Tamara Sventickaitė – neabejotinai viena ryškiausių XX a. vidurio lietuvių balerinų – Odeta–Odilija, Aurora, Žizel, Kitrė, Eglė, Jūratė, Audronė... Jos kūryba sujungia prieškario Valstybės teatre Kaune susiformavusią turtingą Lietuvos baleto tradiciją su XX a. antrosios pusės profesionalaus šokio kultūra.
Pagrindinis T.Sventickaitės baleto partneris Henrikas Kunavičius tapo ir jos vyru.
1939 m. sausio mėnesį ji debiutavo dar Nikolajaus Zverevo Valstybės teatre pastatytoje „Miegančiojoje gražuolėje“ – šoko Alyvų fėją ir iš karto susilaukė nemaža komplimentų. T. Sventickaitė „yra švelni, plastiška balerina. Ji turi gražias, ryškias rankas, jos judesiai grakštūs ir muzikalūs“, – rašė apie pirmąjį balerinos pasirodymą didžiuliu reiklumu pasižymėjusi baleto kritikė Vera Sotnikovaitė–Radauskienė. Simboliška, kad primabalerinos jubiliejui paminėti buvo skirtas tas pats spektaklis – „Miegančioji gražuolė“.
T. Sventickaitė gimė 1922 m. spalio 14 d. 1932–1938 metais mokėsi Valstybės teatro baleto studijoje, 1938–1944 metais šoko Valstybės teatre, vėliau iki 1968 m. – tuomečiame LTSR operos ir baleto teatre (dabar Nacionalinis operos ir baleto teatras). T. Sventickaitė savo profesionalumą gilino Leningrado Kirovo operos ir baleto teatre (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras).
Baigusi baleto artistės karjerą T. Sventickaitė toliau savo profesines žinias perteikė jaunajai kartai dėstydama tuometėje Lietuvos konservatorijoje.
