Prieš 6 metus pradėjęs kurti vaizdo siužetus, Joris Skudra iš tiesų stebina sugebėjimu sujaudinti žiūrovą. Jis čia viską dažniausiai daro pats – sukuria konceptą, surežisuoja ir įspūdingai nufilmuoja. Kaip pats sako, jam visų pirma svarbiausia istorija. Nenuvalkiota, dar negirdėta, pasukta kitu kampu, įkvepianti.
Vieną tokių Joris neseniai prisiminė ir iš savo gyvenimo. Dar vaikystėje jam didelį įspūdį paliko kiemo draugas Eduardas, kuris ir tapo šio video herojumi.
„Man labai patinka perteikti kitų žmonių istorijas, ypač kai tema sukasi apie išėjimą iš komforto zonos. Su Eduardu jau prieš 6 metus susitarėme, kad kartu ką nors nufilmuosime. Bet aš tuo metu gyvenau Kopenhagoje, jis – Anglijoje, tad ši idėja nusikėlė neribotam laikui. Visgi vieną dieną būdamas Barselonoje, tvarkiau senus užrašus ir radau šios, jau primirštos idėjos, konceptą. Netrukus planavau važiuoti į Vilnių ir pagalvojau, kad reiktų šią seną svajonę įgyvendinti. Pasisekė, nes Eduardas kaip tik tuo metu irgi buvo grįžęs namo“, – 15min pasakojo Joris Skudra.
O istorija prasidėjo nuo to, kad, būdami dar vaikai, jie dienas leisdavo klaidžiodami po Vilnių. Eduardas šioms klajonėms suteikdavo dar išskirtinio prieskonio – jaudulio, nuostabos, gal šiek tiek ir baimės. Vaikinas galėjo užlipti kone bet kur.
Tiesa, šis Eduardo Jeriomenko pomėgis galiausiai išsivystė ir į profesionalų užsiėmimą – boulderingą. Birmingame, Anglijoje, jis studijavo sporto mokslus, ten keletą kartų sėkmingai dalyvavo „Ninja warior“.
„Eduardas visada padarydavo kažką neįtikėtino – užsikabaroja ant tvoros, plytelėmis užlipa į trečią aukštą, staiga dingsta ir pasirodo... ant medžio viršūnės. Tuo metu jis man atrodydavo bebaimis. Niekaip nesuprasdavau, kaip jis tai sugeba. Ir pats bandžiau pasekti jo pėdomis, bet supratau, kad geriau jaučiuosi už kadro“, – šypsojosi Joris.
Kvapą gniaužiantys laipiojimai
Tuos neįtikėtinus triukus Eduardas pakartojo ir Jorio nufilmuotame vaizdo siužete. Komanda kelias dienas važinėjo po Vilnių, po gamtą, ieškodami įspūdingų vietų, kur vaikinas galėtų įlipti.
„Man, gyvenančiam užsienyje, gana svarbu paminėti, kad esu kilęs iš Lietuvos, tad norėjosi, jog laipiojimas vyktų lietuviškojo peizažo fone. Norėjome pasirinkti pažįstamas vietas, kurios simbolizuotų mūsų kraštą“, – sakė Joris, filmavimui pasirinkęs Žaliąjį tiltą, Žirmūnų dangoraižį, Pilies gatvę, Lajų taką ir miško takelius.
Vien žiūrint šį vaizdo klipą nejučia sulaikai kvapą, rankos ima prakaituoti, viduje kyla nerimas... J.Skudra sako, kad panašūs jausmai apėmė ir visa tai filmuojant.
„Tiesą sakant, kad ir kaip pavojingai dauguma jo triukų atrodydavo, Eduardas mus ramindavo sakydamas, kad nėra nieko baisaus tame, ką jis daro, nes viskas yra patikrinta. Lipdami į Žirmūnų dangoraižį patikrinome kiekvieną sutvirtinimą, turėklą ir pan. Gamtoje patikrinti kiekvieną šaką buvo kur kas sudėtingiau, tose situacijose labai gelbėjo Eduardo patirtis. Kadangi iš jo sklido pasitikėjimas savimi, ir mums nebuvo didelio streso, teliko gražiai nufilmuoti“, – tikino jis.
Žiūrėkite Jorio Skudros video „The Explorer of Dualities“:
Ir pats Eduardas neslepia, jog tai, ką jis daro, yra labai pavojinga. Tačiau daugybės metų patirtis jam leidžia užsikabaroti į sudėtingesnius objektus – vaikinas puikiai pažįsta savo kūną ir viską daro itin gerai apgalvojęs.
„Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad viršuje Eduardas jaučiasi absoliučiai ramus. Galbūt net priešingai – jis man yra sakęs, kad adrenalino dozė tokiame aukštyje priverčia labai susikoncentruoti, įgalina pasinerti į save, jam tai lyg meditacija. Rizikuojant savo sveikata, o kartais net gyvybe, klaidos yra neatleistinos. Tačiau kai negali padaryti klaidos, būtent tada atlieki geriausius sprendimus.
Eduardas pripažino, kad kinkos dreba visiems, bet jis niekada neliptų ten, kur nebūtų užtikrintas, kad jį išlaikys. Jis visada patikrina, ar viskas saugu, ar šaka nenulūš, ar kopėčios gerai pritvirtintos... Jis eliminuoja visas aplinkybes, kurios galėtų duoti pagrindo jam bijoti“, – pridūrė Joris.
Sudėjo asmeninius išgyvenimus
Visgi tik ekstremaliu Eduardo laipiojimu Joris nenorėjo apsiriboti. Jis nenorėjo sukurti dar vieno eilinio filmuko, kuriuose vaikystės bičiulis tiesiog liptų ant krano, pasikabintų ant vienos rankos ir stebėtų panoramą. Joris ėmė galvoti naratyvą. O jis pasirodė esantis čia pat, puikiai pažįstamas, išgyventas tiek jo paties, tiek Eduardo. Juo tapo jų abiejų asmeninė istorija.
„Iškart po mokyklos įstojau į universitetą Kopenhagoje. Pirmieji mėnesiai man buvo sunkūs, nes čia daug ko nepažinojau, kita kalba, o ir danų mentalitetas man nebuvo lengvai įkandamas... Tuomet Danija kiek nusivyliau, bandydamas apsaugoti save įtikėjau, kad problema yra ne su manimi, o su aplinka, vietiniais. Tai padėjo jaustis geriau“, – prisipažino J.Skudra.
Visgi po studijų gavęs pasiūlymą padirbėti Barselonoje, Joris nutarė į Lietuvą negrįžti, o dar kartą pabandyti gyvenimą užsienyje. Tik šįkart, sako, stengėsi važiuoti be jokių išankstinių nusistatymų ir būti atviras galimybėms.
„Tai, ko gero, buvo vienas paprasčiausių ir efektyviausių sprendimų mano gyvenime. Viskas pasikeitė. Susipažinau su begale skirtingų tautybių žmonių. Draugai tapo tikra šeima. Tuomet supratau, kad pasaulis visgi nėra toks didelis, kad visi žmonės kalba apie tuos pačius dalykus, nesvarbu, iš kur jie yra ir ką daro. Tas mane labai įkvėpė. Žvilgtelėjęs į praeitį, supratau, kad ir Kopenhaga yra fantastiškas miestas, tiesiog aš nesugebėjau būti pakankamai atviras jam.
Į Barseloną irgi galima žiūrėti iš dviejų pusių – gali matyti, kad čia per karšta, daug šiukšlių, benamių žmonių, begalės turistų. Iš kitos pusės, čia saulėta kone visus metus, fantastiška kultūra, pliažai, kriokliai už 30 minučių kelio autobusu. Ką jau kalbėti apie žmones, atvykstančius iš viso pasaulio, ir kiekvienas jų su savo istorijomis – čia tiesiog kūrėjų meka. Taigi tik pats gali rinktis, kaip į visa tai žiūrėsi“, – šypsosi Joris.
Būtent šios mintys tapo pasakojamos vaizdo istorijos pagrindu.
„Vieną dieną užsirašinėdamas savo mintis, galiausiai sugalvojau naratyvą šiam video – Eduardą ištinka maža egzistencializmo krizė, kai jis neapsisprendžia, ar jam labiau patinka mieste, ar gamtoje. Įvykių virtinėje jis galiausiai supranta, kad laipiojimas betoninėmis sienomis yra toks pats įdomus, kaip ir laipiojimas medžiais. Eduardas supranta, kad vietos, kuriose jis yra, iš tiesų neturi galios daryti įtakos laipiojimo patirtims.
Taigi ir kalbant apskritai apie gyvenimą – nesvarbu, kuo užsiimi ir ką darai, jei esi išsikėlęs tikslą ar idėją, savo veikla gali užsiimti bet kur. Nenoriu skambėti kaip jaunasis Aristotelis, bet didžiausia kliūtis sau dažnai būname mes patys. Sienos mūsų neapriboja. Viskas priklauso tik nuo požiūrio“, – apie video mintį pasakojo Joris Skudra.
Beje, šis Jorio darbas neliko nepastebėtas – jis jau pelnė apdovanojimų Vakarų Europos festivaliuose. Todėl įkvėptas kurti dar daugiau, videomenininkas ieško unikalių istorijų.
„Šie laikai yra ypatingi tuo, kad medijomis tikras ir įkvepiančias žmonių istorijas galima perteikti paprasčiau nei bet kada. Šiuo metu filmuoju porą istorijų apie išskirtinius žmones iš Lietuvos. Taigi, jei jūsų kaimynas Paulius turi vabalų muziejų savo rūsyje, ar draugė Laura pati drožiasi banglentes iš bosniško bambuko ir skrodžia bangas Nemuno upėje... Jei jūsų aplinkoje, ar kontaktų sąrašuose turite inspiruojančių žmonių, mielai lauksiu jūsų pasidalinimų jais mano socialinėse paskyrose“, – į 15min skaitytojus kreipėsi jis. Pirmoji jo nufilmuota istorija – apie visiems puikiai žinomą Merkinės piramidę.
Neseniai jis kartu su Eduardu ir bičiuliais keliavo po prancūziškuosius Pirėnus, kurių pietuose rado vieną gana sudėtingą olą. Trumpą dokumentiką į eterį žada paleisti kitais metais.
O už šį video J.Skudra dėkoja dronų pilotams Vytautui Jašauskui, Domantui Kancleriui ir Soultides. Už garso takelį – Luca Sato-Nioi.
