė nerimtas užsiėmimas, užtat baigiau prancūzų kalbą. Man tikrai būtų geriau, jei būčiau dainavusi – bent pagrindus turėčiau. O dabar turiu tik tiek, kiek Dievas davė.
O prancūzų kalbos pagrindai gyvenime pravertė?
Taip – kurį laiką dirbau vertimų biure, paskui net dešimt metų – Čikagos oro uoste, olandų oro linijų atstovybėje. Jie mane priėmė, nes mokėjau prancūziškai ir olandiškai – prieš tai teko pagyventi Amsterdame. Dabar kalbas primiršau. Reikėtų savaitę praleisti Paryžiuje, kad viskas atsigamintų. Čia – kaip važiuoti dviračiu.
Kaip į dabartinį polėkį muzikuoti žiūri vyras Vytenis?
Kaip visada: jis norėtų, kad susirasčiau tikrą darbą, nes filmavimosi televizijoje ir dainavimo juo nelaiko. Bet aš neįsivaizduoja savęs, nuo devynių iki šešių sėdinčios ofise. Niekada taip nedirbau ir manau, kad gal jau ne laikas pradėti. Vytenis kartoja: „Vedžiau paauglę (bet kai tekėjau, man buvo trisdešimt!) ir ją tebeturiu.“ Ginčijuosi, sakau, kad jam su ta „paaugle“ bent linksma. Nejau geriau turėti namuose babcę, kuri nori tik prie teliko sėdėti ir dar bumbėti?
Jūsų grupė mielai grotų net vestuvėse. Ar bent esate tradicinėje lietuvių šventėje buvusi?
Žinoma! Mes patys šventėme labai tradiciškai – tris dienas, su piršlio korimu, jo „kraujo“ gėrimu, stalų užėmimu ir kitais ritualais. Grojo kanklės, Vytenis atjojo ant žirgo, tuokėmės po ąžuolu. Esu buvusi vestuvėse ir čia, Lietuvoje. Man jos labai patinka. Grupės repertuaras tiktų ne toms tradicinėms apeigoms, o vakarienei po jų, kai žmonės užkandę eina šokti. Negrosime moderniojo džiazo, daugiau šokti tinkamą klasikinį. Su mumis bus smagu!
