Ketvirtadienio rytą Eimunto Nekrošiaus palaikai buvo išnešti iš jo paties įsteigto „Meno Forto“ salės.
Atsisveikinti su savo kolega ir mokytoju atėjo Rolandas Kazlas, Remigijus Vilkaitis, Kristina Kazlauskaitė, Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis, Uljana Kim ir Kristijonas Vildžiūnas, Dalia Ibelhauptaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Vaičiulytė ir daug kitų meno pasaulio atstovų. Režisierių iš Vilniaus į Šiluvą išlydėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis.
E.Nekrošiaus portretą procesijos priešakyje nešė aktorius Tauras Čižas, iki šiol „Meno forte“ dirbęs režisieriaus asistentu.
Amžino poilsio E.Nekrošius atgulė gimtajame Raseinių rajone, Šiluvos kapinėse. Artimųjų prašymu, laidotuvės vyko privačioje ceremonijoje.
Eimuntas Nekrošius grįžo namo, į Šiluvą, kurioje, kaip pats buvo sakęs, užaugo, subrendo iki 18 metų.
Šiluvos įtaka atsispindėjo ir Eimunto Nekrošiaus kūryboje. Režisierius, teatrologas, dėstytojas Petras Bielskis prisimena E.Nekrošių nuo tada, kai jis dar buvo studentas Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institute.
„Prisimenu, kaip studentai pristatinėjo scenoje teatrinius etiudus. Daugelis kūrė etiudus pagal Stanislavskio sistemą su persikūnijimais, o E.Nekrošius atsinešė į sceną medžio stuobrį, tikrą pjūklą ir ėmė pjauti tą stuobrį. Visi sužiuro, ėmė spėlioti, kas čia vyksta? Tą medžio kentėjimą aš vėliau ne kartą mačiau E. Nekrošiaus spektakliuose, dėl jo aikčiojo pasaulis, taip pat nesuprasdamas, kas tai, iš kur tai?
Kartą E.Nekrošiaus paklausiau, iš kur tie simboliai jo spektakliuose? „Iš Šiluvos, – atsakė jis. – Aš ten užaugau, subrendau iki 18 metų. Šiluvoje aš susiformavau ir ji yra manyje.“
Nuo to laiko, žiūrėdamas E.Nekrošiaus spektaklius, visada matydavau Šiluvą, Šiluvos pasaulį ir dulkėtą kelią į jį, vedantį per gojelius, miškelius. Šiandien kenčiu, kad nuo šiol lietuviško kelio iš Šiluvos mūsų teatre nebebus“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo P.Bielskis.
Išėjo netikėtai
Pirmadienio vakarą, grįžęs iš pajūrio, kur dirbo su spektakliu „Kalės vaikai“, E.Nekrošius pasijuto blogai ir buvo nuvežtas į ligoninę. Antradienį, apie 3 val. nakties, ligoninėje Vilniuje jo gyvybė užgeso. Užgeso gimtadienio išvakarėse – lapkričio 21-ąją režisieriui būtų suėję 66-eri.
Netekties skausmą išgyvena E.Nekrošiaus žmona, scenografė Nadežda Gultiajeva, du sūnūs – Marius ir Martynas.
Atsivėrusią tuštumą vis dar sunkiai suvokia ir režisieriaus kolegos, jo mokiniai. Pasak jų, E.Nekrošius gebėjo patarti ne tik profesiniais klausimais.
„Mirė visa lietuviška teatro epocha. Didis Lietuvos ir pasaulio režisūrinio teatro pasaulis neteko dar vieno jį laikančio banginio“, – antradienį sakė režisierius Oskaras Koršunovas.
„Keičiasi epocha, keičiasi žmonės, aktualijos. Ateis kiti, kitokie, bet tokie kaip Nekrošius jau niekada neateis ir tokių kaip Nekrošius mes niekada nepakeisime“, – sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Nenorėčiau sakyti, kad tai yra genijaus išėjimas, nes tai yra kur kas daugiau“, – jam pritarė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Sigutė Stonytė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Eimunto Nekrošiaus netektis: „Mirė visa lietuviška teatro epocha. Kurti toliau bus labai sunku“
„Jis tiesiog genialus režisierius. Man, kaip aktorei, pirmą kartą susidūrusiai su juo, buvo sunku jį suprasti. Bet jis sudarydavo tokią atmosferą, kad kiekvienas jo aktorius stengdavosi padaryti viską maksimaliai ir negailėdamas savęs, kažkaip jis tai sugebėdavo“, –pasakojo Larisa Kalpokaitė.
Režisierius pelnė daugybę apdovanojimų
E.Nekrošius gimė 1952 metais lapkričio 21-ąją Pažobrio kaime, Raseinių rajone, rašoma Lietuvos nacionalinio dramos teatro svetainėje. 1978 jis baigė teatro režisūros studijas A.Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje.
1978–1979 režisavo Kauno dramos teatre, 1979–1991 Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. 1993–1997 Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius.
1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
Pripažinimą režisieriui pelnė jo Jaunimo teatre pastatyti spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“. Į Lietuvos teatro istoriją pateko festivaliui LIFE sukurtas „Hamletas“.
E.Nekrošius taip pat režisavo spektaklius „Vėlinės“, „Borisas Godunovas“, „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, „Otelas“, šiuo metu rodomus – „Cinkas“, „Bado meistras“, „Jobo knyga“ ir kitus.
Vienuolika jo spektaklių suskaitmenino „Menų spaustuvė“. Juos galite peržiūrėti čia.
Režisierius daug dirbo užsienyje – Italijoje, Rusijoje, Argentinoje.
Pernai su spektakliu „Cinkas“ pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą E.Nekrošius po 26 metų pertraukos grįžo į Jaunimo teatro sceną.
Paskutinis Lietuvoje režisuotas jo spektaklis – „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre, pagal Sauliaus Šaltenio pjesę.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre E.Nekrošius režisavo keletą operų.
Jo spektakliai ne kartą skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose. 1995 metais jis pripažintas geriausiu festivalio „Baltijskij dom“ režisieriumi. Už geriausią spektaklį, sukurtą Rusijoje, 2004 metais E.Nekrošius pelnė specialų žurnalistų ir teatro kritikų prizą „Auksinė kaukė“, taip pat buvo apdovanotas Europos Tarybos įsteigtu Naujosios teatro realybės prizu, „Auksiniu scenos kryžiumi“, Nacionaline kultūros pažangos premija.
1997 metais režisieriui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
E.Nekrošius buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Italijos Respublikos Komandoro ordinu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Viskas? Daugiau nebus Nekrošiaus premjerų? Italija netiki...
