Šioje kategorijoje nominuota penkiolika šviesoraščio meistrų iš įvairių pasaulio šalių, kuriuos pateikė ankstesnieji festivalio direktoriai ir du Arlio nacionalinės fotografijos mokyklos dėstytojai. R.Vikšraičio darbus pasiūlė garsus Jungtinės Karalystės fotomenininkas Martinas Parras.
Svarbiausio Europoje fotografijos festivalio prizą R.Vikšraitis pelnė už 1976-2005 metų darbus iš ciklų "Skerstuvės", "Pavargusio kaimo grimasos" ir "Vienkiemio godos".
Nykstančio gyvenimo vaizdai
Svarbiausio Europoje fotografijos festivalio prizą R.Vikšraitis pelnė už 1976-2005 metų darbus iš ciklų "Skerstuvės", "Pavargusio kaimo grimasos" ir "Vienkiemio godos". Arlyje rodomos R.Vikšraičio fotografijos atskleidžia ryškiausią jo kūrybos bruožą - atvirą Lietuvos provincijos materialinio skurdo ir dvasinio nuosmukio dokumentaciją, nepagražintą menine estetika. Fotografo kūryba Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią. Galima teigti, kad čia jis buvo nepripažintas. Jo parodos kėlė prieštarą, menininkas buvo kaltinamas, esą negražiai vaizduoja Lietuvą. Tačiau Arlio auditorijos dėmesį patraukė kitas, tėvynėje nepastebėtas R.Vikšraičio kūrybos motyvas: į socialinę tikrovę menininko žvelgta "iš vidaus", gerai įsižiūrėjus į nykstančio, vartotojiškos kultūros mažai paliesto gyvenimo vaizdus.
Ne aborigenų kraštas
Lietuvos fotografų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis, lydėjęs R.Vikšraitį į Prancūziją, džiaugėsi, kad apdovanojimas buvo pasiektas nuoširdumu, paprastumu. "Rimaldo darbai visuomet išsiskyrė pasakojimo tikroviškumu. Neieškoma sensacijos, o paprastai pasakojama apie kaimą, kuriame jis jau keturis dešimtmečius gyvena tarp žmonių, nematančių prasmės gyventi kitaip, neprisitaikančių prie pokyčių", - teigė G.Česonis. Pasak jo, daugelis lietuvių mano, kad socialiniais sopuliais, atskirties temomis nevertėtų pristatyti Lietuvos pasauliui. "Tačiau tai jokiu būdu nėra mėginimas "juodinti" Lietuvą, o pastanga paliudyti tam tikrą laikotarpį, parodyti, kad visos tos problemos ateina iš penkto, šešto ar septinto praėjusio amžiaus dešimtmečio. Vilnius gražėja, bet nemažai provincijos žmonių nedalyvauja kuriant Lietuvą. Manau, būtų neprošal pripažinti šį faktą, parodyti, kad mums tai rūpi, atkreipti dėmesį", - tikino fotomenininkas.
Pasak G.Česonio, daugelis lietuvių mano, kad socialiniais sopuliais, atskirties temomis nevertėtų pristatyti Lietuvos pasauliui.
Nors lietuviškas ir vakarietiškas požiūris į R.Vikšraičio fotografijas gali nesutapti, tačiau skirtingos patirtys vertintojams nesukliudė jose atrasti aktualių ir tarptautinėje fotografijos scenoje išsiskiriančių lietuvių fotografo kūrybos aspektų. "Nė vienas, žvelgdamas į Rimaldo kūrinius, tikrai negalvojo apie Lietuvą kaip kažkokį aborigenų kraštą. Skaudžių socialinės tematikos darbų Arlyje netrūko. Jų parodė ir britų fotomenininkai. Pristatydami parodą, sakėme, kad mūsų kraštas stojasi ant kojų. Gražėjantys miestai liudija, kad norime gyventi kitaip, nors šalyje yra neišspręstų problemų", - pasakojo G.Česonis.
Tokios šlovės nebūta
Praėjusiais metais tuometinis fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus pristatė R.Vikšraičio kūrybą vienoje Londono galerijoje. Ją pastebėjo ir įvertino britų meno įžymybė M.Parras, 1986 metais tapęs pagrindiniu festivalio prizininku, o vėliau ir jo direktoriumi. Jis prisipažino lietuviams, kad laimėjimas Arlyje pakeitė jo gyvenimą ir, prisimindamas tai, su didžiuliu entuziazmu ėmėsi globoti R.Vikšraičio talentą. "Jis džiaugėsi ir teigė, kad lietuvio kūryba yra atradimas tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje", - LŽ pasakojo G.Česonis. Per jubiliejinio keturiasdešimtojo festivalio "Rencontres d'Arles" atidarymo savaitę savo nuomonę pareiškė apie tūkstantis fotografijos kritikų, meno žinovų, garsių fotografų. Didesnė jų balsų dalis teko lietuvių fotografui. Jokio kito mūsų šalies menininko Arlyje nebuvo aplankiusi tokia šlovė. 1977 metais Romualdas Požerskis čia laimėjo kritikų prizą, o 1990-aisiais festivalyje buvo solidžiai pristatyta Aleksandro Macijausko kūryba. R.Vikšraitis nuoširdžiai manė, kad jam neverta tikėtis tapti nugalėtoju. Pasak G.Česonio, Rimaldas greičiausiai ir nebūtų nuliūdęs, jei sėkmė jį būtų aplenkusi. "Jau vien patekti į Arlį ir rodyti čia savo darbus yra didžiulis laimėjimas", - sakė Kauno fotomenininkų vadovas. Nemaža vietos R.Vikšraičio kūrybai skirta Arlio festivalio kataloge.
Festivalyje išdalyta per tūkstantį akreditacijų, muziejuose, galerijose, bažnyčiose, vienuolynuose ir gamyklose veikė apie 60 nekonkursinių parodų, lankėsi žymūs menininkai. "Sunku net įsivaizduoti, kaip nė 100 tūkst. gyventojų neturintis miestelis atranda tokių galimybių", - sakė G.Česonis, po vienuolikos metų apsilankęs studijų mieste.
Trumpai
R.Vikšraitis gimė 1954 m. kovo 18 d. Sintautuose (Šakių r.) Baigęs Sintautų vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą, kur įgijo fotografo specialybę. Dešimt metų dirbo fotografu Šakių fotoateljė. Nuo 1985 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos FIAP fotografo menininko vardas. Gyvena Kudirkos Naumiestyje. Turi dukrą menotyrininkę ir moksleivį sūnų. 2005 m. režisierius Algimantas Maceina apie R.Vikšraitį sukūrė dokumentinį filmą "Šalia jūsų". Svarbiausi menininko ciklai: "Skerstuvės" (1982-1986); "Kelio pabaiga" (1988-1995); "Laukimas" (1988-1998); "Aktas - negyvenamoje sodyboje" (1991); "Pieva vienuoliktą valandą" (1995); "Deganti kaukė' (1996-1997); nebaigti ciklai "Beprotiškas pasaulis" (1995); "Pavasario išdaigos" (1996); "Pavargusio kaimo grimasos" (1998); "Vienkiemio godos" (2002).
