Kūnas – tarsi peilis, kurį reikia nuolat galąsti
Šokis Julijaus gyvenime atsirado seniai – pirmuosius žingsnelius vaikinas išbandė dar 12-os. Susižavėjęs muzikiniuose klipuose bei gyvai matytais gatvės pasirodymais, breiku nusprendė užsiimti pats. Susidūrus su sveikatos problemomis veiklą teko šiek tiek pristabdyti, tačiau ir tokio ramybės laikotarpio jaunasis šokėjas nešvaistė veltui: „Patyriau nugaros traumą ir kurį laiką negalėjau aktyviai šokti breiko. Taip į mano gyvenimą atėjo kiti stiliai – hiphopas, popingas. Didelę įtaką nuolat darė ir aplinkiniai, užsiimantys pačiais įvairiausiais šokiais.“
Lietuvos čempionas tikina, jog šokti gali visi, tačiau norint tapti profesionalu reikia išskirtinių savybių: „Būti geru šokėju reiškia mokėti save atskleisti – turi atkreipti žmonių dėmesį, siųsti geras bangas. Vieni puikiai vaidina, dainuoja ar lošia pokerį, o kiti, pasitelkę charizmą, ekspresiją ir energiją labai gražiai save išreiškia šokdami.“ Julijus, prisimindamas anglų patarlę „practice makes perfect“, pabrėžia, jog įdėtos pastangos svarbios ne mažiau nei įgimti gabumai: „Kuo daugiau dirbi, tuo geresni rezultatai. Kūnas – tarsi peilis, kurį reikia nuolat galąsti. Kuo labiau jį galandi, tuo stipriau pjauni.“
Iš underground‘o – į televizoriaus ekraną
Šokių treneris, dalyvavęs televizijos projektuose „Šok“ ir „Lietuvos talentai“, juos vertina santūriai, tačiau negali paneigti gaunamos naudos: „Televizijos šou – puiki išeitis, kai nebeišsitenki underground‘e ir nori pasirodyti platesnei auditorijai. Jei manai, kad esi pakankamai geras, tai tinkama terpė išreikšti save. Nuomonių būna įvairių – kažkam nepatinki, o kažkas tave įsimena.“ Julijus perspėja, jog dalyvauti reikia atsargiai: „Televizijos projektai daro ir neigiamą įtaką. Jei per daug į juos įsilieji, užmiršti ką darai. Tačiau jei elgiesi protingai, tai tampa proga parodyti, kiek daug talentingų lietuvių gyvena šioje mažoje šalyje.“
Julijus hiphopo kultūrą Lietuvoje puoselėja dirbdamas „In Beat“ studijoje – moko ne tik šokio judesių ir technikos, bet ir meno istorijos. Kartu su auklėtiniais dalyvauja konkursuose, o šiuo metu vadovauja vaikų stovyklai pajūryje. Aktvyviai šokiais užsiimantis vaikinas pripažįsta, jog populiarumo banga nuslūgo dar 2007-aisiais. Tačiau šiandieninis judėjimas – labiau subrendęs, o ir veiklos trūkumu norintys šokti negali skųstis: „Susiformavo niša, kurioje žmonės daug dirba, tobulinasi, domisi pasaulio hip hopo naujienomis. Kiekvieną savaitgalį vyksta bent po vieną turnyrą, o sezono metu – net keli. Reikia pripažinti, jog šiuo metu lygis yra šiek tiek smuktelėjęs. Bet situacija po truputį keičiasi: paskutiniame renginyje dalyvių buvo labai daug, o jų technika - gerėja. Žinoma, ši kultūra – ne mainstreamas, tad nėra labai populiari. Tačiau visada bus tuo užsiimančių žmonių, kurie atras ir savo publiką.“
Šokio žingsniu – visą gyvenimą
Praeitą rugsėjį Julijus priėmė naują iššūkį ir šokio paslapčių pradėjo mokyti studentus. Šiuo metu ASU dirbantis vaikinas čia atsidūrė netikėtai – prisijungti prie komandos buvo pakviestas po pasirodymo mokslo metų pradžios šventėje. Tokio sprendimo mano vadovas nesigaili ir džiaugiasi šilta atmosfera: „Dirbant čia atsigaunu – žmonės ateina savo noru, stengiasi, su džiaugsmu dalyvauja ir siūlomuose renginiuose.“ Julijus padrąsina, jog prie kolektyvo gali prisijungti kiekvienas: „Mes nesiekiame profesionalumo – vos keletas grupės narių buvo šokę anksčiau. Studentai ateina tiesiog gerai praleisti laiką, pasimankštinti. Čia nesvarbu, kiek lankstus esi, kokia tavo klausa ar svoris. Viskas išmokstama treniruotėse – svarbiausia noras.“
Jei dabar grįžtų į mokyklos suolą, Julijaus planuose galbūt atsirastų vietos ir ASU: „Jei rinkčiausi vadybos studijas, manau, jog stočiau čia. Matau, jog universitetas inovatyvus, čia sudaromos puikios sąlygos mokytis ir gyventi.“ Tarp keleto projektų besisukantis treneris ateities planų kol kas neatskleidžia, tačiau yra įsitikinęs, jog šokis lydės visą gyvenimą.
