Apie Lietuvą nieko nežinojo
Prieš ketverius metus į Vokietiją dėl atrankų į Kauno šokio teatrą „Aura“ atvykusi Clara nė neįtarė, kad šis žingsnis jos gyvenimą apvers aukštyn kojomis. Patekusi į kitą etapą moteris sužinojo, kad netrukus jai teks kraustytis į Lietuvą. Iš pradžių manė, kad šokio teatras įsikūręs Berlyne, tad sužinojusi, jog teks aplankyti beveik negirdėtą šalį, nemenkai nustebo.
„Nieko nežinojau apie Lietuvą. Iš mokyklos laikų prisimenu sostinę Vilnių, bet iš tiesų nenumaniau, kaip ten viskas vyksta ir kokia šalies istorija. Esu nuotykių kupinas žmogus, todėl stengiuosi nebijoti, kai kažkas naujo atsiranda.
Man nebuvo baisu, o labiau smalsu ir įdomu. Žinoma, turėjau minčių, kad kažkas gali blogo nutikti. Bet juk taip gali atsitikti bet kurioje vietoje, todėl reikia pasirinkti teisingą požiūrį. Man tai buvo iššūkis ir aš džiaugiuosi jį priėmusi“, – apie kelionę į Lietuvą su 15min kalbėjo Clara.
Pirmas dalykas, kuris moteriai iškart įsiminė, buvo šaltesnis klimatas. Prie karščių Pietų Prancūzijoje pripratusi Clara sako, kad jai reikėjo prisitaikyti prie lietuviškos žiemos ir net apsirūpinti daug šiltesniais drabužiais.
Kitu iššūkiu tapo bandymas susipažinti su naujais žmonėmis. Prieš atvykdama į Lietuvą ji iš dešimties šokėjų pažinojo tik vieną lietuvę. Tačiau didžiąją dalį pirmų dvejų metų Clara bendravo tik su užsienio šokėjais, o išėjus iš „Auros“ kolektyvo, teko iš naujo megzti pažintis.
„Turėjau iš naujo susikurti draugų ratą. Ir tai nebuvo lengva, nes žmonės čia labai skiriasi nuo prancūzų. Skirtumas tas, kad prie lietuvių sunkiau prieiti, jie gali atrodyti šiek tiek šaltesni ir ne tokie susidomėję.
Bet vėliau, kai pradedame artimiau bendrauti, galima pabandyti pažinti žmogų, praleisti daugiau laiko su juo. Tada tas žmogus po kurio laiko atsiveria ir su tavimi užmezga labai gilią draugystę. Suprantu lietuvius ir toks požiūris man patinka“, – apie iššūkį susirasti draugų pasakojo C.Giambino, pridėdama, kad nors prancūzai šiuo atveju elgiasi priešingai ir su visais bendrauja draugiškai, tačiau vėliau, prireikus, šiems kartais gali net nepriskambinti.
Kaip tiltu į naujas pažintis Clara galėjo pasinaudoti ir savo lietuvių kalbos žiniomis. Nors mūsų žodyno ir gramatikos moteris nėra išmokusi tobulai, tačiau po truputį gali susikalbėti ir suprasti, apie ką kalbama aplink. Ji neslepia, kad svarbia gyvenimo dalimi jai yra tapęs kalbų mokėjimas, todėl, pavyzdžiui, išvykusi į Izraelį, mokėsi ir hebrajų kalbos.
„Nors nekalbu taip gerai, kaip dabar kalbu lietuviškai. Man labai svarbu išmokti naują kalbą iš tos šalies, kurioje planuoju apsistoti arba ilgesniam laikui gyventi. Mokydamasi lietuvių kalbos, nusprendžiau įsigilinti į mokymosi procesą.
Man tai nebuvo didelis darbas, nes domiuosi kalbomis. Daug informacijos gaudavau iš aplinkinių klausinėdama. Po truputį pradėjau suprasti kalbą ir vis dažniau ja kalbėjau“, – savo įgūdžiais džiaugiasi mergina.
Sunkumai bendraujant su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais
Clara neslepia, kad didžiausius nepatogumus sukėlė sveikatos priežiūros įstaigos. Pasijutusi blogai ir bandydama kreiptis į registratūrą, prancūzė sulaukdavo arba neigiamo atsakymo, arba teiginio, kad čia nėra angliškai kalbančių žmonių.
„Aš pati, nors gana nedaug, bet kalbu lietuviškai. Man patogu pavartoti žinomus žodžius tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, parduotuvėse. Tačiau, kai tai liečia medicininius dalykus, man pasidaro sunkiau, nes žodyne nesu tiek įgudusi, kad galėčiau kalbėti apie tam tikras kūno dalis ar mane ištikusius simptomus“, – sakė moteris, vildamasi, kad atsiras daugiau angliškai kalbančių sveikatos specialistų.
Nors susidūrė ir ne su pačiais draugiškiausiais medicinos darbuotojais, tačiau Clara nekaltina visų šioje srityje dirbančių specialistų. Ji įsitikinusi, kad prie to pirštus galėjo prikišti kilusi depresija, dėl kurios žmonės, anot jos, tapo žymiai nervingesni ir patyrė stresą.
„Norčiau, kad klinikose būtų bent vienas žmogus, kuris galėtų bendrauti su užsieniečiais. Tada galėtume jaustis saugiai, paaiškindami, kokia yra sveikatos problema, kad nereikėtų prašyti draugų skambinti į registratūrą dėl asmeniškų dalykų. Nėra labai malonu prašyti tokio dalyko. Žinoma, žmonės stengiasi šiek tiek kalbėti angliškai, bando“, – pridūrė ji.
Per ketverius metus išaugus jai mielai pagalbos ranką ištiesiančių draugų būriui, savo paguodą Clara randa ir mylimojo Arūno glėbyje. Šokio teatre „Aura“ susipažinusi pora tik po kurio laiko vienas kitam pradėjo jausti šiltus jausmus, o šiandien gali pasidžiaugti panašiomis vizijomis.
„Anksčiau matydavau tik save, bet dabar matau save su tuo žmogumi. Abu puikiai suprantame, kad esame nuotykių žmonės, todėl nebus taip, kad vieną dieną pasakysiu savo partneriui, jog noriu visą gyvenimą praleisti Lietuvoje.
Iš tikrųjų nežinome, koks bus mūsų gyvenimas po penkerių ar dešimties metų. Galbūt sugalvosiu prisijungti prie savanorių komandos Afrikoje ir ten praleisti tuos metus. Aš noriu išlaikyti savo galimybes. Manau, kad žmonių norai nuolat keičiasi, tačiau tikiuosi, kad su vaikinu tam tikrus sprendimus, pokyčius ateityje galėsime priimti kartu“, – kalbėdama su 15min sakė C.Giambino.
Vegetariškų produktų kavinės „Chaika“ gimimas Kaune
Jau ne vienerius metus sostinės senamiesčio ir Kauno gatvėmis vietiniai gyventojai praeina pro išskirtinio dizaino vegetariškų produktų kavinę „Chaika“. Tačiau turbūt mažai kas žino, kad šio verslo franšizę prieš keletą metų įsigijo idėjomis užsidegusios moterys – Clara ir jos draugė Silvija.
Clara pasakoja, kad imtis šio verslo tikrai nebuvo lengva. Netikėtai gimusi mintis iškėlė daug neatsakytų klausimų, nes juk tiek ji, tiek Silvija neturėjo patirties maitinimo įstaigų versle, o ką jau kalbėti apie kavos ruošimą arba patalpų renovaciją.
„Studijavau šokį, bet apie verslą nenusimaniau. Su tuo pačiu susidūrė ir mano draugė Silvija. Mes neturėjome patirties. Tiesiog nusprendėme tai padaryti iš aistros. Mes norėjome prekiauti veganiškais produktais ir manėme, kad „Chaika“ galėtų tapti šia gražia vieta su gera kava“, – pirmuosius žingsnius link kavinės įkūrimo prisimena moteris.
Tačiau nežinomybė ją iš tiesų labiau džiugino, nei liūdino, nes kaip jau minėjo anksčiau, Clarai patinka mokytis naujų dalykų.
„Buvo nepaprastai įdomu pažinti visas sritis, išmokti visko ir mokytis visų skirtingų aspektų, susijusių su kavinės atidarymu. Tai tuo pačiu buvo sunkiausia ir įdomiausia. Bet dabar galiu pasakyti, kad viskas veikia labai gerai, nes dirbame jau dvejus metus ir turime savo klientus, darbuotojus“, – sėkme džiaugiasi ji.
Šiandien kavinė, kaip sako pati Clara, jai teikia tik malonumą. Ji jokiais būdais jos neketina paleisti, nes šalia šokių, dainavimo tai yra vieta, į kurią ji įdėjo visą savo širdį.
„Turiu neįtikėtinus darbuotojus, kuriuos dievinu, ir kurie yra labai malonūs. Ir kai mes nesame šalia, mes visiškai jais pasitikime. Žinome, kad pasirūpins šia vieta. Taip, galbūt finansiškai mes rizikavome daug, bet viskas tikrai atsipirko“, – mano ji.
Be to, Clara juokiasi, kad dėl svajonės nusipirkti namą net svarsto pas save įsidarbinti. Pasirodo, būdama kavinės savininke, o ne oficialia darbuotoja, ji negali gauti jokios paskolos iš darbo. Ir dėl visko yra vienintelė kaltininkė – individuali veikla. Su ta pačia situacija susiduria ir su jos vaikinas, kuris yra menininkas ir dirba panašiu principu kaip ir ji.
„Ketinu įsidarbinti pati save. Manau, kad man patiks pasikeisti iš vienų pareigų darbe į kitas. Bet tai nėra taip, kad įsidarbinsiu ir gausiu namą per vienerius metus, todėl lieku prie savo svajonės, kurią turiu, bet negaliu dabar įgyvendinti“, – atskleidė C.Giambino.
Nekilnojamuoju turtu besidominti moteris sako, kad iš esmės svajonė kilo po to, kai jai teko renovuoti apšiurusias kavinės patalpas. Atnaujinusi viską iš pagrindų, ji pamatė, kiek daug gali pasikeisti aplinka, kai į ją įdedi truputį daugiau darbo. Taip padirbėti ji norėtų ir prie savo nuosavo namo.
„Norėčiau, pavyzdžiui, kad jis būtų su dideliu sodu, nes turime 3 augintinius. Pasidaryčiau jį jaukų ir gyvenčiau su visa didele savo šeima“, – į svajas nuklydo Clara.
Lietuviška daina ir kelias į „X faktorių“
Šalia verslo ir šokių C.Giambino gyvenimą papildo ir nuolat skambanti muzika. Pati į muzikos pasaulį įsiliejo visai netyčia, kai vienas iš grupės „Royce“ narių išgirdo, kaip moteris dainuoja. Netrukus į feisbuko draugus jį priėmusi Clara suprato, kad buvo atkreiptas dėmesys į jos reguliariai skelbiamas dainas. Todėl netrukus sulaukė klausimo: „Ar norėtumėte atlikti keletą bandymų studijoje?“
„Tos grupės nariai labai domėjosi mano balsu ir pareiškė, kad norėtų kartu sukurti muziką. Man apskritai patiko jų stilius, požiūris ir asmenybės. Man tai buvo labai svarbu. O tik pradėjus kartu kurti muziką, jie suprato, kad aš domiuosi lietuvių kalba ir šiek tiek ja kalbu. Būtent tada jie pasiūlė sukurti kelias dainas lietuvių kalba“, – prisimena ji.
Iškart su šia idėja sutikusi mergina tik vėliau susimąstė, kad kalbėti bendrauti lietuviškai ji pradėjo tik visai neseniai, tad jos kalbos lygis nėra toks geras, kaip įsivaizdavo. Visgi galiausiai, Clarai ištyrinėjus lietuvišką poeziją, ji priėjo prie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos.
„Radau kūrinį, kuris virto mano dainos „Širdis“ pavidalu. Man tiesiog patiko jo prasmė. Ir kai jie man viską išvertė, aš tame atpažinau save. Supratau, kad man tai prasminga. Šis poetas ir ši poezija skambėjo gražiai“, – apie jos lietuviškos dainos gimimą pasakoja Clara, pabrėždama, kad savo repertuare turi ir prancūziškų dainų, tačiau jai buvo be galo svarbu, jog pirmasis jos albumas būtų įrašytas lietuvių kalba.
Po dainos išleidimo moteris iškart sulaukė didelio dėmesio tiek iš artimųjų, tiek iš netikėtai atsiradusių gerbėjų. Neturėdama per daug lūkesčių, Clara tokiu dėmesiu stebėjosi, nes iš tiesų pradėdama naują veiklą paprasčiausiai norėjo būti laiminga atlikdama kūrinius.
„Kai mes išleidome šią dainą, aš neturėjau minčių, kad ji taptų hitu ir rinktų milijonines peržiūras. Ne, man buvo gerai taip, kaip yra. Norėjau įdėti visą savo širdį ir pažiūrėti, kas atsitiks. O reakcijų sulaukiau tikrai labai gražių.
Sužinojau, kad kai kurie žmonės, kurie nėra mano draugai arba mama, klausosi mano muzikos. Aš tikrai buvau laiminga dėl to dėmesio. O ypač šiuo atveju, kai nesu kokia nors įžymybė, o tiesiog į Lietuvą atvykusi užsienietė. Buvau nustebinta žmonių reakcijos į pirmąją lietuvišką dainą“, – prisimena ji.
Po netikėtos sėkmes Clara vasarą surengė ne vieną koncertą nuostabiose vietose. Ji prisipažįsta, kad ši nereali patartis jai virto dar viena išsipildžiusia svajone.
„Norėjau, kad žmonės ateitų pasiklausyti mano dainų. Negaliu patikėti tuo, kas atsitiko“, – džiaugėsi ji.
Pažintis su muzikos pasauliu netrukus C.Giambino nuvedė ir į „X faktoriaus“ sceną. Moteris iškart prisipažįsta, kad į ją atėjo tam, kad žmonės galėtų pažinti jos asmenybę, dainavimą ir apskritai muzikinę pusę. Ji mano, kad kaip tik televizijai tam ir skirta – auditorijos pažinčiai su Clara.
„Tai vieta, kur tūkstantinei miniai gali pasakyti savo tiesą ir plačiau su jais susipažinti. Labai norėčiau, kad žmonės mane pažintų, todėl maniau, kad tai bus geriausia platforma, per kurią galėčiau save transliuoti“, – svarstė ji.
Kalbėdama apie projektą Clara kuklinasi ir neteigia galinti tapti jo laimėtoja. Ji save laiko nuolankiu žmogumi, niekada neleidžiančiu iškelti savęs virš kitų. Tiesa, kai kuriais atvejais šis būdo bruožas jai kiša koją.
„Kartais ir pati save matau ne taip gerai, kaip yra. Mačiau televizijoje visus gražius ir talentingus žmonės, tai man būtų beprotiškiausia staigmena laimėti šį projektą. Bet jei kada nors taip nutiktų, žinoma, būtų nuostabu. Po to viską darysiu 100 proc. širdimi ir tikėjimu, kad išlikčiau ištikima sau ir man tikrai patiktų tai, ką darau“, – nuoširdžiai kalbėjo moteris.
Atgal į Prancūziją? Jokiais būdais!
Atrodo, kad Lietuvoje Clara susikūrė visą gyvenimą – čia ji šoka, dainuoja ir puikiai tvarkosi su kavinės „Chaika“ verslu. Tačiau apie grįžimą į gimtąją Prancūziją ji kol kas negalvoja ir net svarsto, kad Lietuvoje tai ne vienintelė jos stotelė. O namuose jos nuolat laukianti šeima pritaria ir didžiuojasi dėl jos visų sprendimų.
„Nuo pat vaikystės galiu džiaugtis labai mylinčia šeima ir tikrai neturiu kuo skųstis. Dabar jie labai manimi didžiuojasi, nes visada pasitikėjo, kad padarysiu tai, kas man yra geriausia. Jie niekada manęs neribojo.
Aš jaučiuosi atsakingu žmogumi, kuris nedaro visko tik dėl asmeninės laimės. Ir tai, kad nusprendžiau persikelti į užsienį, tapti šokėja, dainuoti, įkurti savo verslą, jie visą laiką palaikė, nes visada nori man tik geriausio“, – apie savo šeimą kalbėjo C.Giambino.
Moteris teigia, kad šeima pripratusi prie jos nuolatinių kelionių. Štai ji buvo persikėlusi į Šiaurinę Prancūziją, o vėliau išvyko ir į Londoną. Galbūt daugiau nerimo sukėlė skrydis į karų nualintą Izraelį, tačiau baimės dėl Lietuvos tikrai nebuvo.
„Tai buvo arčiausia šalia namų vieta. Labai svarbi mano laimės dalis yra keliavimas. Dabar yra ilgiausias laikas, kai gyvenu užsienyje, ir šiuo metu man patinka šis stabilumas“, – sakė ji.
Clara neslepia mylinti savo šalį ir nuolat pasiilgstanti šeimos, tačiau bent kol kas ji įsitikinusi, kad turi daugiau perspektyvų Lietuvoje.
„Žinau, ką noriu veikti ir ką ketinu daryti toliau. Ir panašu, kad visada turiu aiškius atsakymus. Pavyzdžiui, žinojau, kad dirbsiu šokių studijoje, žinojau, kad noriu atidaryti kavinę, o turėdama ją, žinau, kad noriu dainuoti. Manau, kad tai ženklas, jog esu tinkamoje vietoje, kurioje ir turėčiau būti“, – mano C.Giambino.
Nors Prancūzijoje šiuo metu Clara negyvena, bet laisvu metu stengiasi aplankyti namiškius ir prisiminti labiausiai patinkančias vietas. Kaip tik prieš du mėnesius čia lankėsi su vaikinu Arūnu ir jau ieško datų dar kartą ten grįžti.
„Tai buvo pirmas kartas, kai jis po pandemijos susitiko su mano šeima. Anksčiau neturėjo nei jie, nei mes neturėjome galimybės aplankyti jų. Ir kaip tik oras buvo labai gražus, aplankėme mano mėgstamiausias vietas regione. Tai buvo tikrai puikus laikas kartu su šeima“, – apie vizitus gimtinėje 15min pasakojo šiuo metu Lietuvoje šaknis įleidusi C.Giambino.
