– Iš kur Šakiuose atsiradusios senos cirko tradicijos?
– Mes juokiamės: nėra šakiečio, kuris nebūtų pabandęs. Cirko tradicija Zanavykijoje tęsiasi nuo 1959-ųjų, o 1976 metais mūsų mieste cirko entuziastas Juozas Andriukaitis įkūrė liaudies cirką „Šypsena“. Naujų idėjų ir aistros į jį atvežė Alvydas Pečiulis. Jis buvo unikalus žonglierius, darė fantastiškus saltus ir tampydavo mus, cirko jaunuosius, po didžiuosius Maskvos, Peterburgo cirkus.
Jam norėjosi, kad tobulėtume, sakydavo: tik išvykęs kitur, gali grįžti su naujomis žiniomis ir įkvėpimu. Šiandien informacija sklinda greitai, gali prisimokyti įvairiausių triukų internete, o anuomet – nebent iš paveikslėlių vieninteliame rusiškame žurnale apie cirką.
– Kiek metų buvo jums, kai pradėjote mokytis triukų?
– Šakiuose nuo 1978 metų vykdavo respublikinis cirko festivalis. Kai jis baigdavosi, kiekvienais metais, cirką užplūsdavo vaikai. Aš irgi buvau vienas iš jų, lankyti cirką pradėjau vienuolikos. Tą rugsėjį mūsų atėjo gal keturiasdešimt penki, visi net ant scenos netilpome, o po keleto metų likau vienas. Cirkas yra vieta, kur gali išmėginti galimybes – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai lengva apsiversti ore ar kažkam ant pečių atsistoti. Tave pakelia, o tau keliai dreba, galva sukasi.
Sovietmečiu buvo populiarūs unikalūs, sudėtingi, sunkiai pakartojami triukai, tačiau mūsų vadovas į cirką perkėlė daugiau grožio, laisvo požiūrio, teatro. Mūsų cirke atsirado choreografijos, šokio, režisūros, buvo kuriami stilizuoti spektakliai. Tai buvo žvilgsnis į priekį – štai kodėl šiandien Šakiuose rengiami cirko spektakliai, sutraukiantys tūkstančius žmonių.
– Rudens pradžioje ant Šakių ežero surengę cirko spektaklį „4 stichijos“ nesitikėjote sulaukti tokios gausybės žiūrovų?
– Mūsų žiūrovas išrankus, negali jam duoti bet ko, jis laukia naujienų, ypatingų pasirodymų. Šį rudenį prie Šakių ežero žiūrovų susirinko tiek daug, kad nebegalėjome priimti visų norinčių. Cirko spektaklyje fantastiškai susijungė cirkas, muzika, šviesos, šokis ir nuostabi ežero aplinka. Šių dienų žmogui nereikia už širdies griebiančių triukų, jam smagu stebėti grožį ir bendrą visumą, kuri palieka įspūdį.
Po tokių ypatingų pasirodymų gauname daugybę kvietimų dalyvauti televizijos projektuose, mūsų artistus galima pamatyti Kauno muzikinio teatro spektaklyje „Karmen“, taip pat ir visiškai naujame spektaklyje „Misteris X“. Vaikams tai – nepaprasta patirtis.
Šiais laikais negali stovėti vietoje, savo cirke įgyvendiname pačių nerealizuotas svajones. Turime didžiulės patirties, nesuskaičiuojamų kontaktų, esame apvažiavę daugybę šalių. Į Kijevo nacionalinį cirką net nuvažiuoti negalėjome sovietmečiu, o mūsų cirko vaikai ten surengė pasirodymą. Vysbadeno festivalyje, kur susirenka patys geriausi cirko artistai, mūsiškai gavo prizą ir dalyvavo nugalėtojų Gala koncerte.
– Jūsų dukra Erika irgi pasidavė cirko traukai?
– Keliaudami po pasaulį su žmona Itana Eriką dažniausiai veždavomės kartu. Kai grįžome į Šakius, pagalvojome, kad dukrai būtų smagu lankyti cirko būrelį, taip gimė idėja atgaivinti Cirko mokyklą. Buvo laikas, kai Erika tik mojo ranka – eikit su savo cirkais. Tačiau baigusi dvyliktą klasę atsargiai mūsų paklausė – gal galėčiau cirke įsidarbinti? Dabar Erika mokosi Sporto universitete ir planuoja savo ateitį sieti su cirko menu. Žmona pasirodymų neberengia, dukrai atidavė savo pudelius.
– Jūs savo žmoną Itaną taip pat cirke radote?
– Mokėmės vienoje mokykloje, tačiau susipažinome cirke. Bendri užsiėmimai, vasaros stovyklos, taip ir susidraugavome. Buvome vos šešiolikos, kai kartu su cirku „Miražas“ pradėjome keliauti – Baltijos šalys, Rusija, Baltarusija, Kaliningradas, Bulgarija. Tai buvo Nepriklausomybės pradžios laikas, prasidėjo blokada, būdavo, kad ir benzino trūkdavo grįžti namo. Laikėmės, kiek galėjome, tačiau cirko trupę uždarė.
Mudu su Itana jau turėjome savo pudelius, reikėjo kažkaip verstis. Tie, kas negyveno anais laikais, sunkiai galėtų įsivaizduoti – važinėjome į Lenkiją, į ten ir iš ten vežėme prekes. Susituokėme, gimė dukra, kai jai buvo keturi mėnesiai, jau rengėme pasirodymą Klaipėdos delfinariume. Devynių mėnesių Eriką išsivežėme į Suomiją, ten ji pradėjo vaikščioti. Skandinavams patikdavo mūsų pasirodymai su pudeliais. Netgi laikraščiai rašė apie tai, kaip gražiai su cirko gyvūnais elgiamės ir kokios puikios jų gyvenimo sąlygos. Gyvūnų teisių ten itin paisoma.
– Cirkas daug kam atrodo itin romantiškas gyvenimo būdas...
– Ir gyvenimo būdas, ir šeima. Kai pasirašai sutartį aštuoniems ar devyniems mėnesiams, tampi cirko, kuriame dirbi, šeimos nariu. Konfliktuojančių niekam nereikia. Kiekvieną kartą, kai mus samdydavo, girdėdavome tuos pačius klausimus – ar neturime problemų su alkoholiu ir ar nesame konfliktiški? Cirkas natūraliai tampa gyvenimo būdu, durų čia neuždarysi, negali pasiimti atostogų, kada nori.
– Ar vis dar rengiate savo cirko numerius?
– Turime dar vieną dukrą, jai penkeri. Itana dirbo iki penktojo nėštumo mėnesio, o pagimdžiusi Medeiną į cirko aikštelę nebegrįžo. Abu baigėme studijas Sporto universitete, dabar esame cirko pedagogai, o ne artistai.
Jau beveik dešimtmetį rengiame išskirtinį Europoje vaikų ir jaunimo cirko kolektyvų festivalį – konkursą „Cirko Žiburiai“, kuriame sulaukiame svečių iš daugybės šalių. Mus jau gerai žino, turime vardą, taigi, vyksta geriausiųjų konkurso dalyvių atranka. Paruošti vieno atlikėjo pasirodymą yra nesudėtinga, tačiau kolektyvinį numerį – gana sunku, užtat mūsų artistai vertinami.
– Daug kas kalba apie tai, kad cirko menas miršta...
– Jis labai keičiasi. Triukais garsėję rusų cirko artistai nebegali pasiūlyti įspūdingų grupinių numerių. Kinai dar gali po aštuoniolika žmonių važinėti vienu dviračiu, nes jų labai daug. Mūsų arkliukas – grupiniai pasirodymai, kuriuose jungiame muziką, teatrą ir cirko elementus. Kolegos klausia: grupinius pasirodymus daryti sunku, kam vargstate? O mums atrodo, kad įdomiau daryti tai, ko kiti nedaro.
